ŠOKINĖK  RUPKE ... 

Ar teko girdėti tokį pavyzdį : įmetė dvi rupūžes (pagal kitą versiją varles) į stiklainį su grietine. Viena rupūžė pašokinėjo truputį ir „pavargo“. Ji susitaikiusi nuskendo grietinėje. Kita rupūžė šokinėjo šokinėjo kol suplakė sviestą ir į jį atsispyrusi iššoko iš stiklainio. Tai ryškus gyvybės pavyzdys. Gyvybė niekuomet nepasiduoda ir randa išeitį iš bet kokios situacijos. Ar antroji rupūžė žinojo, kad suplaks sviestą? Aišku nežinojo, bet darė viską ką galėjo esamame momente. Sakoma, kad antroji rupūžė buvo protinga. Ji įvertino grietinės kiekį, galimybę  joje nugrimzti ir stiklainio aukštį. Pagal jos skaičiavimus iššokti iš stiklainio buvo neįmanoma ir ji pasidavė net nepradėjusi veikti. Antroji rupūžė, nors ir bukai, bet ji veikė artimiausią aplinką taip, kaip galėjo, kol ta aplinka pasikeitė ir suteikė jai galimybių išsigelbėti.

  Kam visa ta pasaka? Ogi tam, kad daugybė žmonių, kurie vadina save „protingais“ tiesiog skęsta gyvenimo „grietinėje“ net nebandydami ieškoti išeičių, priešintis ar tiesiog vykdyti veiklą tinkama kryptimi. Daugybė žmonių verkšlena dėl savo sunkaus gyvenimo, valdžios,  ligų, gyvenimo sąlygų, kaimynų, giminių, artimųjų, vaikų, o ką jie daro, kad padėtis keistūsi? Taigi nieko. Jie guodžiasi tikėdamiesi užuojautos, paramos, kad gal būt kiti padės ar net išspręs jų problemas. Gyvybei tinka tik veiklūs gyvybiniai padarai. Gyvybei nesvarbu kaip tu atrodai, koks tavo statusas, makijažas, spuogai, šukuosena, figūra, apranga, apdovanojimai, tavo padaryti praeityje darbai... Gyvybei nesvarbu ką tu planuoji padaryti ateityje, kokius gerus darbus ketini nuveikti, ko pasiekti... Jai svarbu tik tai ką tu darai dabar, koks tu esi dabar. O dabar darai tai ir taip, koks tu buvai praeityje, kokia tavo patirtis, įgūdžiai ir pasaulėžiūra suformuota praeities. Tai ką kažkuomet pasėjom, tokį derlių pjaunam dabar. O ką pjausim ateityje, koks tas derlius bus? Visa tai priklauso nuo to ką dabar jaučiame, mastome, ką šiuo metu darome.

  Ką daryti kai savo drauguose, pažystamuose, giminėje matome „skęstančios rupūžės“ sindromą? Visų pirma nebūti ta rupke, kuri pastato savo nugarą kitai, kad kita galėtų, turėtų šansų iššokti, o pati nuskęsta „grietinėje“. Reikia būti ta rupke, kuri rodo pavyzdį daryti viską, kad tik išsikapanoti iš esamos situacijos. Darant viską aplinka keičiasi (susiplaka sviestas), atsiranda visai kitos sąlygos ir žmogus savo jėgomis pasiekia tai, kas jam reikalinga. Taip jis įgyja daugiau pasitikėjimo savimi, savo jėgomis, įgyja stiprybės, nepriklausomumo nuo situacijos ar žmonių jausmą. Dažniausiai „dejuokliams“ mes padedame žodžiu, kuris yra gana neefektyvus, nes pasakyti lengva, o padaryti...? Padaryti reikia tam, kas yra toje situacijoje ir nieko čia jau nepakeisi. Įpuolusiam į gilų vandenį galima tik patarinėti kaip irtis rankomis ir kojomis, kad nenuskęstų, arba švystelėti gelbėjimosi ratą. Jei šoksi pats į vandenį ir demonstruosi kaip reikia valdyti rankas ir kojas, tai ar skęstančiam tai padės? Nebent kažkiek sugebančiam išsilaikyti ant vandens paviršiaus. Tuomet belieka gelbėjimosi ratas, nes patiems gelbėti skęstantį yra pavojinga – gali nutempti gelmėn. Todėl labai svarbu neįsivelti į kitų žmonių problemas siekiant jiems perdėtai padėti. Kiti žmonės savo jausmų, minčių ir fizinių veiksmų dėka įvėlė save į tokią padėtį, tai jų karma. Jie turi mokytis iš situacijų, ligų, aplinkos savo iniciatyvos, veiklumo dėka. Jei jų neveiklumas daro neigiamą įtaką jums, jūsų artimiesiems, draugams, tai galima patarti žodžiu, pavyzdžiu, griežtu nurodymu, veiksmu, o kartais ir prievarta. Svarbiausia savyje išlaikyti ramybę ir meilę, o išoriškai daryti taip, kad kitas žmogus maksimaliai iš situacijos kapstytūsi pats. Jūs galite suteikti informaciją, nukreipti tinkamu keliu. Kritinėse situacijose tenka padėti tiesiogiai, tačiau jei kitas žmogus pajaučia, kad jam padeda tik kritinėse situacijose, tai jis jas nesąmoningai ar sąmoningai sukurs pats. Tai tampa įpročiu ir įauga į organizmą. Tokiu atveju be griežto žodžio ar veiksmo neapseisime ir geri jų akyse nebūsime. Silpno žmogaus negalima pripratinti prie „glostymų“, negalima už juos spręsti visas jų problemas, sutikti su jų gyvenimiška pozicija. Tai nuodija jus, jūsų vaikus, jūsų giminę, draugus. Tai iščiulpia jūsų gyvybines jėgas.

  Jei jūsų sutiktas žmogus perdėtai dažnai dejuoja dėl savo ligų, atsakymas paprastas : „tai tavo gyvenimo būdo sukurtos ligos, kažkurios kilusios iš tavo tėvų, senelių. Tu nekalbėk man apie savo ligas, pirktus vaistus, blogus ar gerus gydytojus. Jei tau aktualu, tai kalbėk, kaip tau pavyko išsikapstyti iš vienos ar kitos ligos, kaip tu gerini ir palaikai savo sveikatą. Tu man kalbėk ne apie savo kūną, o apie savo mintis, jausmus. Tu man kalbėk apie perskaitytą knygą, spektaklį, pamokantį filmą, koncertą. Pakalbame apie Dievą, Visatą... „. Kalbėti būtina apie polėkio jausmą sukeliančias temas, pamokančias situacijas, dvasingumą, tyrumą ir t.t. Apie ką kalbame, tuo ir esame. Apie ką klausome, tuo ir užsikrečiame.

  Jei žmogus dejuoja dėl mokesčių, politikų, medicinos, švietimo sistemos ir t.t., tai jau ne vien to žmogaus bėda, tai visuomenės bėda. Tokiu atveju būtina siūlyti tokiems žmonėms burtis ir kažką konkrečiai veikti, o ne skleisti bejėgiškumo, pykčio, agresijos virusus. 

  Sakoma, kad jei nepabandysi, tai nežinosi kas tai yra. Keičiant save, savo pasaulėžiūrą, vykstant sielos, minčių ir kūno valymui, greitiems pasikeitimams paprastai būna pasimetimo jausmas, baimė, depresyvumas, išlenda senos nuoskaudos, keisti ir nekontroliuojami jausmai. Tuomet kyla noras kažkam pasiguosti, kad kažkas užjaustu, suprastu, gal patartu ar padėtu. Tai natūralus žmonių bendrumo jausmas. Jei tikrai sunku, tai būtina ieškoti atsakymų ne tik viduje, bet ir išorėje. Va čia ir kyla išbandymas tiek sau tiek aplinkiniams. Aš išorėje galiu prašyti patarimo, pagalbos, užuojautos, pagaliau, kad kiti išspręstų mano problemą ir t.t. Kuo dažniau aš išorėje ieškosiu patarimų ir pagalbos, tuo nesavarankiškesnis aš būsiu ir priklausysiu nuo kitų. Tai žmogų gniuždo, mažina jo kūrybines galias, pririša prie kitų žmonių, aplinkybių. Jei man patarimai ir pagalba iš aplinkinių per sunki, nes reikia mąstyti, mokėti tą pagalbą priimti taip, kad ir man kažką reiks daryti, tai aš jau geriau padejuosiu, kad mane užjaustų ar tiesiog tegul sprendžia mano problemą aplinkiniai. Tuomet aš jau ne tik, kad visiškai atiduodu savo laisvę aplinkiniams, bet tuos aplinkinius išnaudoju, kad jie „glostytų“ mane ir už mane atliktu mano darbus, spręstų problemas. Čia jau vampyrizmas. Labai svarbu pajausti tą ribą, kuomet tikrai reikia patarimų ir pagalbos ir kuomet norisi tik paverkšlenti ir savo problemas permesti kitam. Kaip minėjau, kol nepabandysi tol nežinosi. Kartais tiesiog sąmoningai pasidejuokit kitam, ar pabandykit savo problemos sprendimą permesti kitam. Proceso metu stebėti savo jausmus ir mintis. Kas tuomet jumyse kyla? Jei po šito jaučiatės blogai, jums silpna, šlykštu, jaučiatės nejaukiai, norisi vengti už jus atlikusių „namų darbus“ žmonių tai jūsų siela dar gyvybinga. Tokiais jausmais ji praneša, kad tokiais veiksmais jūs neskatinate kūno, minčių ir sielos vystymosi, tobulėjimo. Tokiais veiksmais neskatinate Dievo pažinimo. Tačiau jei po „pasinaudojimo“ kitais žmonėmis jūs jaučiate pakylėjimą, malonumą, atsipalaidavimą ir pan., tai jūsų siela užteršta tiek, kad jos balsas neprasimuša. Tai jau vampyrizmo būsena. Dauguma žmonių užima tarpinę padėtį, kuomet sielos balsas iš dalies prasimuša per daugybę informacinių, jausminių ir kūniškų teršalų, kurie iš dalies paveldėti, bet diduma kyla iš aplinkos.

  Eksperimentuojant su savo jausmais, mintimis ir kūnu galima ir būtina save labiau pažinti. Svarbu, kad jūsų eksperimentų metu labai nenukentėtų aplinkiniai, jūsų santykiai su aplinkiniais. Vienaip ar kitaip tai bus išbandymai ir aplinkiniams. Jų reakcija į jūsų jausmus, mintis veiksmus taip pat išjudins jų informacines struktūras, sukels juose pokyčius. Nebūna taip, kad keičiantis vienam žmogui to nepajustų aplinkiniai. Jūsų pokyčiai pareikalaus ir iš aplinkinių tinkamos reakcijos, nes sukels jų diskomfortą, privers mąstyti, daryti tam tikrus veiksmus. Savo veiksmuose aplinkiniai nebus idealai, suklys, vėl bandys, kai kurie pasitrauks, galima laikina tuštuma, po to atsiras nauji aplinkiniai. Aplinkoje gali vykti nekontroliuojami ir net skaudūs pokyčiai, tačiau be senų santykių, senų požiūrių, senų poelgių sutraukymo, sunaikinimo, nebus ir naujų kūrimo. Tiesiog leisti vykti pokyčiams ir leisti būti skausmui. Skausmas gali būti pranešantis apie bėdą arba išvalantis. Tai reikia taip pat skirti. Išvalančiam skausmui tiesiog reikia leisti būti, o reaguoti tik į apie bėdą pranešantį skausmą. Besikeičiant būtina ne tik leisti vykti tam kas vyksta, bet ir aktyviai save keisti ( šokinėti kaip tai rupūžiai grietinės stiklainyje ). 

  Išvados : būtina riboti „dejuoklių“ skleidžiamus „virusus“ vengiant jų, paaiškinant jiems ką jie daro, arba griežtai užkertant jų veiklą . Jei renkatės paskutinį atveją, tai reikia paklauti savęs ar aš savyje tam turiu pakankamai meilės. Jei ne, tai tik susinervinsiu, būsiu perdėm griežtas, agresyvus jau ne tik išorėje, bet ir viduje. Svarbu bet kokioje situacijoje ieškoti išeičių, judėti, daryti viską kas įmanoma (kad ir bukai) – taip, savo veiksmais, mes į erdvę skleisime savo siekį gyventi ir gyvenimas mums padės.