ŠUNYS, KATĖS IR KITI  ŽMONĖS

 Labai pagreitinti suvokimą galima būnant stebėtoju iš šalies. Tuomet greičiau kinta požiūris į pasaulį. Jei sugebi būti stebėtoju iš šalies sau, tai kinta požiūris į save, o kaip pašalinis efektas, tai traukiasi ligos, nelaimės, gerėja likimas.

 Vienas iš mano stebėjimų buvo žmonės, kurie turi šunis ar kates. Visiškai pašalinis žmogus, kuris nežino tokių gyvūnų kaip šunys ir katės, aiškiai pamato, kad čia kažkas ne taip. Žmonės kiekvieną ankstų rytą „išlenda“ iš savo butų ir vedžioja šunis. Dalis žmonių tai daro su dideliu nenoru, o ypač vyrai. Gal tai susiję su vaiko gailėjimu ar žmonos reikalavimu? O gal geriau žmonės atsikėlę ankstėliau ryte galėtų patys pavaikščioti gryname ore, pasimankštinti!? Šunis žmonės išvedžioja ir dieną ir nakčiai. Kiek visa tam laiko jie sugaišta? Gal būtent natūralus žmogaus noras pakvėpuoti grynu oru, pasivaikščioti, pasidžiaugti aplinka yra tas tikrasis žmogaus noras, o pasivaikščiojimas su šuneliu susijungia pasąmonėje su tuo tikruoju noru. Šuo tampa kaip „privaloma“ priemonė išvesti savo kūną prasijudinti. Tai gal geriau pačiam žmogui sąmoningai tai suvokti ir pačiam ar su kitu žmogumi eiti pasivaikščioti?

 Mamos ar tėvai dažniausia perka šunis savo vaikams. Jei gyvūnai pirkti vaikams, tai kodėl juos dažniausiai lauke vedžioja tėvai, o dar dažniau mamos? Vaikai gana greitai teisingai pajunta, kad su gyvūnu malonu kažkiek pabendrauti, bet iš tiesų gyvūnai riboja jų laisvę bendrauti su kitais vaikais, su žmonėmis, su savo rūšimi. Vaikui būtina bendrauti su kitais vaikais, kad jis vystytūsi, įgytų socialinių bendravimo įgūdžių, pagalbos, atjautos, mokėjimo susitarti, bendradarbiauti. Viso to gyvūnai neišmokys. Jie vaikus tegali išmokyti duoti gyvūnams meilę ir rūpintis jais. Todėl vaikas nesąmoningai gyvūnų priežiūrą perleidžia tėvams. Tačiau TV (filmai), patys tėvai, aplinkiniai gyvūnų „mylėtojai“ siekia įpiršti vaikams, kad su gyvūnais malonu, kad jie patys geriausi draugai. O čia ir palūžta dar besiformuojantys, silpni vaikai. Taip jiems labai labai reikia draugų ir jei socializuotis, draugauti su kitais vaikais jiems nepavyksta, tai jiems jau paruoštas pakaitalas – šuniukas, ar kačiukas. Taip, gyvūnėliai linksmi beveik visuomet. Jais rūpinasi nesuprantami dvikojai padarai, veik dievai. Jie visuomet duos maisto, sukurs šiltą erdvę. Gyvūnai emociškai, fiziškai ir informaciškai prisiriša prie savo globotojų. Jiems nesuprantamas dvikojų milžinų gyvenimas, bet jie jausmiškai greit pagauna, kaip reikia elgtis, kad juos daugiau paglostytų, daugiau duotų skanesnio maisto. Jie nesąmoningai pradeda gudrauti. Žmonėms tai atgaiva. O pagalvojus tai nuo ko ta atgaiva? Nuo darbo rūpesčių, o gal nuo nesugebėjimo bendrauti su kitais žmonėmis? Gal todėl, kad žmonės bijo būti nesuprasti, įžeisti kitų žmonių? Gyvūnai neįžeis, neapgaus, su jais nereikia tartis kaip ir ką daryti, nereikia išklausyti jų nuomonės ir jie tokie „mieli“.

 Pastebiu, kad dažna vieniša moteris įsigyja šuniuką. Kodėl? Gal nemoka bedrauti su vyrais, bijo, niekina juos? Gal nemoka bendrauti ir su draugėmis? Šuniukai labiau susiję su draugystės, bedruomeniškumo jausmu. Jei žmogus jo neturi visuomenėje, tai tą pakeičia šuniuku. Ir vaikšto tokia dama su vienu ar keliais šuniukais ir „čiulba“ su jais kaip su vaikučiais, nes paprastai tai mažų šuniukų veislės. Tos damos neturi vaikų, o pasąmoninis moters noras jų reikalauja. Todėl jos tai pakeičia šuniukais. Tačiau  tai tik pabučiavimas „per servetėlę“ – bučinys yra, o pasekmių nėra. Tai iškraipo psichiką. Kuo ilgiau tokios moterys laiko šunis ar kates, tuo labiau jos nutolsta nuo savo prigimties, nuo savo rūšies. Pasekmė – trinkanti psichika, nesuvokimas realybės. Moterys, kurios laiko kates, linkusios į vienišumą, savo sureikšminimą ir joms „nebereikia“ ne tik vyrų, o jau ir draugių. Jos tai demonstruoja turėdamos kates. Žmogiška pasąmonė reikalauja žmogiškų dalykų ir tai bandoma kompensuoti gyvūnus sužmoginant, juos puošiant drabužėliais, kaspinėliais, gyvūnų šukuosenų darymu, nerealių patogumų jiems sudarymu, bendravimu su jais kaip žmonėmis. Tai rodo rimtą psichikos iškrypimą, kurio žmonės patys nebemato. Kad jaustūsi saugūs savo paklydimuose (o jie jaučia, kad čia kažkas ne taip), tokie žmonės buriasi į gyvūnų „mylėtojų“ grupeles. Ten jie demonstruodami savo gyvūnus vienas kitam, besipuikuodami gyvūnais vienas prieš kitą bando patenkinti savo ego, tarsi bando kažkiek socializuotis ir taip būti suprasti kitų žmonių. O gal geriau tai daryti natūraliai - išmokti bendrauti, draugauti, suprasti, susitarti su kitais žmonėmis tiesiogiai, o ne per gyvūnus. Kiek tokių atvejų, kai mergina dėl savo nesugebėjimo socializuotis žmonių visuomenėje įsigyja šunį. Vaikinas, kuriam patinka ši mergina, bet jis taip pat nemoka socializuotis ir jis įsigyja panašų šuniuką. Po to jie „netyčia“ susitinka ir pradeda bendravimą nuo pokalbių apie savo šunis, o ne vienas apie kitą. Arba vaikinas, kad ir neturėdamas šuns, bet apie juos suprasdamas gali merginą „pakabinti“ per šunų temą. Po to vaikinas ir mergina susibendrauja ir vienas su kitu. Taip sklinda pasakos, kaip juos suvedė šunys, meilė šunims. Įsiklausykit. Juos suvedė ne meilė vienas kitam, o meilė šunims?

 Dar iš asmeniškų pastebėjimų galiu pasakyti, kad tokių jaunuolių mamos dažniausiai būna despotiškos ir vadovaujančios šeimoje. Jos labai riboja savo vaikų laisves ir galimybes bendrauti. Tokie vaikai neišmoksta bendrauti su kitais vaikais, suaugusiais, mažesniais vaikais. Jie nesugeba socializuotis. Šio meto viena iš bėdų yra kompiuterizuota visuomenė, kurioje vaikai gali apsimesti bet kuo, tik ne savimi. Daug laiko praleisdami prie kompiuterių jie neišmoksta socializuotis visuomenėje. Jiems belieka būti kažkuo svarbiu virtualioje erdvėje ir ten turėti „draugų“. Didelė tikimybė, kad gyvūnus su laiku pakeis robotukai.

  Jei žmonės turi ne mažos, o didelės veislės šunis, tai jau ne polinkis turėti vaikų, o po linkis turėti „rimtų“ draugų, polinkis bendrauti, būti pastebėtu, įvertintu. Čia slypi net noras agresyviai valdyti. Jei mergina įsigyja tokį šunį, tai joje slypi noras valdyti vyrą (ir aplamai kitus), o ne turėti vaikų (kaip, kad mažų šuniukų atveju). Katės, tai lankstumo ir savarankiškumo įsikūnijimas. Jas laikantys atsiskiria nuo visuomenės labiau, nei šunis laikantys. Tačiau jos būtent laikomos didžiausiomis gydytojomis. Kodėl? Jos jaučia neigiamus energetinius darinius ir ten mėgsta patupėti. Todėl jos mėgsta pagulėti ant žmogaus, o ypač senų žmonių, nes būtent jie turi daugiausiai problemų. Ten kur skausmas, ant tos vietos dažniausiai ir priguls katė. Žmogus pajus, kad toje vietoje palengvėjo. Sako katės gydo. Deja jos negydo. Jos taip maitinasi. Dėl savo lankstumo jos gali maitintis skausmingų zonų žmoguje energija. Jos gali maitintis net žemės patogeninių zonų energija. Yra gerai žinoma, kad jei nori tam tikrame žemės plote statyti namą, tai į užtvertą teritoriją įleisk kelias ar daugiau kačių. Kuo daugiau jų bus tuo greičiau jos labiau bursis tam tikrame žemės plote. Tai bloga namui vieta. Ten geriau sodinti tam tikrus medžius, krūmus ar augalus. Po to reikia įleisti šunis. Tą vietą, kurioje jie labiau bursis, gulinės, tai ir bus geriausia vieta namui. Pačiame name ar bute taip pat galima surasti tinkamiausias vietas statyti lovas ar stalus kačių ir šunų pagalba. Šiuo atveju užteks net vieno šuniuko ir kačiuko. Šunys agresyviau reaguoja į patogenines žemės zonas į blogas energijas žmoguje. Todėl jie argesyviausi su „blogais“ žmonėmis. Jie reaguoja į išsiderinusias žmoguje energijas į savyje pilną problemų turinčius žmones, kurie gali pykti ant visų aplinkinių. Tokie žmonės jaučiasi kažko gyvenime negavę, nepasiekę ir jie pyksta ant laimingų, kažko pasiekusių žmonių. Žmogus gali atrodyti normalus ir gyvenime veik nepykstantis, tačiau tas „nurytas“ pyktis kaupiasi pasąmonėje. Užtenka žmogui pakliūti į stresines situacijas ar per daug išgerti alkoholio ir tas pyktis išplaukia į paviršių, atsiliepia žmogaus elgesyje. Tokį pasąmoninį pyktį šunys jaučia ir į jį reaguoja. Tačiau yra jau „užterštų“ šunų savo šeimininkų pykčiais kitų žmonių atžvilgiu ir tokie šunys agresyviai reaguoja į visus žmones.

  Katės, o ypač šunys užsiteršia šeimininkų pasąmonės jausmais. Gyvūnų energetika yra silpnesnė ir lankstesnė nei žmonių, todėl jie lengvai persiima savo šeimininkų tiek teigiamais tiek neigiamais bruožais. Jie persiima žmonių ligomis ir suserga anksčiau nei pats žmogus. Karmiškai būna tokių atvejų, kuomet gyvūnas suserga ir miršta dėl šeimininko pridarytų bėdų. Jautresni šunys kartais agresyviai puola savo šeimininkus ar šeimininkų vaikus, nes juose pajaučia agresyvias energijas. Žinoma atvejų kuomet šunys kąsdavo savo šeimininkams tik į tam tikrą vietą ir protingi šeimininkai pasitikrinę sveikatą rasdavo ten vėžio ligos užuomazgų. Gyvūnai jautrūs žmonių problemoms nes gyvūnų biolaukai silpnesni nei žmonių ir jie priklausomi nuo žmonių. Jei negyvens žmogus, tai negyvens ir jie, todėl jie pirmieji ir reaguoja į problemas žmoguje. Pastebėta, kad šeimininkai renkasi gyvūnus kažkuo panašius į save, o jei nepavyksta, tai patys gyvūnai po truputį supanašėja su savo šeimininku. Tačiau gyvūnas supanašėjimui paprastai renkasi vieną iš šeimos narių. Jei žmonių šeima gausesnė, tai gyvūnui sunkiau su kažkuo supanašėti. Gyvūnas visų pirma renkasi tą žmogų iš šeimos, kuris silpniausiai susijęs su savo rūšimi, su kitais žmonėmis. Tai yra supanašėjime gyvūnas renkasi silpniausiai su kitais žmonėmis susietą žmogų. Kodėl? Todėl, nes jaučia, kad žmogus, mažiausiai susietas su kitais žmonėmis galės daugiausiai jam duoti meilės, maisto, priežiūros. Todėl jis visais būdais stengiasi įtikti tokiam žmogui, būti meilus ir tuo pačiu dar labiau atskiria nuo žmonių visuomenės. Tai galima palyginti su moters aistringa meile vyrui, kuri savo meilikavimu, noru įtikti atriboja siekia pririšti savo vyrą prie savęs ir atriboti nuo pasaulio. Per laiką tokia moteris gali pradėti panašėti į savo vyrą. Tačiau jei įsijungs perdėtas pavyduliavimas, tai moteris pasąmoningai sieks ne supanašėti su savo vyru, o tapti „ragana“ jam. Tuomet jos organizmas pradės panašėti į vyrui šlykščias moteris. Tačiau sugrįžkime prie gyvūnų. Katės, o ypač šunys taip pat gali aistringai pamilti savo šeimininkus ir supanašėti su jais (tai būdinga visiems gyvūnams, bet mes nagrinėjame dabar tik šunis ir kates). Gyvūnai renkasi silpniausiai su savo rūšimi susietus žmones ir persiima jų esybe. Jei žmogus godus, pavydus, agresyvus, tai ir šuo bus toks visų aplinkinių atžvilgiu. Pagal mano pastebėjimus tam reikia 1-3 metų laikotarpio  nuo jauno šuns įsigyjimo. Vyresnis šuo gali turėti daug buvusių šeimininkų bruožų ir sunkiai taikytis prie naujų šeimininkų, todėl procesas gali užtrukti ilgiau.

 Jei šunys galėtų rinktis, tai „rinktūsi“  juos gerai prižiūrinčius šeimininkus su geromis, draugiškomis energijomis. Jei rinktūsi katės, tai joms svarbi būtų gera priežiūra, bet žmonės turi turėti problematiškų energijų, šalia turi būti patogeninės zonos. Tačiau gyvūnus renkasi žmonės, o jau po to gyvūnai bando pajungti žmones savo reikmėms. Ir eina per gyvenimą toks žmogus, kurį „veda“ šuniukas, kačiukas, žiurkėnas ir pan. Visa tai turėtų būti tik po to, kai mes tarpusavyje išmoksime bendrauti, susitarti, išgirsti vienas kitą, padėti vienas kitam ir t.t. Išmokime gyventi su savo rūšimi ir savo rūšyje.

 Dalis kačių ir šunų  laukan išvedami labai mažai ir gerokai atmaitinami. Vaikšto katės rubuilės po butą ir ant stalų. Pas gyvūnų „mylėtojus“ butuose visai kitokie bakterijų, virusų ir grybelių, parazitų mikrodariniai, negu pas jų neturinčių žmonių. Tuose butuose daugybė gyvūnų plaukų, alergizuojančių mikroplaukelių, gyvūnų odos nuobirų. Atitinkamai papildomai atsiranda visa tai vartojančių erkučių gausa. Butuose tvyro gyvūnų išskyrų kvapas, kurių jokie gaivikliai ar vėdinimai negali panaikinti. Daug žmonių gyvūnus įsileidžia į savo lovas (ypač vaikai), bučiuoja juos ir aišku užsikrečia visokiais parazitais. Vieni iš pavojingiausių yra kačių mikoplazmos. Mikoplazmų natūrali gyvenamoji vieta yra katės. Mikoplazmų intensyvaus dauginimosi metu jų daug patenka į išorę ir daugiausiai per kačių išmatas. Tai patenka ant žmogaus, sklando aplinkoje. Jei mikoplazmomis užkrėsto maisto paragauja pelė ar žiurkė, tai ji po kiek laiko jos pradeda keistai elgtis. Joms pradeda patikti kačių šlapimas ir jos ieško kačių. Tai mikoplazmoms patinka katės ir jos reguliuoja tokį keistą pelių elgesį. Mikoplazmos pelių organizme išskiria tam tikras medžiagas, dėl kurių poveikio pelėms ir pradeda patikti kačių šlapimo kvapas. Taip paveikiamas pelių jausmų pasaulis. Jos tampa lengvu grobiu katėms ir taip mikoplazmos vėl sugrįžta į kačių organizmą. Teko stebėti, kad kai kurios katės jaučia tokiose pelėse esantį mikoplazmų užkratą ir jų neėda. Pagauna, atneša prie šeimininko, parodo, bet neėda. O kaip su žmonėmis? Pasirodo, kad veik pusė žmonių, kurie turi kates, patys yra apkrėsti mikoplazmomis. Ar ne iš čia toks fanatiškas kačių mylėjimas? Taigi mikoplazmos pakeičia jausmų pasaulį. Mikoplazmos žmogaus organizme gali įsikurti bet kur : kepenyse, širdyje, plaučiuose ir net galvos smegenyse. Paprastai aplink savę, dėl organizmo imuninės sistemos atakų, jos sukuria apsauginę plėvelę  - cistą. Susilpnėjus organizmo imunitetui, kas būna ligos metu ir paprastai senatvėje, tos mikoplazmos suaktyvėja ir išeina iš cistos apvalkalo. Jos pradeda „ėsti“ aplinkinius audinius, o šiuo atveju smegenis. Tuomet pas senus žmones ne tik pakrinka psichika, bet atsiranda atminties, suvokimo praradimo momentų, kurie vis ilgėja. Yra ir kitų parazitų, kurie sukelia panašias ligas, bet mikoplazma yra viena iš jų. 

   Kaip elgtis su gyvūnų „mylėtojais“? Jei jiems pulsime įrodinėti, kad gyvūnai „blogai“, tai patys tapsime blogais, priešais. Gyvūnai patys nėra blogi ir ne juose problema. Problema pačiuose žmonėse, kurie nėra pakankamai socializuoti. Juos reikia įtraukti į veiklą su kitais žmonėmis, mokyti bendrauti, padėti kitiems žmonėms ir nieko už tai nelaukti, mokyti būti naudingais žmonių visuomenei. Tokie žmonės iškrenta iš naudingumo žmonių visuomeniai ir „pasislepia“ tarp savo gyvūnų. Jiems to nereikia įrodinėti. Juos tiesiog po truputį įtraukti į veiklą į bendravimą, kad ir su jumis. Čia reikia būti švelniam ir taktiškam, nes gyvūnų mylėtojai tuoj pirš gyvūną įsigyti jums, ar tiesiog dovanos iš šuniukų ar kačiukų vados. Jei atstumsite grubiai ir pradėsite įrodinėti tiesas, tai visa jūsų draugystė greit subyrės, nes tiems žmonėms dievas yra tie meilūs gyvunėliais. Jie susipyks su bet kokiais žmonėmis dėl tų gyvunėlių, jie net į teismą paduos dėl jūsų galimos agresijos prieš gyvunėlius. Jau tokių teismų vakarų šalyse daug buvo (vien tik dėl galimos agresijos). Kai kurie žmonės, gindami savo rūšį iš tiesų agresyviai reaguoja į tokį gyvūnų perdėtą platinimą ir gyvūnų „mylėtojų“ nuprotėjimus. Tačiau tai ne išeitis, o tik agresijos didinimas nesuvokiant proceso esmės. Dėl gyvūnėlių piršimo jums, jūs turite aiškiai įrodyti, kad jūs mylite gyvūnus, bet jie neskirti gyventi žmonių butuose. Turite įrodyti, kad gyvūnų mylėtojai, laikydami gyvūnus butuose visų pirma varžo gyvūnų laisvę, kankina juos laikydami ankštuose butuose. Tai savanaudiška ir nekvepia jokia meile. Tai pabėgimas nuo bendravimo su žmonėmis, tai pabėgimas nuo savęs. Žmogus visų pirma skirtas žmogui. Moteris visų pirma skirta pratęsti save, savo giminę, o ne meilę atiduoti šuniukams ir už jų slėptis nuo savo prigimties, nuo mokymosi bendrauti su priešinga lytimi. Daugybę filmų propaguoja beprotišką meilę gyvūnams, šunims, katėms. Šių filmų ypač daug vakaruose. Iš ten plinta maistukų ir drabužiukų šunims industrija, šunų rūšių mados. Tačiau žmonės ten vienas kitam vis labiau svetimėja, užsidaro savame kiaute, vis labiau tampa vienas kitam pasąmoningai agresyvūs (tampa, tai nereiškia, kad jau jie visi tokie tapo). Šis užkratas platinamas ir pas mus. Reikia mažiau žiūrėti tokių filmų ir vaikams pastoviai aiškinti tikras tiesas, o ne TV tiesas. Jie labai imlūs ir greitai užsikrečia tiek gerais, tiek blogais pavyzdžiais. 

  Išvados: tėčiams ir mamoms būtina sudaryti sąlygas savo vaikų socializacijai, jų praktiniams įgūdžiams bendrauti su kitais vaikais, suaugusiais ir jaunesniais. Būtina ir patiems suaugusiems socializuotis, jei to neišmokė jų tėvai ir mamos. Stebėti save iš šalies ir daryti išvadas ar aš labiau linkęs bendrauti su savo rūšimi, su gyvūnais, gamta, virtualia erdve ar žmonėmis. Nekalbėti su gyvūnų "mylėtojais" ir jiems nieko neįrodinėti dėl jų paklydimų, nes jie to negirdės. Problema ne jų šunyse ar katėse, o jų nesugebėjime socializuotis. Su tokiais žmonėmis reikia daugiau bendrauti, įtraukti į veiklą su žmonėmis ir švelniai neleisti jiems įpiršti savo "meilės" gyvūnams, o ir pačių gyvūnų. Katės negydo, o tik minta nesubalansuota energija žmoguje ar gamtoje. Šunims reikalinga teigiamos energijos aplinka. Šunys nėra draugiški, jie tiesiog turi bandos jausmą, kurioje yra vadas. Vadą jie besąlygiškai gerbia ir siekia jam įtikti. Šunims būdinga stipriai išreikšta hierarchija, o katėms ne. Todėl šunims būdingas stiprus prisirišimas prie šeimininko, o katėms ne. Šunis ir kates laikantiems žmonės gyvūnai padeda savimi, bet tokie žmonės nutolsta nuo kitų žmonių, jie mažiau socializuoti, mažiau prisitaikę gyventi tarp žmonių. Kuo daugiau žmonių miestuose laiko šunų ir kačių, tuo labiau jie svetimesni vienas kitam ir labiau nutolę nuo savo rūšies. Žmonių rūšis, tai vieningas organizmas ir jei jis į save įsileidžia gyvūnus, jis nebetampa vieningu, jis suyra į struktūras. Tuomet ligos ir išsigimimai pas žmones tik padidėja, nes žmonės nebesaugo vienas kito, nebesaugo savęs. Jie savo energiją visų pirma atiduoda gyvūnams, o turėtų savo vaikams, artimiesiems, draugams, kaimynams, kaimui, miestui, šaliai. Be to paskutiniu metu genetikai nustatė, kad planetoje yra keturios žmonių rūšys. Tačiau tai atskira kalba. 

 Alkoholizmas, narkomanija, rūkymas yra vieni iš nesugebėjimo socializuotis atvejų. Nemokantis bendrauti su merginomis vaikinas apsivedęs, gali pradėti intensyviai vartoti alkoholį, o ypač jei jo tėvų šeimoje buvo toks polinkis. Jis nemoka bendrauti su savo ką tik „įsigyta“ žmona (o ypač jei ši pakliuvo aktyvesnė), nemoka kurti buities, nemoka socializuotis darbe. Jam tėvai nesuteikė galimybės ir neskatino savo laiku socializuotis. Jis bejėgis prieš visuomenę. Kažkas tai žudosi natūraliai, kažkas užsipila sąmonę alkoholiu, paskęsta narkotikų iliuzijose, ar tiesiog bando socializuotis per bendrą parūkymą. Deja rūkalai taip pat narkotikai, kurie gali stipriai pririšti. Daug bėdų žmonėms sukelia jų negebėjimas socializuotis savo rūšyje – žmonių rūšyje. Vien dėl to protingesni ir lankstesnio proto žmonės imasi kitus žmones valdyti. Jie nemoka atvirai bendrauti, sąžiningai susitarti, jie nepasitiki kitais, jie bijo kitų. Va todėl jie ima kitus valdyti savo gudrumu. Jie kuria valdymo piramides. Kas tai? Tai beveik viršūnėse esantys protų „plovimo“ specialistai, finansinės struktūros, žemiau tie žmonės, kurie tiesiog dirba už visus, esančius aukščiau jų. Viršuje tokios piramidės esantys gudruoliai labiausiai bijo piramidės apačioje esančių. Jie tokį „bendravimą“ paveda žemiau esantiems. Tai labai populiari šiuo metu planetoje valdymo sistema. Kiekviename mieste ar šalyje ji savotiška ir jos visos liejasi į kažkokias didžiulias sistemas, bet čia jau kita tema.