STIPRŪS IR SILPNI. PAKLYDĘ IR NEPAKLYDĘ

 Gimimas, gyvenimas ir jo pabaiga labai priklauso nuo tėčių, mamų, senelių, prosenelių gyvenimo būdo, pasaulio suvokimo, mūsų pačių karminių „kabliukų“, pačių pasaulėžiūros ir gyvenimo būdo.

  Noras būti stipriam (stipriai), tai dažniausia tik baimė būti sužeistam (sužeistai), tiek fiziškai, tiek morališkai. Labai svarbu ar gyvenime esi paklydęs ar ne. Visi mes būtinai klaidžiojame tame gyvenime ir pasaulyje nėra nė vieno, einančio tiesia linija, tiesiu ir teisingu gyvenimo keliu. Tačiau jei keliaujame kad ir keleliais, takeliais aplinkiniais, šalia pagrindinio kelio, teisingo mūsų kelio ir jau tai yra labai gerai. Tuomet stiprybė tarsi savaime atsiranda, bet dažniausiai dėl gyvenimo pamokų, kurias mes gana greitai išmokstame ir atsimename (kad daugiau neklystume). Stiprybė ir reti atvejai gyvenimiškų klaidų žengia koja kojon. 

  Jei žmogus silpnas, bet siekia stiprybės, tai jam nelieka nieko kito, tik tapti agresyviu, kitus žeminančiu, naikinančiu, išduodančiu dėl savo statuso pakėlimo. Tokie „stipruoliai“ neša savyje silpnybę ir bijo, kad ji iš jų gali iškilti. Tai paklydę „stipruoliai“. Šeimose tokie vyrai ar moterys agresyviai elgiasi vienas su kitu bei vaikais, tyčiojasi vienas iš kito, žemina prie kitų. Ką jau kalbėti kaip jie elgiasi su kitais. Savo „stiprybę“ tokie lengvai gali demonstruoti sukarintuose, paklusnumo reikalaujančiose įstaigose. Tai ir policija ir armija ir valstybinės įstaigos, banditų, plėšikų grupuotės. Ten jie, jei dar turi kažkokių tai intelektualinių ar fizinių gebėjimų, tiesiog veržiasi. Ten jiems įstatyminė (arba grupuočių laisvė) laisvė demonstruoti savo „jėgą“ vidinio silpnumo fone. Tai nereiškia, kad tose įstaigose vien tokie žmonės, kaip kai kurie gali tiesmukiškai suprasti. Dažnai tokiems gyvenimas „pakiša koją“ dėl jų fizinių ar protinių gebėjimų. 

  Na, o kaip jei žmogus yra silpnas, bet siekia teisingo kelio. Jų sveikata iš prigimties prastoka ( tėvų, senelių genetika), aplinka suvaržyta (tėvai neturtingi, neaktyvūs). Tokie silpni vaikai, teisingo gyvenimo kelio paieškų pagrindus vis dėlto gauna iš savo tėvų, kad ir suvaržyto, bet kiek įmanoma teisingo gyvenimo. Tokie vaikai dažnai save realizuoja moksle, medicinoje ir t.t. Tai yra jiems lengviausiai reikštis ten, kur nereikia jėgos, savęs demonstravimo, o reikia intelekto, protingo, mąslaus žvilgsnio į pasaulį ir tai kas vyksta jame. Būna, kad tokie žmonės net „pamiršta“ šeimą sukurti, o gal tiesiog per silpni jai. Dažnai jie silpni ir šeimoje, kur „vadovavimą“ palieka „kitai pusei“.  

  O kas vyksta su tais, kurie yra ir silpni ir paklydę? Beje jų yra tiek „varguolių“, tiek „turtuolių“ gretose. Tokie žmonės silpno charakterio, net nesiekia teisingo gyvenimo kelio paieškos, o tik gyvena šia diena, ką „duos Dievas“. Tokie siekia būti priklausomi gaujoms, religinėms organizacijoms, kažkam tai, galingam ir galinčiam vesti juos per gyvenimą, nurodyti ką daryti ir kaip elgtis. Be to tai idealus „vartotojų“ sluoksnis. Dažnai jie vartojantys narkotines medžiagas, alkoholį ir pan. Jei priklausai kokiai tai religijai, jau turi savyje ir silpnumo ir paklydimo elementų. Jau trokšti savo gyvenime turėti „piemenį“ kuris tave „ganytų“. Dauguma tokių „piemenų“ yra tik „avelės“ kitų piemenų garduose, tad ...

  Yra šviesuoliai, kurie nurodo kelius ir į kurių žodžius būtina atkreipti dėmesį ir orientuotis savo gyvenime, kad mažiau klystume. Bet yra keli svarbūs „bet“. Visų pirma nė vienas tikras šviesuolis nepretendavo būti „piemeniu“ ir visuomet žmonėms palikdavo laisvą pasirinkimą, pateikdavo ne vieną problemos sprendimą. Visų antra, tie šviesuoliai turėjo ir savo klaidų ir savo gyvenimą, per kurio prizmę ir pateikia savo žinias aplinkiniams. Visiškai tiksliai mes negalime kopijuoti jų, nes mes, nors ir panašūs, bet gyvenimai mūsų skiriasi ir kartais net gerokai. Tikri šviesuoliai tai supranta ir jų žinios, patyrimai, bei pamąstymai yra tik rekomendacinio pobūdžio. Todėl būtina išklausyti daugiau  šviesuolių ir tik tuomet kažką rimtai keisti savo gyvenime, bet pagal save, o ne pagal jų gyvenimą. Dievas mums visiems davė laisvą valią, laisvą pasirinkimą, už ką mes tuo pačiu ir atsakingi, bet patys atsakingi. Tai yra ką mes nusprendėme ir padarėme už tai ir atsakingi, o ne kaimynai, draugai, kažkas, kas jums kažką rekomendavo ar patarė. Tai nereiškia, kad ištekėjai (vedei) ir po to pamatei, kad nemyli, o visi sako, kad turi tai „vilkti“ visą gyvenimą. Jokiu būdu. Būtina laiku keisti, bet atsakyti už tai, kas jau padaryta. Dievas davė laisvę, o ne kančią ir kentėt nereikia jei tavęs neišklauso, negirdi, engia, tyčiojasi, muša. Ne mamos ar tėčio patarimų reikia klausyti, kad reikia kentėti, ne religinių bendruomenių „piemenų“, o Dievo duotos laisvės patarimo. Nuo pokyčių neturi sulaikyti nei patogumai, namai, mašinos ir net vaikai. Vaikai jaus nemeilę tarp mamos ir tėčio ir tai po to kopijuos savo gyvenime ir aišku bus nelaimingi. Už tai jie tikrai nepadėkos, nors mažučiai ir silpnučiai būdami trokšta saugumo ir globos tiek iš tėčio, tiek iš mamos. Teisingai auklėjant, jiems ateis supratimas ir teisingas požiūris į gyvenimą. Bet visų pirma pradėti reikėtų nuo kalbėjimosi vienas su kitu ir vienas kito girdėjimu tiek šeimoje, tiek draugystėje.

  Silpni ir paklydę žmonės siekia elgtis pagal vieno „piemens“ nurodymus, pagal vienos religijos dogmas. Būna laikotarpių, kuomet jie pyksta ir elgiasi agresyviai, nes Dievas „neišklausė“ jų maldų, nors jie viską darė kas „knygoje“ parašyta, ką liepė „piemuo“. Papriekaištauja ir toliau gyvena pagal „knygą“ ir „piemenis“, nes per silpni pažvelgti į pasaulį plačiau, pakeisti pasaulėžiūrą. Jie to bijo, bijo nežinios, bijo būti nesaugūs savo prote ir savo aplinkoje. Tereikia s u p r a s t i, kad tu „avis“ ir protas tikrai pradeda „čiuožti“, nes suvoki, kad kiek gyvenimo metų praleidai apgaulėje, kiek praradai. Tuo metu net smegenyse fiziškai trūkinėja priklausomybės gijos ir formuojasi naujos nervinių atšakų struktūros. Čia ne šiaip sau procesas, čia rimti ir fiziniai pokyčiai. Silpni žmonės bijo prarasti artimųjų „palaikymą“, „globą“ jei jie pakeis savo pasaulėžiūrą, sieks tiesos ir stiprybės. Iš tiesų tai artimieji, būdami tame pat „avių garde“, ne palaiko ir globoja, o laiko tave tame garde. Jie taip pat yra silpni ir bijo likti vieni. „Piemuo“ tai žino ir tai skatina liepdamas vesti vaikus, gimines, draugus, pažįstamus į tas religines struktūras. Taip jam lengviau valdyti didžiules bandas „avių“.  

 „Avis“ gano ne tik religinės bendruomenės. Pavyzdžiui marketinginės struktūros. Kuria marketingo piramides, kur kas pirmesnis, tas daugiau nugriebs, o dauguma tik avelės, nešančios savo vilną (savo laiką, savo gimines, draugus, pažįstamus, kad tik pirktų reklamuojamą „superinę“ produkciją). Tas būdinga ir pavyzdžiui politinėms partijoms, kurios iš karto kuriamos po kažkokio tai piemens ar piemenų grupės aureole. Visi kiti tik prisišlieję piemenukai, o likę tik avelės. Gyvenime būtina išmokti pažinti piramidinę, išnaudotojišką struktūrą ir jos vengti. Mes to nemokame iš prigimties ir to nemoko mokykloje. Apie tai gali papasakoti protingi tėvai, draugai, pažįstami, šviesuoliai, išminčiai ir pan. Pagaliau gal kur tiesiog perskaityti ir pačiam tai suvokti. Atrodo tiek nedaug proto pastangų tereikia, bet būtent silpni ir paklydę bijo net to menko judesio – bijo savo pasaulio suvokimo subyrėjimo, o gal net jų fizinės realybės subyrėjimo.

   O kaip suaugusiam žmogui į tai pažvelgus gyvenimiškai. Su kuo gyveni šeimoje? Kokios jūsų pasaulėžiūros, kokia vidinė laisvė, kokie prioritetai? Koks statusas, tai yra ar stiprus-nepaklydęs, ar stiprus-paklydęs, ar silpnas-nepaklydęs, ar sipnas-paklydęs??? Kas tu ir su kokia „antrąja puse“ gyveni, kokie tavo vaikai? Klausimų daugybė, o į juos atsakyti gali tik tu ir keisti situaciją gali tik tu. Kadangi Dievas davė laisvą valią (net ir būti avimi ar varle ar žuvimi), tai gali gyventi kaip ir anksčiau, su žiniomis, bet toje pačioje „kūdroje“ su tomis pat kvarksinčiomis „varlėmis“.

  Ne viena moteris, su kuria kalbėjau ne kartą man priekaištavo dėl analogiškų minčių, kad man lengva kalbėti. Jei sau paskysi, kad tai sunku, tai ir bus sunku. Paklausius jų apie jų gyvenimą, tai gyvenimas iš įpročio, o ne iš meilės, dažniausiai jau dėl susikurtų patogumų, dėl vaikų ir pan. Kažką keisti neįmanoma ir pan. Kažkodėl tą „kažką keisti“ beveik visi supranta kaip pabėgimą nuo situacijos ar iš situacijos. Tai silpnumo apraiška. Būtent, kad situacija turi būti taisoma, o ne pabėgama iš jos. Kiek įmanoma teisingai auklėjami vaikai. Kiek įmanoma kalbama su savo „antrąja puse“, ko abudu trokštate, ko siekiate, kaip keisti situaciją. Didžiausius pokyčius situacijos taisyme atlieka labiausiai ja nepatenkintas. Pabėgimas iš situacijos būna tik tuomet, kuomet kažkuriai tai pusei „ir taip patogu“, ir taip pavalgyt bei malonumų pakanka. Tai jau degradacija, o augančiai sielai degradacija yra šlykšti ir pavojinga. Augančios sielos žmonėms belieka tik skyrybos, draugystės iširimas, jei buvo draugais ir pan. Visa kas nukreipta prieš Gamtą, kas veda į proto ir fizinį išsigimimus yra pavojinga augančioms sieloms.

  Stiprybės ir mažiau paklydimų ...

 2018.05.20