SAVIREALIZACIJOS STABDŽIAI

  Kiekvienoje savo reinkarnacijoje žmogaus siela, per dvasią ir kūną savirealizuojasi ir įgyja patirties, kuri vis auga, įvairėja. Taip siela vis labiau artėja prie Tiesos, prie Kūrėjo, Dievo. Savirealizacijos mastai, kokybė, ilgalaikiškumas priklauso nuo daugybės faktorių, tiek jau turimos patirties, tiek nuo esamos aplinkos. Labai svarbu  bent šiek tiek kiekvienam susisteminti, išanalizuoti turimą sukauptą patirtį, žvelgiant Tiesai į akis. Be šito neįmanoma bet kokia  normali savirealizacija.

   Kokie tie faktoriai, kurie stabdo savirealizaciją? Jų gana nemažai, bet tam tikrame vystymosi etape jie vis dėlto duoda tam tikrą patirtį, be kurios gal būt nebūtų patikimo, ilgalaikio vystymosi, tobulėjimo. Pradėkime nuo kasdieninių trukdžių. Visų pirma tai savo laiko atidavimas daugybei smulkmenų, tiek fizinių, tiek minčių-šiukšlių. Kasdieninė rutina, jei paanalizuosime ją, tai pasirodo daug ką galimą „išmesti“, atsisakyti tam skirti laiką. Sakykime maisto gaminimas. Kuo įmantresnį maistą žmogus gamina, tuo daugiau laiko tam sugaišta. Dažniausiai tai gainiojimasis „skonio“. Tačiau yra puikiai žinoma, kad kuo įmantresnis maistas ir kuo įvairesnis vienu metu priimtas maistas, tuo daugiau pastangų ir medžiagų jį apdoroti, turi skirti organizmas. Taip organizmas tik greičiau sekinamas iš vidaus, susidaro daugiau toksinų, kuriuos reik išsivalyti organizmui, plius kiek dar laiko prarandama maisto gaminimui. Visa tai „minus“ iš savirealizacijos laiko. Beje su laiku prie to prisirišama, tampama maisto gaminimo ir vartojimo vergu, o tai vienas iš prisirišimų ir tai yra nelaisvė. Tiesa yra dar tokia priklausomybė, analogiška priklausomybei maistui, tai seksualinių malonumų priklausomybė. Kūrėjo visa tai duota paskatinti gyvybės dauginimuisi, didėjimui. Jei žmogus, atmesdamas Gyvybės dėsnius, pamindamas bendruomenės moralinius, dorovinius dėsnius, ieško, intensyviai siekia tokio tipo malonumų, tai jo psichika po truputį išsigimsta ir jis netenka palikuonių. Seksualinis psichikos išsigimimas pradžioje dažnai sukelia kūrybinio potencialo padidėjimą, bet gana greit tai išsigimsta. Kūrybinis potencialas padidėja tik todėl, kad palikuonių tai nebus – viskas „sudegs“ dabar ir čia. Kuo daugiau visuomenėje lytinių malonumų sekėjų, vaizdinės medžiagos, tuo greitesnis tos visuomenės nykimas, nors tam tikrame etape ir bus tos visuomenės kūrybinio potencialo padidėjimas.

  Kokias dar nelaisves turime? Rūkymas, svaiginimasis alkoholiu, narkotikais, vaistinėmis medžiagomis ir pan. Tiek stimuliantų, tiek raminamų medžiagų veikiamas organizmas išsiderina nes pastoviai nuodijamas ir atsiduria tų medžiagų nelaisvėje. Tarsi visur rašoma, matomos tų medžiagų kenksmingos pasekmės tiek organizmui, tiek šeimoms, pačioms valstybėms, bet žmonės, tarsi robotai, toliau „onanizuojasi“, „masturbuojasi“ stimuliantais. Aišku mes visi puikiai žinome, kad tuo labai suinteresuoti tiek verslo atstovai, kurie gauna iš tų narkotikų didžiulį pelną, tiek valdžios atstovai, kurie supranta, kad turintį priklausomybių žmogų daug lengviau valdyti, apgauti, naudotis.  Stimuliantai  gana stiprūs savirealizacijos stabdžiai.  Stimuliantus vartojantys žmonės Laike yra nestabilūs ir dauguma to visiškai nekontroliuoja. Kalbėti su tokiu žmogumi apie jam stimuliantų daromą žalą, apie jo daromą žalą savo šeimai, vaikams yra beprasmiška tuo metu, kuomet jis jų pavartojo, arba yra jų intensyvioje paieškoje. Reikia bent šiokio tokio apsivalymo, arba tų „ramybės“ minučių, kuomet jame pavartoti stimuliantai jau nebeveikia, bet naujų dar nereikia. Tik tuomet jo sąmonė dar sugeba suvokti ir įvertinti Tiesą. Tačiau toks „kalimas“ turi trukti ilgai ir būti pastovus. Suvokimas ir pajautimas iš vidaus, greičiau atkratys nuo stimuliantų, o vyrams vos ne nuo pirmo suvokimo, apsisprendimo. Kodėl moterims tai pavyksta sunkiau? Todėl, kad jos linkusios greitai ir tvirtai prisirišti prie bet kokių malonumų. Moterys labiau ir lengviau linkusios atiduoti savo vidinę laisvę įvairioms priklausomybėms dėl jų emocionalumo, hormoninės sistemos veiklos. Tačiau tai ne pasiteisinimas, kuriuo naudojasi gana daug moterų, siekdamos išlikti savo patiriamų „malonumų“ pinklėse. „Cheminiuose“ malonumuose skendintys vyrai yra tiesiog bevaliai, nenorintys pažvelgti Tiesai į akis ir suimti save į „vyrišką kumštį“. Jei vyrui nesvarbu jo žmona, vaikų likimas, tai koks jis vyras. Tokie tėčiai net vaikams tampa su laiku „liekanomis“. Bjauriausia tai, kad vaikai, o ypač berniukai netenka orientacijos, kurią, jiems kaip vyrams, turėjo suteikti tėtis. Beje mergaitėms tėtis suteikia pasąmoninę orientaciją, kokį savo vyrą jos turės ir dažniausiai jos renkasi pagal savo tėčio pavyzdį, nors logiškai tai nesuvokiama. Viskas paprasta, jei suvoksime, kad tėvai programuoja savo vaikų pasąmones tiesiogiai būtent savo tiesioginiu pavyzdžiu, o pasąmonė tiesiog vykdo tas programas, pritraukia tam tikras situacijas ir žmones. 

  Prikausomybė nuo gabumų, jų turėjimo ar siekimo. Tai gana pavojingos priklausomybės, nes jos ne tik stabdo to žmogaus savirealizaciją, bet tas žmogus jau daro įtaką ir kitų žmonių likimams, gyvenimams. Tai žmonės, kurie užsiima būrimais, ateities pranašavimais, astrologija, parapsichologija, bioenergetinėmis sistemomis ir pan. Nuo gabumų atsiradimo, ar jų didėjimo, gali pradėti augti puikybė, susireikšminimas, „visažinystė“... Turintis ar auginantis gabumus žmogus patiria aukštesnio lygio malonumų pojūčius, kurie daug stipriau ir greičiau gali pririšti žmogaus laisvę, tam tikrame etape sustabdyti jo savirealizaciją, tobulėjimą. Tokio žmogaus gestai, eisena, kalba keičiasi ir jis tampa panašus į besipučiantį „burbulą“. Todėl labai svarbu ne tik klausyti apie ką kalba dvasiniai, jogos, parapsichologijos, bioenergetikos mokytojai, bet ir kaip jie elgiasi su žmonėmis, gamta, gyvūnais, kaip ir kuo jie minta, ar neturi prisirišimų ir pan. Pats geriausias mokytojas, tai nesuinteresuotas tavo materialiniu paskatinimu, tavo dėmesio jam, tavo keliaklupsčiavimu ar pan. Dėmesys sakomam žodžiui, atsidavimas procesui, buvimas „ant bangos“ yra būtini. Materialinis atsidėkojimas būtinas kaip fizinė sąsaja su materialiniu pasauliu, be kurios neįmanoma čia būti nei man, nei tau, nei bet kokiam jogui, parapsichologui, bioenergetikui ir pan., tačiau tai neturi tapti reikalavimu. Beje tai neturi būti teikiama ir „aukos“ pavidalu. Aukojimas už apmokymus, paskaitas yra ydingas. Tai turi būti įvardinta kaip padėka už žinias, laiką, gautą suvokimą ir pan. 

   Būrėjos, naudojančios taro kortas, rutulius, kavos tirščius ir bet kokias kitas priemones, ar tiesiog per pajautą „buriančios“ žmogui apie jo ateitį yra pavojingos tiek sau tiek savo kliento ateičiai. Kūrėjas, Dievas žmogui, per begales galimybių yra suteikia laisvą valią. Bet koks ateities būrėjas ar būrėja, žmogui pranašauja tik tam tikrą variantą, tuo apsiimdami viršesnę už Dievo rolę, savo kliento gyvenime. Klientas savo laisvą valią atiduoda į būrėjos „liežuvį“ ir praranda laisvą valią savo Laike, savo likime. Žmogus pats turi intensyviai ugdyti savo pajautą dėl galimos vienos ar kitos ateities, daryti sprendimus tik savo žinių, sukauptos patirties ir patarimo iš šalies dėka. Būrėjos paprastai ne pataria, o „išburia“, nurodo tik tam tikrą ateities variantą, ar kelis variantus. Taip žmonės programuojami tam gyvenimo variantui. Gerai jei žmogus dar intensyviai ir daro žingsnius ta linkme, bet jei jis tik laukia, tikisi iš Laiko būtent jam būrėjos nusakyto varianto, tai jis tarsi „užstringa“ laike, praranda laiką laukimui, o Laikas tuomet atsiunčia nusivylimus, netektis, likimo iškraipymus. Dauguma žmonių yra linkę laukti jam „išpranašauto“ nuostabaus gyvenimo, o tai jau nuodėmė sau, savo palikuonims. Būrėjos, tai dažniausiai daugiau ar mažiau savo vidinę pajautą išvysčiusios ar vystančios asmenybės. Jos  ar jie pajaučia „likimo“ vibracijas ateityje, kur link save veda žmogus ir pasako patį galimiausią variantą ar kelis variantus. Jei būrėjos pajauta gana subtili, tai įvykiai „pildosi“ ir klientas sužavėtas būrėjos „būrimu“. Būtent tuomet jis pasąmoniškai prisiriša prie būrėjos ir asmeninių sprendimų, pajautos netenka. Vietoj savo pajautos ugdymo, atsiduoda būrėjos valiai, tampa priklausomas nuo jos spėjimų. Vietoj platesnės realybės suvokimo, klientas atsiduoda mistikai, o jos nėra. Yra tiesiog dar nepažinta realybė. Būrėjos, prie kurių prisiriša tokie klientai, turi „tempti“ jų likimus, nelaimingus atsitikimus, gal būt ligas ir pan. Visa tai gali „nusėsti“ ant būrėjų vaikų, anūkų kaip ligos ar nelaimės. Saugiausia jei būrėja vieniša, neturi palikuonių. Būrėjos, kurios siekia aukštesnio suvokimo, meditacijų, darbo su įvairiomis bioenergetinėmis sistemomis, laukia skaudus nusivylimas – kylant į aukštesnį suvokimą, žemesnius gabumus būtina palikti. Tai reiškia palikti būrimus, nes tai žemesnė pakopa negu bioenergetinės gydymo sistemos, meditacinės praktikos. Beje bioenergetinis gydymas taip pat turi būti savo laiku paliktas, nes kitų žmonių gydymas, jiems nesuvokus ligos šaknų, nekeičiant charakterių, pasaulio suvokimo, įpročių ir pan. yra ydingas. Čia kaip su būrimais, nes bet kokia liga, nelaiminga situacija, konfliktas, tai stumtelėjimas tobulėjimui. Todėl būrėjos, gyduoliai ir pan. yra kiek pagalbininkai, tiek trukdytojai žmogaus tobulėjimui. Tiesiog tam tikrame etape būtina suvokti, kad aš pajutau, kas tai yra būrimai, kas yra bioenergetinis gydymas ir to netaikau tam tikro sąmonės, sielos brandumo žmonėms. Būtina atidžiai „atsijoti“ savo klientus, o gal būt net ir palikti ramybėje būrimus ar kt. Pavyzdžiui būrimus aš palikau dar 1998-1999m., nors dar kelis metus tas agregoras bandė mane „pakabinti“. Bioenergetiniai poveikiai man jau 3-4m., buvo studijuotini, įdomūs. Gana greit į juos mane įvedė tuo metu šalia manęs atsiradusi sensityvumo ugdymo mokytoja. Kadangi „dirva“ buvo jau 20m. kaip paruošta, tai mokymas vyko sparčiai. Savo laiku suvokiau, kad tai taip pat gali tapti prisirišimu ir trukdyti tobulėjimui. Tačiau visi tie etapai, patirtys, vystomi gabumai, savirealizacija yra būtini tobulėjimui, vis naujam ir naujam Kūrėjo, Dievo suvokimui, Visątos suvokimui. 

  Dabar apie pačius pavojingiausius savirealizacijos ir tobulėjimo stabdžius, apie religijas. Bet kuri religija privatizuoja natūralią žmogaus Dievo, Kūrėjo pajautą ir nukreipia savo turtėjimui, žmonių valdymui. Religijos kūrėjai sukuria „pasakaites“ suaugusiems, kuriose pateikiami bendražmogiški, gyvybės dėsniai. Pasakaitėse galima rasti daug žmogiškumo vystymą skatinančių  žinių, bet čia pat ir melo, manipuliacinės informacijos. Tuomet atrodo, kad viskas tiesa. Agresyvios, grobikiškos religijos, visuomet savo religinius namus (bažnyčias) siekia statyti ant užgrobtų tautų sugriautų religinių pastatų liekanų. Visa tai daroma tam, kad žmonės eitų į tas, jau įprastas vietas įprastais keliais. Pagrindinės švenčių datos taip pat užgrobiamos religijų ir įpinamos į pasakas suaugusiems. Viena iš pagrindinių pasaulinių švenčių, tai Šviesos pergalė prieš Tamsą gruodžio pabaigoje buvo užgrobta krikščioniškos religijos ir integruota į žmonių pasąmones. Gyvybės atgimimo šventė taip pat buvo užgrobta krikščioniškos religijos ir paskelbta krikščioniškų velykų švente. Dauguma žmonių pakliūva į saviapgaulės spąstus skaitydami Bibliją, kurioje yra daug žinių ir dar daugiau manipuliacijų. Tačiau dauguma tarsi zombiai nemato tų manipuliacijų, o gal nenori matyti. Dauguma žmonių nuo mažumės jau užprogramuoti būti tam tikros religijos atstovais ir net bijo pamąstyti kitaip. Beje religiniai agregorai lengvai nepaleidžia  savo „avelių“. Asmeniškai žinau ne vieną buvusį narkomaną, ne vieną sėdėjusį kalėjime ir po to tapusį aktyviu krikščionimi ar pastoriu. Dauguma tokių ne į katalikybę nueina, bet į alternatyvias krikščioniškas atšakas pvz. baptistai, penkiasdešimtininkai ir pan. Visi mes žinome apie fizinius narkotikus, tai va religija yra dvasinis narkotikas. Nevalia įžeidinėti jau prigėrusio alkoholiko, kaip nevalia įžeidinėti ir religingo žmogaus, nes reakcija bus ta pati – abu jie reikalauja pagarbos. Išpažinimas bet kurios religijos galimas tam tikrame etape, bet su laiku tai tampa stabdžiu savirealizacijoje, tobulėjime. Su laiku tai gali tapti siena, savo galimybėms auginti, arba savotišku kalėjimu.

  Darome išvadas : savirealizacijai, tobulėjimui yra galybės trukdžių, kuriuos dažniausiai susikuriame mes patys ir paprastai tai susiję su malonumo patenkinimu. Tai gali būti kūniškas malonumas per maistą, stimuliantus, seksualinius dalykus. Tai gali būti ir dvasiniai malonumai per socialinio, materialinio statuso pasiekimo, daryti įtaką daugeliui žmonių, turėti specifinių gabumų (fizinių, protinių ar bioenergetinių). Iš vienos pusės malonumai skatina siekti vis tobulesnio pasireiškimo to ką mokame, tarsi skatina tobulėti, bet vien tik jų siekimas žlugdo asmenybę, stabdo jos savirealizaciją, tobulėjimą. Malonumas, tik „pašalinis“ savirealizacijos produktas, tačiau būtinas tobulėjimui skatinti. Čia kaip pinigai, kurie patys yra tik popierius, bet tam tikroje sistemoje, dalyvauja kaip greitesnio apsikeitimo vertybėmis instrumentas. Patys pinigai negali tapti siekiamybe, kaip ir tik malonumo siekimas. Tiesiog žmogus, bendruomenė, visuomenė tuomet išsigimsta, degraduoja. Savęs priskyrimas kuriai nors religijai, deda tašką tavo tobulėjimui.