SAVITARŠA SAVO NORU

 Labai dažnai žmogus „mėgsta“ save teršti ne tik ir ne tiek fiziškai, bet visų pirma emociškai ir minčių tarša. Emocinė tarša vyksta tuomet kai žmogus kažkuo jausmingai piktinasi, smerkia, teisia, kai jis mielia save gaili negu sprendžia savo problemas. Minčių tarša, tai svetimų minčių „gaudymas“, jų platinimas, ar tiesiog kaupimas neperdirbant jų ir nepritaikant savo gyvenime.

 Dižiausia emocinė ir minčių tarša vyksta bendravimo metu, kuomet du žmonės kalba apie savo problemas, kažkieno tai problemas, apie visuomenės problemas, valstybės problemas ir tuo labai piktinasi arba siekia sulaukti gailesčio, „supratimo“. Taip padauginamas negatyvas, „žemi“ virpesiai, kurie išsunkia žmogų ir maitina įvairias vampyrines energetines būtybes. Dažnai tenka stebėti kaip močiutės piktinasi valdžia, mokesčiais, o tai jau žemos energijos ir tos močiutės jau pamaitina vampyrines lervas, vampyrinius agregorus (po to aišku serga ir pačios nežino dėl ko). Tas pat vyksta kai močiutės dejuoja dėl savo sveikatos, kai perka vaistus ir kalba, kad tai gerai, kad nuo jų jos pasveiks. Deja jos tik farmacininkų egregorą pamaitina savo dėmesiu, o farmacininkus savo pinigais. Jei žmonės žiūri TV, kur transliuojamas jausmingas serialas, kur vyksta intrigos, apkalbos, melas, aistra tai jau garantuotas energijos nutekėjimas, meilės energijos sumažėjimas – žemos energijos. Pastovus noras klausytis žinias, o ypač jei tos žinios kriminalinės, politinės, apie aukas, karus, žemės drebėjimus tai garantuotai tas žmogus maitina vampyrinius darinius. Tie, kurie maitina vampyrinius darinius būtinai yra energetiškai apnuodyti ir jų požiūris į viską gana siauras ir jausmingas (gyvūno lygis).  Jei tavo požiūris neatitinka jų, tai tu gana greit gali tapti priešu (ir nesvarbu, kad giminaitis ir iki tol puikiai bendraudavote). Tiesiog meilės juose tik pėdsakai, o politikos, pykčio, pavydo, godumo, susireikšminimo, puikybės kalnai. Dažnai tokie žmonės būna ir fiziškai apnuodyti dėl alkoholio, rūkymo, besaikio vaistų vartojimo, persivalgymo ir pan.

 Kuomet siela perdėtai greit teršiasi ateina toks momentas, kai žmogus jau ir fiziškai „nori“ būti suterštas. Tai būdinga jaunimui, kai jie pasijunta suaugę, bet sieloje dar vaikai. Tuomet būna tik emocijos, kurios kaip paleisti, nevaldomi arkliai nuveda važnyčiotoją per laukus. Iš čia ir perdėta rizika, savęs naikinimas ieškant kūnui pavojingų situacijų. Tuomet ir tėvams didžiuliai pergyvenimai dėl jų vaikų kvailysčių, nes jie nepakankamai paruošė savo vaikus gyvenimui. Tėvai neišmokė vaikus būti atsakingais už save ir už kitus. Tėvai neišmokė vaikus mylėti. Taip. Išmokė valgyti, kakoti, nusiprausti, dantis išsivalyti, apsirengti, nusirengti, pasidaryti valgyti (ir tai su klaustuku), pavalgyti, gal dar kambarius susitvarkyti, padėjo kažkokius gabumus lavinti (muzika, dainavimas, matematiniai gabumai, dailė ir pan.), bet mylėti neišmokė.

 Kažkaip su laiku pastebėjau, kad senatvėje visų pirma tiems sutrinka protai, kurie per savo gyvenimą neišmoko mylėti nei savęs nei kitų. Pradžioje žmogus pradeda iš savęs reikšti neigiamas emocija, neigiamas nuostatas į bet ką. Jo proto aprėpiama teritorija sumažėja. Tuomet savyje pradeda ieškoti ligų ir reikalauti, kad juos gydytų (o tai meilės trūkumas ir ženklas, kad žmogus neišmoko savęs mylėti). Piktinimasis aplinka auga ir proto spindulys siaurėja. Tai ženklas, kad žmogus neišmoko mylėti kitų ir jam sąmonė uždaroma, kad savo mintimis ir jausmais mažiau galėtų paveikti kitus žmones, aplinką (taip aplinka saugosi nuo tokių griovėjų). Bet koks psichinis sutrikimas reiškia pasąmoninę agresiją prieš aplinką ir tuo pačiu nemokėjimą mylėti tos aplinkos. Bet kokia perdėta savęs savigaila, dejonės, ligų ieškojimai yra meilės sau trūkumas. Kas įdomiausia tai, kad mokslininkai nustatė jog esant savigailai išsiskiria net tam tikri chormonai, kurie visų pirma neigiamai veikia inkstus. Dėl to krenta kraujo spaudimas, atsiranda silpnumo jausmas galūnėse, širdies permušimai, sutrinka kraujotakos sistema, virškinimo sistema, pila šaltas prakaitas, mažėja imunitetas, atsiranda depresija, panikos priepuoliai. Vien savigaila gali žmogų padaryti ligoniu ir jokie vaistai nepadės. Savigaila labiau būdinga seniems žmonėms, kurie nugyveno savo gyvenimą ir jaučia, kad netinkamai, ne taip kaip norėjo. Ir vien savigailos būdu jie save sėkmingai ir gana greitai nualina, susargdina ir numarina. Jei šalia yra gailestingi, mylintys vaikai ar anūkai, tai tokie seneliai tiesiog siurbte sirbia iš jų energiją ir reikalauja dėmesio, užuojautos, gailesčio, supratimo. Iš tiesų jiems reikia meilės. Jie taip ir neišmoko mylėti savęs, o kitų tuo labiau. Savigaila būdinga ir jaunimui, kuomet jie pajunta, kad jie nemoka mylėti nei savęs, nei kitų, nes to jų neišmokė tėvai.

Išvados: nežiūrėti TV serialų ir laidų, kur vyksta intrigos, jausmų išderinimas; kur aistra, globa, gailestingumas pateikiamas kaip meilė. Nežiūrėti laidų ir neklausyti dainų, kur pateikiami meno surogatai kaip menas. Dainos apie nelaimingą meilę, dvasines kančias yra dainos apie jausmų išaukštinimą virš meilės. Nedalyvauti pokalbiuose, kurie reikalauja iš tavęs pasipiktinimo, gailesčio, neigiamų jausmų pliūpsnio. Tie kas jaučia meilę, niekuomet neverks ir nesidraskys dėl „nelaimingos meilės“, nes tai iš tiesų tik aistra, tik meilės surogatas. Jausmai yra tik meilės išraiška, o jei išraišką pateiki kaip meilę ir tik tos išraiškos sieki, tai apsigauni ir tampi jausmų vergu. Iš čia ir tos nelaimingos „meilės“, apie kurias kuriamos dainos, filmai ir pan. Paprastai tokie „jausmuoliai“ ar „jausmuolės“ labai lengvai imasi cheminių „meilės“ pakaitalų – alkoholis, narkotikai, rūkalai, persivalgymai, seksualiniai ištvirkimai, seksualinės orientacijos keitimai ir pan. Viso to šaltinis vienas – meilės trūkumas, neišmokimas ją „pasigaminti“ iš savęs.  Labai svarbu yra mokyti kitus tą meilę „pasigaminti“, mokyti kitus mylėti savę ir aplinkinius. Tik tokiu būdu jie taps laisvi nuo jūsų meilės šaltinio ir jūs nuo jų vampyravimo, naudojimuosi jumis. Jei žmogus išmoksta mylėti, jis tampa vis labiau laisvas.