SU KUO SUTAPSI ...

  Atsikėliau rytą ankstų rudenio ir ... viskas gerai. Būna atsikeliu ir ... kažkas ne taip, tarsi liūdesys, depresija bandytų belstis. Tuomet keliuos ir susitapatinu su rudeniu. Greičiausia padaryti tai pavyksta jausmais, galima mintimis, o galima ir fiziškai. Jausmais, tai kuomet rudenio dienoje randu grožio, džiaugsmo, meilės, kai jaučiu jog galiu kažką duoti su meile ir su dėkingumu priimti. Tuomet viskas vėl gerai. Būdavo, kad tai nesuveikdavo, tai pajungdavau mintis apie dienos darbus, veiksmus dienoje rudens. Mano esątis surezonuodavo, prisiderindavo ir vėl viskas gerai. Būna kartais, kuomet tenka pajusti tą rudenį fiziškai tam, kad tas kažkas „negerai“ išgaruotų. Tuomet eini į lauką, į tą rudenį, pajauti jo vėją, lietų, tamsą, šaltą drėgmę ir ... atrandi ten savą grožį, džiaugsmą, šilumą, veiksmą, gyvybės judėjimą. Tuomet vėl viskas gerai.

  Blogai būna tik tuomet, kai nepavyksta susiderinti su esama aplinka, su ja sutapti. Yra žmonių, kurie myli tik vasarą, kiti pavasarį, o būna tokių, kuriems visi sezonai geri. Malonų orą, kaip ir malonią aplinką „žiauriai myli“ prisirišę prie malonumų ir pastoviai nesaugiai besijaučiantys žmonės. Jei myli tik vasarą, tik šilumą, bet gyveni ne Afrikoje, tai bus bėdos. Tačiau Afrikoje greit pamėgsite pavasarį ar rudenį, nes ten labai karšta. Viskas tame, kad žmogui komfortiška aplinkos temperatūra yra 21°C - 27°C , priklausomai nuo geografinės platumos, kurioje jis gimė ir gyveno. Lietuvos geografinėje platumoje lietuviui atitinka 23°C komfortinę aplinkos temperatūrą. Jei ji aukštesnė ar žemesnė organizmas iš karto patiria stresą. Trinka kraujotaka, limfos tekėjimas keičiasi, sutrinka skysčių organizme persiskirstymas. Tai įtakoja imunitetą, persitvarkymo „ligų“ atsiradimą (pvz. sloga, bronchitas ir pan.).

  Jei žmogus emociškai prisirišęs prie komforto, tai ruduo iš karto jam sukels mažesnę ar didesnę depresiją. Sportuojantys, besigrūdinantys žmonės veik nepajaučia jokios depresijos, nes jie kas dieną sureguliuoja skysčių pusiausvyrą savo organizme jį pagreitindami sportu, grūdinimosi pratimais. Todėl rudenį būtina daugiau judėti negu vasarą, nors sąlygos tam prastesnės. Didžiausią depresiją patiria nejudrų darbą dirbantys žmonės, nejudrūs vaikai, seneliai. Jie dažniausiai suserga ir fizinėmis ligomis. Tačiau jei žmogus net ir mažai juda, bet jausmiškai sugeba „sutapti“ su rudeniu, įeiti su juo į rezonansą, tai jis nejus jokios depresijos ir visokiomis rudenio „ligomis“ jis mažai sirgs, arba veik nesirgs. Svarbiausias yra jausmas. Kaip jautiesi, tokios kokybės gyvenimą ir gyveni tame rudenyje (žiemoje, pavasaryje, vasaroje). O norint sutapti su rudeniu būtina yra jį stebėti : stebėti gamtą, žemę, dangų, žmones, gyvūnus ... Stebėti visa tai ir jausti visa tai. Iš daugumos žmonių dažnai galima pajusti negerą jausmą, bet tai reikalinga tam, kad iš kai kurių žmonių pajustumėt gerą jausmą, jį išskirtumėte ir su juo susitapatintumėte. Vienas malonus, geras, spinduliuojantis, šiltas žmogus gali sušildyti visą miestelį, jei jį pastebi kiti žmonės ir kopijuoja jo savijautą, surezonuoja su juo. Nepavydėkim kitiems žmonėms jų geros savijautos, jų šypsenos, o surezonuokim su jais, pajuskime tą jų džiaugsmą ir patys tokiais pasijusime. Žmogus geriausiai jaučia visų pirma žmogų ir geriausiai jį kopijuoja. Kopijuokime džiaugsmą, šilumą ir platinkime jį kitiems. Kas atviras, tas priims ir perduos toliau. Kas pavydi, tas užsidaro, pyksta, nekenčia, o pats kenčia. Ar verta su tokiais sutapti, su jais rezonuoti ? Neplatinkime depresijos, „šalčio“, „tamsos“. Tai platinama ne tik savo savijauta, kurią jaučia aplinkiniai, bet ir kalbomis apie „kasdienines problemas“, apkalbomis, kitų perdėta kritika, kurios nepasakysime į akis kritikuojamam asmeniui. Kritikuoti būtina ir reikia, nes tai vienas iš meilės pasireiškimų. Be kritikos žmonės nustos save analizuoti, stebėti savo veiksmus, tų veiksmų pasekmes aplinkoje. Tačiau bet kokioje kritikoje yra būtina akcentuoti galimybę žmogui pasitaisyti ir tame jam suteikti laisvą valią, o ne piršti savo viso to suvokimą.

  Rudenį aplinkoje labai daug mirties energijos. Ja minta grybeliai, bakterijos, virusai, mikrobai, pirmuonys. Ja minta ir visai nematomos energetinės esybės. Ją jaučia visi žmonės. Ruduo energetiškai susietas su praeitimi ir būtent praeities karma rudenį labiausiai ir reiškiasi, tačiau rudenį ją patogiausia ir taisyti. Bloga savijauta galima ne tik dėl niūraus rudenio oro, bet ir dėl bėdų praeityje, kurios „užrašytos“ karmoje. Tuomet sportas, grūdinimasis ir tik! fiziniai pratimai gali pabloginti savijautą ir sukelti ligas. Jei žmogus jaučia, kad su juo kažkas ne taip, kad kažko nekontroliuoja, blogai jaučiasi, o nuo sporto, grūdinimosi įtampa tik didėja, tai ir yra karminių problemų iškilimo diagnozė. Jokiu būdu tuomet negalima sportuoti. Tik dozuotas judėjimas, dozuotas maistas, dozuota informacija iš aplinkos, meditacijos, malda. Būtina susivokti, išjausti iš kokio gyvenimo tarpsnio kyla tas negeras jausmas, tos įtampos, kuriuo metu jos prasidėjo. Suvokus reikia priimti kaip faktą tas problemas, jas paleisti, bei užpildyti šviesa, šiluma, gerais jausmais (arba bent neutrali pozicija kad liktų). Taip praeities karma subalansuojama ir nedaro įtakos rudens metu. Tačiau yra pavasaris, kuomet iškyla ateities karma (ji labai sąlygota praeities karmos dėka). Tuomet reikia pajusti „ką ten galiu ne taip prikrėsti toje ateityje likdamas toks (tokia), koks (kokia) esu“. Tam labai gali padėti vaizduotė ir jausmas. Jei suvoksite, kur galite „paslysti“, kažkam pakenkti, tuomet būtina tai suvokti ir pasižadėti sau to nedaryti. To neužtenka, nes dauguma savo pažadų nevykdo. Būtina išjausti iki „dugno“, kad taip nebus, būtina pakeisti savo pasaulėžiūrą, kad to nebūtų ir tik tuomet galima pajusti ramybės jausmą. Tai ir yra rodiklis, kad jau susibalansuota tos, probleminės ateities atžvilgiu. 

  Artėja žiema ir reikės sutapti su ja. Tai „užsidarymo savame kiaute“ laikotarpis, kuomet didžiausi judėjimai vyksta ne žmogaus išorėje (vasarą), o jo viduje. Ne veltui tuomet ir naktys ilgesnės ir žmogus gali daugiau miegoti, nes reguliuojasi jo vidinė energetika, jo kūnas. Išorinis šaltis taip pat sąlygoja tiems procesams, nes žmogus daugiau būna namie, savyje. Tai visai nereiškia, kad daugiau reikia sėdėti prie TV ar pan. Tai savivokos laikas, savo vidinių stebuklų atradimas, pagaliau jų kūrimas.  Tiems stebuklams iškilti ir reikštis reikalingi tokie pat stebuklų savyje ieškotojai, todėl yra geras laikas bendriems susitikimams, dalinimuisi patirtimi, pastebėjimais.

   Apie susitapatinimą galima pakalbėti ir plačiau. Nuo pat užsimezgimo mamytės pilvuke vaikas siekia tapti panašus į mamytę, nes tai jo vienintelė pojūčių jam teikėja. Gimęs, jis dar kurį laiką kopijuoja mamytę, po to tėvelį, broliukus, sesutes, senelius, giminaičius, išorinį pasaulį. Kopijavimas, tai vienas iš svarbiausių gyvenimo ir išgyvenimo dėsnių. Tai tolesnio tobulėjimo pagrindas, atspirties taškas. Vaikas visų pirma kopijuoja mamos ir tėčio kūnus, jausmus, žodžius, mintis. Jis jų hibridas, bendras darinys. Kuo tobuliau vaikas tai padarė, tuo daugiau šansų jam išgyventi, būti sveikam, daryti įtaką pasauliui. Tapatintis su aplinka, kitais žmonėmis yra būtina pastoviai ir visą gyvenimą, tačiau tapatinimasis be naujo savęs kūrimo, be spinduliavimo iš savęs yra tik gyvenimas dėka kitų teikiamos informacijos. Bet koks mokymosi procesas yra visų pirma susitapatinimas su esama informacija. Sekantis etapas yra savos informacijos kūrimas jau gautos informacijos dėka. Jei augantis vaikas klausosi vieno dainininko dainų, po to kito, trečio ir t.t., tai jis normalus muzikos vartotojas, nieko šioje srityje nesiekiantis, o tik atsipalaidavimo, jausmų žadinimo. Tačiau jei augantis vaikas tapatinasi su vienu dainininku, po to kitu, trečiu, bet pats nieko nesukuria, o tik kopijuoja, tai jo psichikoje  susikuria apgaulingi orientyrai, kurių dėka tam vaikui atrodo jog jis viską moka ir viską gali. Tokiam tapatinimuisi yra ne tik dainininkai, bet daugybė kitų sričių. Tačiau tapatinimasis be savos kūrybos yra pavojingas žmogaus asmenybei. Taip užauga vidutinybės su Napoleono sindromu, kurie eina per kitų galvas, nes įtikėjo, kad jie geriausi (o jei dar čia tėvai, senelės prisidėjo, tai visai prastai). Jei su kažkuo tapatiniesi vėl ir vėl, tai iš viso to sukurk kažką savo, kad ir ne idealaus, bet savo. Tik taip galima vėl ir vėl pakilti į naują tobulėjimo spiralės viją ir gana greitai. 

  Mokykloje maži vaikai tapatinasi su pirmąja mokytoja, po to su draugais, draugėmis. Tapatinasi veiksmuose, kalboje, aprangoje. Tačiau dažnai tokie vis besitapatinantys vaikai taip suauga su tuo, refleksu tapusiu veiksmu, kad nebesuvokia kaip persiima kitų norais, siekiais. Dažniausiai tie kiti, iš kurių jie persiima būna energingesni už juos, emocingesni draugai ar draugės, mokytojai. Tuomet tokie vaikai nepajunta kaip įstoja mokytis ten, kur stoja jų draugai ar draugės, kur įkalbėjo mokytojas. Po kiek laiko pajunta, kad ten jam (jai) neįdomu, sunku, nesinori čia būti. Taip prabyla vidinis energoinformacinis laukas, kad „tai ne tavo“. Reiškia tokie vaikai savo gyvenime nieko nekūrė. Jie sąžinigai mokėsi mokykloje (gal „kalė“), sąžiningai „draugavo“, bet patys nieko nesukūrė, net draugystės nesukūrė (nes juos pakvietė draugaut, o ne jie tai padarė). Toliau seka darbas ne pagal vidinį pasaulį, žmona ar vyras ne pagal vidinį pasaulį. Tuomet šeimoje susirinkę „atsitiktiniai“ žmonės bando kurti tą šeimą. Atsiradus vaikams tik pareigos suriša tokias šeimas, o ne siekis padėti tobulėti vienas kitam, pažinti moteriškas ar vyriškas energijas, siekti Dievo pažinimo. Vaikai, darbas, pareigos. Meilei vietos čia nerasta. Tuomet gyvena tokie savimi ir kitais nepatenkinti, užsidarę, pavydūs, godūs, sau bei kitiems meluojantys žmonės, skleidžiantys tuos nuodus visų pirma savo vaikams, po to aplinkai. Norint tokiems pasikeisti yra būtina keisti pasaulėžiūrą, savo mąstyseną, pripažinti praeities klaidas ir visa tai nevėlu padaryti bet kokiam amžiuje ir į nieką nežiūrint. Dauguma bijo artimųjų, draugų reakcijos ir net norėdami save suvokti, pakeisti – to nedaro. Niekas kitas išskyrus save už mus nieko nepadarys. Nei artimieji, nei draugai, nei gydytojai, nei kunigai. Norint pagyti visų pirma tai reikia daryti iš savęs, o ne gydytojų ar vaistų pagalba. Norint pažinti Dievą visų pirma tai reikia daryti iš savęs, o ne keliaklupsčiauti prieš kunigus. Viskas turi kilti iš savęs, o aplinkiniai gali tik padėti ar trukdyti tuos procesus. 

  Dirbant bioenergetiku, norint tikslesnės diagnozės, man teko tapatintis daugybe žmonių. Visiems besižavintiems bioenergetikais ir ekstrasensais patariu tuo taip jau nesižavėti, nes pajauti savyje tokių kito žmogaus karmos kloakų, tokių energoinformacinių šiukšlių kalnų, kad būna net vimdo. Tokioms diagnozėms atlikti reikia savyje turėti pakankamai meilės ir ta meilė turi būti besąlyginė, nes tu šį žmogų savimi priimi besąlygiškai ir to dėka kiek galima tiksliau pajauti jo būseną. Moterys diagnozei yra labiau atviros, todėl iš jų galima gauti tikslesnės informacijos apie jų būsenas (bei apie jų vyrų būsenas). Jei aš diagnozuodamas moterį pajausdavau, kad noriu gerti alkoholį, reiškia tos moters vyras yra geriantis, o jei stiprų vienišumą, tai šeima faktiškai iširusi, egzistuoja tik fiziškai, dėl pareigos vienas kitam ar dėl vaikų. Jei diagnozės metu jaučiu, kad mane tąso į visas puses ir įtampa didėja, tai diagnozuojamas žmogus turi daugybę pareigų, niekur nespėja ir nerviškai išsiderinęs. Pykinimas imdavo nuo blogio, pavydo, pykčio prikaupusių, „prisigėrusių“ savyje žmonių. Iš viso to automatiškai išvada jums turėtų sekti tokia – tapatintis tik su šviesiais žmonėmis, laimingais žmonėmis, išmintingais žmonėmis. Tai skatins tobulėjimą, savęs pažinimą, sudarys sąlygas daugiau savyje sukaupti subtilios energijos. Tačiau ateis laikas, kuomet tobulėjimui bus reikalinga pažinti ir „tamsiąją pusę“. Va tuomet ir bus kalba apie tapatinimąsi su neigiamos informacijos nešėjais. Perėjus per tai, besąlyginės meilės sąvoka keisis ir atsiras galimybė kaupti jau tikresnę besąlyginę meilę ir naujaip pažinti save, aplinkinius, Dievą. Tai tolimesnė perspektyva, o pradžioje yra būtina tapatintis su pozityvą nešančiais savyje žmonėmis.

 Išvados: tapatintis su aplinka yra būtinas, natūralus gyvybės refleksas, tačiau kūrybiniam procesui šio reflekso sureikšminimas yra pavojingas. Sukaupus pakankamą kiekį informacijos, pajautos, būtina sukurti savo informaciją, kuri savyje koncentruotų jūsų patirtį, jūsų suvokimą ir išreikšti tai pasauliui. Sugebantis bent minimaliai tapatintis žmogus, neturintis didelių karminių problemų nepatiria jokių sezoninių depresijų ir ligų.