SMEGENYS

  Kiek svarbios žmogaus gyvenime yra smegenys ir jų kokybiškas darbas? Kiek žmonių apie tai susimąsto? Aplamai mažai žmonių susimąsto apie bet kurių organų darbą. Dar kažkiek pajunta skrandį, vidurius, širdį, akių problemas, tai yra tos vietos, kurios greičiausiai ir jautriausiai sureaguoja į susikaupusias problemas ir tarsi sustabdo žmogų pagalvoti. Deja ir čia su dauguma žmonių yra problema – jie tiesiog numuša simptomus ir skuba „gyventi“ toliau. Ne nepasistengia trumpam pamąstyti, „įjungti“ smegenis, va jos todėl tokios ir „negudrios“, nes negauna visapusiškos informacijos, o kas gi dedasi išorėje, už tų kaulų ir mėsos „pavėsio“. 

  Informacija taip greitai ir gausiai pasaulyje spinduliuojama žmonių protų, perleistų per jų patirtis, kad neįmanoma ir mažos dalies viso to apdoroti. O, kadangi mes visi labai susiję, kažkur giliau, ten, esame VIENA, esame VISUMA, tai ta informacija galime pagauti mintimis, jausmais. Tereikia tik nors trumpam kiek galima daugiau nurimti savo viduje. Mūsų pačių triukšmingas vidus, kasdieninės mintys apie praeitį, dabartį, ateitį užgožia kokybišką VISUMOS informacijos pagavimą. O kur dar Gamtos, Visatos informacijos, kurios kas akimirką pilna visame „eteryje“. Gaunasi taip, kad kuo švaresnis žmogus savo kūnu, mintimis bei jausmais, tuo daugiau informacijos jis gali gauti iš žmonijos VISUMOS, Gamtos, Visatos. Tai leiskite paklausti, ar daug tokių žmonių? Vaizdas kažkiek panašus į piramidę ir kuo labiau apimati informacija, kuo ji gilesnė, tuo mažiau žmonių ją gali pagauti, „perdirbti“ per save, įsisavinti ir gal būt perduoti kitiems. Tačiau čia ne apie tai kalba turėtų būti, o apie smegenis.

  Taigi, smegenys ir jų darbas labai neįvertinamas mūsų kasdieniniame gyvenime ir tik tiesiogiai susidūrus su problema, o tai arba asmeninė problema, arba artimų žmonių, pagaliau vaikų. Kokios tai problemos? Vaikams tai dažniausiai pogimdyvinės traumos, skiepų pasekmės (sukelia smegenų uždegimus), vaikų kasdieninės traumos, maisto kokybė ir t.t. Seneliams ar tėvams tai tipo „senatvinės“ smegenų problemos, jų neadekvatus elgesys ir t.t. Na o „viduriniajam sluoksniui“, gresia traumos ir jų pasekmės smegenims. Smegenų darbas tiesiogiai atsiliepia viso kūno darbui. Pavydžiui kažkur prieš dvi dešimtis metų turėjau keletą pažįstamų, kurie augino vaikus su cerebraliniu paralyžiumi. Jau tuomet buvo jausmas, kad pagrindinė problema, tai relakso nebuvimas pas tuos vaikus. Iš esmės tai simpatinės nervų sistemos perdėtas darbas, kuomet parasimpatinė užgožta. Nežinantiems trumpai. Simpatinė nervų sistema atsakinga už mūsų reakcijas į pasaulį, kuris kažkuo „gresia“. Tai bėgimo nuo pavojaus, ar mūsų gynimosi funkcijos. Kai veikia ši sistema, tai organizmas perdėtai sujaudintas, gamina daug savigynai ar puolimui reikalingų cheminių medžiagų. Kuomet aktyvesnė parasimpatinė nervų sistema, tuomet žmogus labiau atsipalaidavęs, labiau priimantis įvairiapusišką informaciją tiek dėl vidinių procesų, tiek dėl išorinių. Būtent tuo metu išskiriamos cheminės medžiagos gydo žmogų, atstato sutrikimus, žaizdas ir t.t. Abi šios sitemos žmogui reikalingos ir dirba sinchroniškai, viena kitą kartais užgoždamos vien dėl išorinio pasaulio poveikių, o kartais ir dėl vidinių problemų. 

  Matant cerebraliniu paralyžiumi sergančius vaikus, vien iš jų judesių pastebi, kad jie labai įsitempę, jei pabandai pakelti rankutę, tai dar labiau įsitempia (nesaugumo reakcija į išorinį poveikį, o tai simpatinės nervų sistemos hiperaktyvumas), būdingas siekis stovėti ant pirštų galų, o kartais ir eiti, bet vėl ant pirštų galų, jei problema ne tokia sunki. Tačiau tai vėl nesaugumo jausmas, tarsi ant žemės pilna gyvačių ir jos „krimstelės“. Vaiko simpatinė sistema siekia jį uždaryti nuo pasaulio, tai pasitraukimo, bėgimo efektas, kylantis iš natūralaus simpatinės sistemos darbo, tik va ji vienpusiškai užgožia parasimpatinės nervų sistemos darbą. Cerebralinio paralyžiaus pasireiškimo galimybės yra įvairios ir kam įdomu ras tai internete. Svarbu tendencija, o ji tokia, kad po 2000 metų ribos, pagal statistiką cerebralinių paralyžių padaugėjo virš 40 procentų? Aišku priežastys įvairios, bet viena iš pastebėtų yra vaikų skiepai ir kažkodėl pavojingiausi smegenims, pagal kelių profesorių pastabas yra 18mėn. kūdikių skiepai. Jie dažnai sukelia smegenų dangalų uždegimus ir sukelia ne tik cerebralinius paralyžius, bet ir autizmą, bei kt. Išvada, kad mūsų „tobulėjanti“ medicina žudo ne tik mus, bet ir vaikus. Iš esmės tai farmacijos kompanijos ir kapitalizmo dėsniai, kurie reikalauja daugiau viršpelnio.

  Tačiau ir vėl nuklydau. Manau svarbu suvokti kas yra smegenys, kaip maždaug jos sudarytos ir kaip jos įtakoja kūno vystymąsi ir veiklą. Apie daug ką galima rasti knygose ir internetinėse platybėse. Esmė tame, kad smegenys žmogaus embrione auga kaip ir viskas gamtoje, tai yra šaknys, kamienas, šakos, lapai, gal dar vaisiai. Galima susirasti „smegenų anatomija“ ir susipažinti su tai plačiau. Svarbu suvokti viena, kad tai iš esmės elektrinis tinklas, kuris pastoviai, visą gyvenimą persiformuoja, formuoja naujus ryšius ir tuo būdu kaupia informaciją apie tavo gyvenimą, apie tavo patirtį jame, prisiminimus, džiaugsmus, traumas ir t.t. Pas gimusį kūdikį yra daugybė „palaidų laidukų“, kurie intensyviai jungiasi, formuoja tarpusavio ryšius, va todėl vaikutis gana greitai ir aktyviai pažįsta savo kūną, judesius ir greitai daug ko išmoksta. Kaip sakoma, ką tuo metu įdėsi į vaiką, taip jis ir „važiuos“ visą gyvenimą. O tas intensyvus įdėjimas galimas iki 6-7m., po to jis vis silpnėja, nes „palaidų laidukų“ liko mažai, reik auginti naujus, arba ardyti dalį senų, kurie nenaudingi gyvenime, nepasitvirtino. Tai yra vienas iš smegenų dėsnių, kuomet jei nesinaudoji tam tikra „pagauta“ informacija, kuri įsitvirtino smegenų „laidukų“ ryšiuose, tai tu tą prarandi ir nenaudojami ryšiai suardomi, kad būtų sukuriami nauji. Tai dar vadinama smegenų plastiškumu. Tai galima palyginti su tokiu pavyzdžiu : jei darže stovi kompiuteris, kuriuo jūs pasidaudojote savaitę, mėnesį, bet po to nenaudojate mėnesių mėnesius, tai kompiuteris bus „perdirbtas“ į pavyzdžiui kastuvą, kibirą ar dar ką, ko jūs tame darže dažnai naudojatės. Vien to žinojimas ir supratimas mane jau nuo senų laikų vesdavo į neviltį, nes kiek vaikų mokomi mokykloje labai nereikalingų dalykų, pateisinant tai lavinimu. Lavinimas tai tik dalis tiesos. Šiuolaikinė mokykla iš esmės sekina vaikų smegenis, atima jų brangų laiką, kurio metu jie tikrai daug reikalingų gebėjimų ar patirties galėtų įgyti. Beje ne tik mokykla išdarko vaiko gyvenimo kelią, bet dažnai ir tėvai. Kuomet pas vaiką yra dar begalės laisvų „laidukų“, tėvai nepadeda vaikui įgyti įgūdžių. Dauguma tėvų perdėtai saugo vaikus nuo aplinkos, užliūliuoja jų protus pasakomis. Jei tėvai suvokia aplinkinio gyvenimo esmę, tai jie vaikui padės išmokti ne tik vaikščioti, prisižiūrėti save, bet anksti ir skaityti, piešti, dainuoti ir t.t. Jie stebės kam vaikas labiau gabus pateikdami jam begales variantų (pagal galimybes). Ir tik ten, kur vaikas ypač gabus, sudarys sąlygas tam tobulinti. Taip ir išauginami genijai. Ne pasakomis, o per realias patirtis, per aktyvų bendravimą su pasauliu, su kitais vaikais, kad susiformuotu tinkamas socialumas, įgytų bendravimo įgūdžių ir net sveiko agresyvumo, apsiginti. Deja dauguma mamų būtent ir saugo savo vaikus nuo to sveiko agresyvumo suformavimo, dėl ko vaikai po to kenčia ir ne tik mokykloje, bet užaugę ir darbe. Šito labiausiai turi išmokyti tėtis, deja dažniausia arba mama blokuoja tas tėčio pastangas, arba tėtis savo šeimoje buvo „netinkamai“ užaugintas, turėjo netinkamą moters pavyzdį ir tiesiog nusprendė nesikišti į vaiko auklėjimą. Mama ir tėtis tarsi parasimpatinė ir simpatinė nervų sistemos. Mama, tai globa, mityba, padeda augti, užgydo žaizdas ir t.t. Tėtis moko kuomet reikia kovoti, o kuomet bėgti nuo išorinių pavojų, išmoko kaip pasiimti iš išorinio pasaulio kas reikalinga tavo kūnui, tavo vystymuisi, pagaliau tavo būsimai šeimai ir pan. Jei šeima „nepilna“ tai tragedija vaiko vystymuisi, nes mama niekuomet neatstos tėčio, o tėtis mamos. Tuomet vaikas auga savotiškai „neįgalus“. Jis neturi pilnavertiškų ryšių su išore. Kažkiek tą kompensuoja dėdės, tetos, draugai, draugės, kraštutiniu atveju seneliai ar senelės.

  Kaip jau minėjau, smegenys yra plastiškos ir jose pastoviai vyksta persitvarkymo procesai, jose pastoviai sklinda elektros mikroimpulsai, kurie tik miego, ramybės metu šiek tiek prislopsta, bet nenutyla. Tai galima palyginti su muzika, su simfonija, kurią mes kiekvienas smegenyse turime savą. Deja dauguma žmonių, o ypač vaikų, jaunimo nesupranta tos smegenų simfonijos svarbos ir ją teršia, perdėtai išbalansuoja, kas, anksčiau ar vėliau, atsiliepia ir jų psichikai ir fiziniam kūnui. Kad bet kokia gyva sistema vystytūsi, ji iš išorės turi gauti tam tikrus išbalansavimo faktorius ir tik tam tikro stiprumo. Tuomet gyva sistema vėl susibalansuoja, „apsigydo žaizdas“. Bet kuria gyvai sistemai yra būdingas tam tikros homeostatinės būsenos palaikymas. Pavyzdžiui tam tikros kūno temperatūros palaikymas, kas žmogui manoma yra 36,6 C dalys. Nors yra nemažai žmonių, kurių normali temperatūra yra ir žemesnė ar kiek aukštesnė. Tačiau virš 37 C, ar žemiau 35 C, jau homeostazės sutrikimas. Dar pavyzdžiui žmogaus organizmo skysčiuose palaikomas tam tikras angliavandenių kiekis, kurį reguliuoja tiek kepenų tiek kasos veikla ir t.t. Yra daug tokių  homeostatinių sistemų, kurių charmoningo savitarpio darbo dėka gali gyvuoti, vystytis ir daugintis tiek žmogus, tiek kiti gyvi organizmai.

   Smegenys turi savo homeostazę, kurią galima pavadinti vidine simfonija ir ji kažkiek dera su kitų žmonių smegenų vidinėmis simfonijomis. Tiesa, toks pastebėjimas, kad vadinamas „antrąsias puses“ žmonės pajaučia pagal tas smegenų simfonijas, kurios nebūtinai dera, bet surezonuoja, sustiprėja, tarsi sukuria naują, bendrą simfoniją ir tai vadinama Meile.  Beje ta Meilė „pagaunama“ dar dėka to, kad smegenų simfonija skatina išskirti kūną tam tikras medžiagas, smegenų dėka žmogaus judesiai taip pat tampa tam tikri ir visa galybė įvairių feromonų. Todėl, norint sutikti ir nepraleisti savo „antrųjų pusių“ (nes nėra tokios vienintelės antrosios pusės, o yra tam tikri variantai, kurie pakliūva į mūsų gyvenimo erdvę, o mes į jų), svarbu yra turėti savo tikrajį kvapą (nepersikvėpinti įvairiais šiuolaikiniais kvapikliais), turėti tikrą savo požiūrį į gyvenimą, kurį reikšti į pasaulį, neteršti savo minčių ir kūno, kas dieną spinduliuoti tiek džiaugsmo, kiek gali pasidalinti su kitais ir t.t. Kuo labiau teršiamos mintys, kūnas, kuo daugiau netikrų kvapų ant tavęs, netinkamo maisto tavyje, paklydusio požiūrio į gyvenimą į pasaulį, tuo labiau tikėtina tokios pat „antrosios pusės“ tarsi „plaukios“ aplinkoje iš kurių tu rinksiesi tai vieną tai kitą, tai dar ant atsarginių suolelio eilutė. Kuo daugiau taršos tavyje, tuo labiau pasaulio suvokimas tarsi kaip rūke ir protas bei jausmai vis labiau klysta, o klaidas, kuo toliau, tampa sunkiau taisyti, gal ir iš viso tampa neįmanoma. Tuomet tenka su tuo susitaikyti, derintis, gal būt kentėti, laužyti save iki kito, iki aplinkinių lygio „žemumų“ ar „aukštumų“ ir visa tai tik dėl tavo pasirinkimo „rūke“. O kokią po to patirtį perduoti savo palikuonims? Tą patį „rūką“?, kur jie galės būti tik ežiukai, galintys apsiginti tik spygliukais, susiriesdami į kamuoliukus, nes nieko „nemato“ ir nesuvokia.  

  Smegenys turi savo simfoniją ir „stipriausias“, o gal geriau didžiausią įtaką turinti dirigentas pasirodo yra mama ir kažkiek tėtis. Dar mamos pilvuke, pas vaikutį, jau ties pusę nėštumo susiformuoja gera klausa ir vaikutis girdi mamos balsą, tembrą, jos nuotaikas ir beje ne tik per garsą, bet ir per chemines medžiagas, chormonus, gaunamus iš mamos. Pasirodo mamos balsas užsiregistruoja visam to vaiko gyvenimui. Užsiregistruoja ne tik balsas, bet ir jausmai, ar patenkinta mama, ar mama nuo kažko susivaldo, nepiktžodžiauja, o gal ji nuodyja savo organizmą alkoholiu, rūkalais, netinkamu maistu, netinkamais vaizdiniais, išderinančia muzika ir pan. Dažnai tuo periodu mamos prisirišimas prie malonumų patikrinamas jos ir jos vyro santykiais. Jei tuo metu vyrai agresyvūs, ar abejingi, tarsi nusisuka nuo žmonos, tai tik moters patikrinimas kiek ji prisirišusi prie malonumų, kiek ji „išpopinta“ (vyro ar tėvų). Būtent vyras tuo metu jai yra saugumo ir malonumų teikėjas. Jei toje situacijoje moteris neišlaiko išbandymų „nemalonumais“, nesusilaiko nuo perdėtų reakcijų, saugodama savo būsimo vaiko jausmus ir t.t., tai būtinai atsispindės gimusio vaikučio jausmuose ir visam gyvenimui. Atsispindės to žmogučio pasaulio suvokime, jo gebėjime bendrauti, jo būsimuose vaikuose.

  Na čia tik vienas iš niuansų, nes jų yra daugybė. O dabar tik apie mamos balsą. Beje nesvarbu, kad mama ir nebuvo gera, gal net bloga, bet vis viena vaikui mamos balsas, gal būt jos dainavimas, liks jo smegenų simfonijoje visam jo gyvenimui. Pavyzdžiui jau yra metodikų, dar kuriamos ir kitos, kur autizmu „sergantiems“ vaikams (ar turintiems tokių simptomų, kurių dauguma atsiranda po skiepų pasekmių, sukeliančių smegenų dangalų ir gilesnių sluoksnių uždegimus), duodama klausyti styginių instrumentų muzikos, pridedant mamos dainavimą, jos įrašytas pasakas ar tiesiog kalbėjimą. Dažniausiai „nuima“ žemus dažnius, dėl ko įrašai gaunasi truputį keisti. Aukštesnio dažnio mamos balsas su muzika nuramina vaiko vidines įtampas, tarsi pažadina jo vidinę simfoniją, stimuliuoja giluminius vystymosi mamos pilvuke jausmus, saugumo jausmą. Net keletas tokių seansų jau duoda gerą efektą. Beje garsas žmogui duoda energijos ir pavyzdžiui pačio žmogaus dainavimas ar kalbėjimas jam taip pat duoda energijos, tačiau kaip tai panaudojama tai jau kitas klausimas. Beja kažkada išgirdau tokią informaciją, kad tikro anglo ir JAV gyvenančio anglosakso gomuriai skiriasi. Kriminalistai ekspertai, kuriems pateiksi Didžiojoje Britanijoje gyvenančio anglo ir JAV gyvenančio ir dar prancūzo lavonus, tai jie be klaidų, tamsoje pasakys kuris yra kuris. Pasirodo kalba, kuria mes kalbame daro didžiulę įtaką mūsų besiformuojančiam kūnui. Pasirodo pas anglą gomurys bus kiečiausias, pas JAV anglosaksą jis bus mikštesnis, o minkščiausias pas prancūzą. Aukščiausiais dažniais iš jų kalba anglai Anglijoje, va ir gomurys jų kietesnis. JAV gyventojų angliška tarmė yra „minkštesnė“, jų kalbos dažniai artimi prancūzų kalbos dažniui.

  Na, o dėl mamos balso, tai patarčiau įsirašyti jų kalbos, dainavimo ar tiesiog pasakojimo. Technologijos žengia į priekį ir mums, galvos traumos atveju ar senatvėje gali prireikti tų įrašų, kaip vaistų smegenims. Beje smegenims aktyvuoti, susiderinti yra dar ir kitokių būdų. Pavyzdžiui Tarybų sąjungoje jau prieš 50m., buvo naudojami prietaisai miego problemoms spręsti, buvo kuriami institutai tyrinėjimams šioje srityje ir buvo daug pasiekta ne vaistų pagalba palengvinti smegenų ir kūno problemas. Vakaruose tai buvo įteisinama tik po 2002 metų. Tačiau Tarybų sąjungai sugriuvus, vakarai intensyviai perėmė tarybinius mokslininkus, jų idėjas ir komercializavo tai pas save. To dėka, kad ir paprasti prietaisai, bet už didelią kainą pradėjo atsirasti vakaruose. Šiuo metu ir Rusijoje vyksta daug kur komercializacija, nes ir ten kapitalizmas. Vienas iš prietaisų, tai labai paprastas liežuvio receptorių elektrinis aukšto dažnio, mažos galios elektros impulsų skleidėjas. Užsideda mažą prietaisėlį kokioms 20min., žmogus po smegenų traumos, ar vaikas su smegenų problemomis ir  taip po kelis kart per dieną. Per liežuvio elektrinę stimuliaciją suaktyvinamas smegenų pamatas, kas padeda smegenims pradėti derintis, atkurti smegenų simfoniją ( suveskite interne „Portable Neuromodulation Stimulator“). Po traumos taug neuronų, kad dar ir gyvi bet skleidžia triukšmingus signalus, taip išderindami sveikų neuronų darbą. Tai atsiliepia ne tik žmogaus mąstymui, kalbai, bet ir judesiams. Smegenų elektrinė stimuliacija per liežuvį pasirodo padeda nuraminti „triukšmautojus“ ir neuronų „orkestras“ pradeda derintis.

  Dar vieni iš prietaisų, kurie padeda smegenims atsistatyti yra mažo galingumo lazeriai. Raudoni ir infraraudoni atstato kūno ir smegenų ląsteles, o mėlyni stimulioja nervinių ląstelių veiklą. Nors atrodo šviesa tiesiogiai ir negali patekti giliai į kūną, bet lazerio spinduliai, nukreipti į galvą daug kam padėjo atsistatyti be vaistų. Paprasta šviesa taip giliai nepatenka į kūną kaip lazerio šviesa. Beje gydytojai naudoja lazerio kateterius, kuriuos pavyzdžiui įveda į skrandį ir spinduliuoja opoms gydyti ir pan. Yra tikrai efektyvių, ne vaistinių priemonių daugeliui ligų gydyti, kurios iš esmės ne gydo, o sudaro sąlygas pačiam organizmui susistyguoti, pačiam save gydyti. Deda farmacininkai čia jaučia pavojų ir kiek įmanoma trukdo šios srities veiklą, trukdo informacijos skleidimui apie  tai, nes tai jiems sumažins pelnus, gaunamus iš vaistų pardavimo.

  Aišku pavyzdžių ir žmonijos patirčių kaip save gydyti yra begalės. Dar keletas pavyzdžių, tai atrodo paprastas įsivaizdavimas, bet veiksmingas „darbštuoliams“. Po traumų ar pan., net tuomet, kuomet atrodo arganizmas pasveiko, ar dar tiesiog liko nedidelių židinių, lieka gana stiprus ir nenutylantis, besikartojantis skausmas. Visa esmė tame, kad smegenys, jei turi ilgalaikį poveikį, tai siekia jį užfiksuoti ir išlaikyti, tai jų išmokimo galimybė. Smegenys tiesiog „išmoksta“ išlaikyti skausmą, net ir veik pasveikus problemai. Yra taikomi įsivaizdavimo metodai toms smegenų sritims, kurios pagal fiziologiją atsako už tam tikros vietos kūne veiklą. Tai tam tikra smegenų „geografija“. Kuo daugiau ir dažniau funkcijų atlieka tam tikra kūno dalis ar organas, tuo daugiau vietos toje smegenų „geografijoje“ jis užima. Jei pateikti tokį žmogų, kaip atrodytų jis smegenyse, tai jo pirštai, rankos, pėdos, ausys, nosis ir t.t. būtų neproporcingai didelės palyginus su kojomis, liemeniu ar kt. Darbščiausi yra mūsų pirštukai ir delniukai, tai jų nerviniai kontaktai daugiausiai vietos ir užima smegenų paviršiuje. Žinant tas vietas, galima įsivaizduoti kaip skausmas juose mąžta, siaurėja, nyksta, traukiasi. Tai geriausia daryti skausmui vos prasidėjus ir kartoti kartoti kartoti. Po 3-4 savaičių darbo su savimi galima apie pusvalandį, valandą sąmoningai numalšinti skausmą visiškai. Po to tas laikas ilgėja. Beje po bet kokio pastovaus poveikio organizmas maždaug po 27-29 dienų pradeda gaminti naujus baltymus, įtvirtinančius naujas patirtis ar veiklą. Jau po 6-8 savaičių skausmą galima suvaldyti iki 3val., o po pusės metų ar metų visai neliks jo ir tai aišku priklauso nuo to laiko kiek metų jūs buvote su tuo skausmu. Sunkiausia yra pradžia, kuomet daugybę metų žmogus gyveno su skausmu, „valgė“ įvairius nuskausminamus, gal net narkotinius, o čia viso labo įsivaizdavimas. Yra gerai žinomas „reikaliukas“, kad ten kur mūsų dėmesys, mintis, ten mūsų energija ir ten vyksta pokyčiai. Reiškia jei pakankamą laiką išlaikysime dėmesį ties problema ir dar įsivaizduosime jos mažėjimą, tai taip ir pradės vykti. Tai va. Norint darbuotis su dėmesiu, pirmieji pokyčiai nebus anksčiau nei po mėnesio ir tai tik pirmieji, todėl reikia nusiteikti keliems mėnesiams, kad tikrai pasidžiaugti rezultatais ir tik po pusmečio ar kelių metų tapti tikrais šios srities meistrais. 

  Teko domėtis ir Parkinsono liga sergančių žmonių problemomis ir žinojau apie mankštos svarbą jiems. Visai nesenai teko susipažinti su patirtimi, kuomet ligonis pradėjo naudoti sąmoningą judėjimą. Parkinsono liga pažeidžia smegenų gilumines dalis kurios atsakingos už automatinius mūsų veiksmus, pavyzdžiui už ėjimą, gestikuliaciją, maisto valgymą, rankų naudojimą ir t.t. Tiesiog žmogus pajungė sąmoningą, kaktinę smegenų dalį, kad kiekvieną judesį daryti sąmoningai. Tai trunka ilgai ir sunku, dauguma ligonių atsiduoda vaistams ir tolesniai degradacijai, o darbštuoliai mokosi judėti, nulaikyti puodelį, šaukštą, daryti kitus judesius sąmoningai. Liga tarsi sustoja, nors taip nėra, bet žmogus išmoksta judėti sąmoningai ir juda net greičiau už sveiką. Problemos lieka tokios, kuomet sąmoningai tenka atlikti kelis veiksmus, pavyzdžiui atkreipti dėmesį į pašnekovą, tai stiklinė rankose gali pradėti drebėti ar net iškristi, galima užkliūti lygioje vietoje už nieko, kuomet bandai pasakyti kažką svarbaus pašnekovui. Tai yra vienu metu sąmongai išlaikyti kelis veiksmus yra sunku. Parkinsono liga sergantiems mankšta yra ne pasirenkama, o privaloma. Pasaulyje yra net tokia „parkinsonistų“ sąmoningo judėjimo grupė.

  Net mintis apie judesį, sukelia raumens atsaką (didesnį ar mažesnį). Kiekviena mintis veda prie raumenų pokyčių, o daug kartų pakartota ir prie fiziologinių pokyčių. Kai žmogus stipriai susitelkia į mokymosi procesą jis labai lengvai ir gana greitai sukelia smegenyse ilgalaikius pokyčius. Judesiai pasidaro tikslūs tuomet kai traumuotasis, ar vaikas sugeba juos atlikti sąmoningai.

    Smegenys keičiasi dirbdamos, o mokymasis gali aktyvuoti neuronų struktūrą keičiančius genus. Todėl mokymasis praktinių, gyenimiškų dalykų ypač skatina smegenis keistis, nes aktyviau veikia dopamino atlygio sistema smegenyse. Teisingas veiksmas, teisinga ir reikalinga gyvenimiška patirtis duoda didesnį dopamino išsiskyrimą, o tai savotiškas maistas, tipo dangaus „mana“. Beje tik smegenys ir gali numaldyti skausmą, nes skaumas neturi mus kankinti, o tik įspėti apie pavojų. Tiesiog jei tam skausmui leisime tapti lėtiniu, smegenys pagalvos, kad tai normali būsena ir palaikys jį toliau būti. Todėl bet kokie nuskausminami vaistai turi būti vartojami vis didesnėmis dozėmis, nes smegenys sukuria daugiau receptorių, daugiau kanalų tam skausmui palaikyti. Pakeitus nuskausminamų vaistų rūšį, tarsi vėl nuo mažesnės dozės gali pradėti, bet ji vėl bus didinama, o tai krūvis tiek virškinimui, tiek kepenims bei inkstams. Svarbu neleisti tapti skausmui chronišku ir taisyti padėtį, taip pat įjungti sąmoningą skausmo šalinimo būdą, vaizduotę, o dar geriau priežasties suvokimą. Nes tai, kame dabar esate, turi priežastį, o dabartinis momentas tik pasekmė.  

  Skausmo problema daugumai žmonių yra labai aktuali. Kiek nuo skausmo perkama vaistų, kaip apnuodyjamas organizmas? Smegenys kaip ir nervų sistema nesiekia bausti žmogaus, savo šeimininko, skausmu, jos, kaip ir visos gyvos sistemos siekia stabilumo, homeostazės, o jei smegenys ir nervų sistema stabilizavosi tuo momentu, kuomet yra lėtinis skausmas, va tuomet ir atsiranda didelė problema. Visa atsirado tai todėl, kad smegenys, ilgą laiką esančią būseną (kaip minėjau, jau po 27-29d. prasideda naujų baltymų gamyba esamai būsenai išsaugoti) stengiasi užfiksuoti ir palaikyti, o tuo labiau jei ji bent kažkiek pasikartoja. Pavyzdžiui stuburo slankstelių išvarža. Jei mankštų, mitybos, savivokos dėka išvarža kažkiek apsitvarkė, bet smegenys jau toje būsenoje, kuomet palaiko skausmo buvimą, tuomet net menkiausias staigus, nepatogus judesys, kuris šiaip tik sukeltų menką dilgtelėjimą probleminėje vietoje, sukelia visą kaskadą skausmo priepuolio, ką smegenys vėl automatiškai užfiksuoja ir toliau palaiko tam tikro lygio skausmą, nors poveikis į tą vietą praėjo. Sąmoningai suprantama, kad tai kvaila, bet tai mūsų smegenų automatizmo pasekmė. Be automatizmo mes negalime nei vaikščioti, nei rankų valdyti, nei ko nors išmokti negalėtumėm. Pagaliau net kvėpuot negalėtumėm. Visa tai neįmanoma būtų valdyti sąmoningai.  Tik pas vaiką formuosis naujos „laidukų“ jungtys, o pas traumuotą suaugusį, dažniausiai išlikusios, sveikos jungtys, bus performuotos naujoms funkcijoms. Pavyzdžiui jei jūs parišite vieną ranką ir nenaudosite jos 1-2mėn., tai visų pirma smegenyse jau prasidės procesai, kurie performuoja nervines jungtis, kurios siunčia signalus į tą ranką. Tos jungtys užsiims tik kitais, dar dirbančiais organais. Dar po kiek laiko pradės nykti ir pati ranka. Tuo, kuo nesinaudojame „atmiršta“ visų pirma smegenyse, o po to ir tuo, kuo nesinaudojame. Norint atgaivinti pažeistų vietų veiklą reikia pradėti nuo įsivaizdavimo ir lėtų, net vos pastebimų judesių. Taip bus stimuliuojama smegenų veikla ir kuriami nauji nerviniai ryšiai, kurie ir paskatins savaiminį gijimą, funkcijų atstatymą, o gal naujų įgijimą. Staigūs judesiai mokantis netinka. Lėtesni judesiai veda prie subtilesnių pastebėjimų dėl savo galimybių, todėl daugiau pokyčių tampa įmanomais. Beje valios jėga yra nenaudinga stiprinant sąmoningumą, nes jaučiant įtampą naudos nebus. Pavyzdžiui cerebraliniu paralyžiu sergantys gali mažinti raumenų įtampą kūne sąmoningai stebėdami, kaip dažnai, netyčia be reikalo įtempia raumenis (tai gali stebėti ir traumuoti žmonės). Žmogus su sveikatos problemomis turi mokytis judesių iš savo paties judesių, o ne iš kažkieno tai „teisingų“ judesių, nes tai sukelia įtampą, nepilnavertiškumo jausmą. Rimtas „treneris“, užuot taisęs ligonio judesio klaidas, atkreipia ligonio dėmesį į esamų judesių sklandumo trūkumą. Jis neaiškina, kad tu darai negerai, bet akcentuoja, kad jei tu darai, tai daryk sklandžiai, nuosekliai tai, ką tu darai. Beje buvo pastebėta, kad didžiausią naudą vaikų judesio vystymuisi duoda ne mechaniški, tėvų ar pedagogų nurodomi judesiai, bet atsitiktiniai. Tai yra taip, kaip tam vaikui ir tik jam pavyko tai atlikti. Kiekvienas vaikas išmoksta vaikščioti skirtingai, mokydamasis iš savo klaidų. Tuos atsitiktinius judesius svarbu padaryti nuoseklius, kurie sektų vienas paskui kitą ir pasiektų norimą rezultatą. Nesąmoningai, mechaniškai atlikdami veiksmus dažnai žmonės įgyja blogų judėjimo (beje ir galvojimo) įpročių. Įprotis dažnai lemia dauguma judėjimo sutrikimų ir dėl to atsiradusius skausmus. Beje gydyti problemines, skausmingas ir nejudrias kūno vietas reikia pradėti nuo tolimiausios probleminiai vietai vietos ir dar labiau pagerinti jos judrumą. Pavyzdžiui probleminė yra dešnioji plaštaka, tai subtiliai judinti galima kairą plaštaką arba kairę pėdą ir jų judesius pagerinti. Atsipalaiduoti ir esamą jausmą tarsi perkelti į probleminę vietą. Taip skaudančios vietos mokosi judesio iš sveikos ir lengvai judančios kūno vietos. Subtiliai bandydamas visus judesius pacientas pats turi išsiaiškinti, kuris jam atrodo pats geriausias, veiksmingiausias, o gal ir grakščiausias. Mintys apie klaidas ir negatyvus vertinimas mokytis nepadeda. Net ir nedidelė įtampa kūne padidina raumenų tonusą ir trukdo žmogui subtiliai pajusti judesių skirtumus ir išmokti naujų, todėl labai svarbu įsitaisyti patogiai.

  Tobulėjimas, tai visapusiškas , laipsniškas būklės gerėjimas, kuris neturi ribų, o pasveikimas, tik sugrįžimas prie tos būklės, kuria mėgavaisi anksčiau ir nebūtinai ji turėjo būti puiki. Labai svarbu tai suprasti, nes pasveikus, gana greit galima „atkristi“, jei gyveni tame pat sąmoningume, tame pat pasaulio suvokime. Kiekviena liga būtinai turi mus kažko išmokyti, patobulinti, nes kitaip galima net visam gyvenimui „užstrigti“ kažkokioje ligoje ir niekas nepadės išskyrus patį.

   Jau dažnokai tiek vaikai tiek suaugę ant nosies pakabinę nešiojasi ramentus, akių ramentus, vadinamus akiniais. Sąmoninga, akių raumenų treniruočių veiklos dėka galima atstatyti regėjimą ir nusiimti tuos ramentus. Ale, kad akinių gamybos verslininkai tai iškėlė iki mados lygio ir nešioti akinius tipo tapo madinga. Jiems naudinga, o dauguma žmonių lieka užprogramuotų avelių vietoje ir dar tuo patenkintų. Žmonės nori būti individai, bet dažnai elgiasi kaip banda, kad ir dėl tų skylėtų džinsų mados. Tipo stilingi, madingi ir pan. O kas tai iš tiesų? Tai skurdumo reklama. Anksčiau buvo gėda kelnes nešioti net su maža skylute, o dabar gal merginos ir pėdkelnes su skylėmis pradės nešioti. O ko ne mada. Skylės ant drabužių, tai iš esmės skylėtas energetinis ir informacinis žmogaus laukas, dar vadinamas apsauginiu kokonu.  Tačiau čia ne apie tai, o apie akis. Pratimai akims jau žinomi nuo senų senovės ir budistai jau senokai tuo naudojasi. Tai tiesiog akių judinimas į šonus į viršų, sukimas ratu, dažnas mirksėjimas, žiūrėjimas tai į tolį, tai arti, akių uždengimas delnais ir laikymas 3-5min. Beje dengimas delnais, aktyvizuoja parasimpatinę nervų sistemą, o jei tuo pačiu metu vizualizuojama mėlyna spalva tai vyksta nervų šaknelių gydymas. Pagaliau akių solerizacija kuomet tai žvelgiama į Saulę tai ne, arba į žvakę, tai ne. Gaunasi šviesos tamsos žaismas. Galima pakaitinti 10-15min. užmerktas akis Saulėje(ne visiškai pakėlus galvą, o maždaug 45 laipsnių kampu) kartą dienoje. Dar galima švelniai paspaudyti akių uobolius, kad suaktyvinti kraujotaką ir pašalinti toksinus. Kraujo cirkuliacija akyse yra labai svarbi. Akių pratimai visumoje per dieną gali trukti valandą. Esant labai dideliam „minusui“ ar „pliusui“ rekomenduojama ir daugiau. Tai gali būt ir 3-6val., tuomet po 1 – 2 metų skaitysite be akinių. Beje greitas skaitymas įpač gadina regą, nes tai visų pirma nedėmesys atskiriems žodžiams ir tai  gadina smegenis ir tuo pačiu akis. Beje akys kontroliuoja mūsų galvos laikymo ypatumus, o galva – mūsų kūnos laikyseną. Vadinasi vien problemos su akimis gali atsiliepti mūsų laikysenai, eisenai ir pagaliau viso kūno kraujotakai ir būsenai. Beje smegenų pastiškumas, jų gebėjimas keistis visų pirma prasideda labiau akyse, nei smegenyse. Smegenų reakcija į regos stimuliacija ir yra smegenų pasikeitimas.

  Skausmą galvos smegenyse apdoroja visos sritys ir viena iš jų vaizdinių vieta smegenyse, tai užpakalinė smegenų dalis. Jei joje vizualizuosime mažėjančio skausmo plotą, tai suteiksime tiesioginį nurodymą neuronams ką jiems daryti. Tai mūsų sąmoninga įtaka jiems, kuri per laiką pradės keisti jų darbą. Kuomet mes turėsime tam tikrą vaizdinį, tai yra be skausmo smegenų ploto vaizdinį, jį projektuosime į smegenų vaizdinių sritį, tai sąmonė suprojektuos ir į kūną, tai yra į probleminį organą. Beje įdomus pastebėjimas, kuomet, skausmo metu žmogus žvelgia į skaudamą kūno vietą, ji jam atrodo didesnė, o jei dar pažvelgti pro padidinamą stiklą ar žiūronus, tai skausmas dar labiau sustiprėdavo. Tačiau jei pažvelgsime į skaudamą vietą per priešingus žiūrono stiklus, kurie sumažina objektą, skausmas sumažėdavo. Tai buvo tiesioginė vaizdinio stimuliacija į vaizdinių sritį smegenyse, kurios gavusios informaciją „suprasdavo“ kad objektas mažas ir siūsdavo ten mažai skausmo impulsų. Pavyzdžiui sergančių pirštų artritų žmonių skausmą sumažindavo ne tik sumažintų jų pirštų atvaizdų dėka, bet ir ištemptų pirštų vaizdinio. Pakeitus skausmo vaizdinį, keitėsi ir skausmo jungtis, nes smegenys buvo „išmetamos“ iš esamos homeostatinės būsenos ir joms iš naujo reikėjo įvertinti ar ardyti esamas jungtis ir formuoti naujas. Ilgalaikis vaizdinių poveikis priverčia smegenis suardyti esamas senas skausmo jungtis ir formuoti naujas. Taip dingdavo ilgalaikiai skausmai, o dažnai ir pati liga. Buvo klausimų ar tai ne „pacebas“. Tačiau placebas yra vienkartinis, stiprus poveikis, kuris kad ir išgydo, bet turi „nocebą“, galintį viską sugražinti ir net stipriau. Placebas keičia signalų intensyvumą, perskirsto nervinius signalus. Vaizdinių būdas keičia smegenų neuronų jungtis, keičia pačias smegenis ir grįžtamieji procesai neįmanomi. Aišku šis būdas neveikia psichinių problemų turinčius žmones, virusinėmis ir grybelinėmis ligomis sergančius. Tiesa dirbant su vaizdiniais, jei žmogus ilgą laiką vartojo įvairius nuskausminimo vaistus, jų doze reikia po truputį mažinti ir daryti vaizdinių pratimus. Smegenims reikia laiko atprasti nuo nuskausminamų, o ypač narkotinių medžiagų, kad nepatirtų skausmo proveržių. 

  Dar apie šviesos, lazerių poveikį žmogaus organizmui. Nuo senų senovės žmonės žinojo, kad Saulės šviesa ne tik sušildo, bet ir veikia gydomai, tik nežinojo viso mechanizmo. Tačiau ar būtina žinoti visą mechanizmą vairuojant mašiną? Žmonės tiesiog naudojosi patyrimu. Pavyzdžiui yra tokia naujagimių gelta, kuri atsiranda dėl to, kad daug eritrocitų, raudonųjų kraujo kūnelių žūsta per trumpą laiką. Tai labai didelė toksikozė vaiko organizmui  nors  ir trunka tik kelias dienas, bet jei trunka kažkiek ilgiau, gali pažeisti smegenis visam gyvenimui. Kiek žinoma iš istorinių šaltinių tai dauguma tipo „pagonių“ naujagimius siekė laikyti Saulutėje, beje toje pat Romos imperijoje tai buvo gerai žinomas faktas. Vakaruose vėl „atgimė“ tos žinios karo metu, kuomet nebuvo „globojančių“ sąlygų ir vaistų ir buvo pastebėta, kad kūdikių geltonos odos plotai greitai susitraukdavo saulės šviesoje. Buvo nustatyta, kad tokį efektą sukelia Saulės spektro mėlynos bangos. Tačiau atėjus sotiems laikams ir ne be farmacininkų savanaudiškų kėslų, visa tai buvo sėkmingai „pamiršta“. Pamiršta tai, kad ligoniai turi gauti daugiau Saulės šviesos ir palatos turi būti saulėtos. Pagaliau apšvietimas palatose turi būti artimas Saulės spektrui. Saulės šviesa „įjungia“ ir „išjungia“ mūsų vidinius fiziologinius laikrodžius, ko dėka mes būdraujame arba miegame ir tam tikru laiku tam tikri organai aktyvesni arba ilsisi. Pavyzdžiui šviesos dėka ląstelės geriau dauginasi, greičiau gyja žaizdos. Na, o lazerio dėka, neaišku kaip, bet pasveiksta stuburo išvaržą turintys žmonės, atsinaujina kremzlės. Vietoj tikrų lazerių dar naudojama LED raudona ir infraraudona šviesa, kuri dalinai panaši į lazerių šviesą ir taip paveikia įvairius procesus, vykstančius organizme. LED visų pirma pagerina paviršinę kūno kraujotaką 2-5cm. gylio. Poveikio trukmė apie 30min.  Lazerių šviesa patenka giliau ir atblokuoja uždegiminius procesus, pagerina kraujotaką ir tuo pačiu sumažina deguonies sukeltą įtampą audiniuose. Uždegiminės ląstelės yra jautresnės raudonai ir infraraudonai šviesai. Beje vien todėl kito žmogaus ar pačio paciento laikomi delnai ant uždegiminės vietos gydo vien savo šiluma, nes skleidžia infraraudomus spindulius.  Į tam tikrus šviesos dažnius reaguoja tam tikros ląstelių grupės ir beje mažesnės dozės dažnai būna veiksmingesnės nei didesnės. Esant smegenų uždegimams labai gerai yra šviesa, o ypač lazerio į stuburo sritį, nes aktyvuotas smegenų skystis patenka į smegenis ir taip gydo jas. Tas poveikis padidindavo parasimpatinės nervinės sistemos veiklą.  Pavyzdžiui Tarybų sąjungoje širdies ir kraujagyslių ligoms gydyti lazeriai buvo taikomi jau 1981m. Tikrų gydytojų nuomone šiuo metu kiekvienoje ligoninėje turi būti lazeriniai prietaisai insultą ir galvos traumą patyrusiems žmonėms, nes veiksmingų vaistų nėra.  

 Apie plastiškas smegenis dar galima paskaityti angiškai www.dana.org