SUSISIEJIMAS

 Žmonija jau senai pastebėjo, o iš tiesų net žino, bet „nepastebi“ tokio efekto, kad dažna mama taip jaučia savo vaiką, kad jei jam kas nutinka ar jis suserga, tai ji savo vidumi pasijaučia negerai, pajaučia neramybę. Ir tai net nuo atstumo mažai priklauso. Panašus efektas yra su dvyniais. Jei vienas iš dvynių suserga, tai didelė tikimybė, kad ir kitas susirgs, gal net ta pačia liga. Fizikoje tai vadinama kvantiniu susiejimu.

 Mokslas žingsnis po žingsnio „braunasi“ priekin. Kodėl „braunasi“? Todėl, kad mokslui trukdo žmonių klanų, korporacijų siekis mokslą privatizuoti sau ir gauti iš jo naudą tik sau. Aišku dar religinės korporacijos stabdo, iškreipia mokslą savo siekiams. Pavyzdžiui fizikos bandymas apie susietas kvantines daleles, nebuvo plačiai suvoktas ir paskleistas į kitus mokslus. Žinomas tik vienas ryškus pavyzdys rusų mokslininko Garejavo, kurio komanda darė susiejimo tyrimus biologijoje. Pavyzdžiui fizikoje dalelių susiejimo dėsnis sako, kad jei vienu metu, šalia atomo „gimę“ dvi fotono dalelės nuskrieja į priešingas puses, tai jei su viena iš jų kas tai nutinka, tą „pajaučia“ ir kita. Ir tai nepriklauso nuo atstumo. Tai vienas iš kvantinės teorijos dėsnių, patvirtintų praktiškai. Analogiškus tyrimus darė Garejavas. Jis paimdavo kraują ar biologinę medžiagą iš augalo, gyvūno, žmogaus ir perkeldavo per tam tikrą atstumą, kuris buvo iki keliasdešimt kilometrų. Paveikus paimtą medžiagą cheminiu, mechaniniu būdu, tos medžiagos šeimininkas tai pajausdavo. Buvo naudojami elektroniniai jutikliai ant „medžiagos“ šeimininko, stebimas prakaitavimas, pulso dažnis ir panašiai. Tokie tyrimai buvo daromi ir JAV, kur buvo pakviestas Garejavas. Garejavo komanda Rusijoje, dar iki darbo užsienyje, atliko tyrimus tiek su savimi, tiek su kitais žmonėmis ir net gydė to metodo būdu. Vienas iš labai paprastų būdų, tai elementariai įrašydavo sergančio žmogaus mamos balsą, kur ji arba dainuodavo ar sekdavo pasakas, kažkada tam savo vaikui. Tuos įrašus sergantis žmogus klausydavo prieš užmiegant, arba tiesiog atsigulęs (atsigulusi) ramybėje. Nustatyta daugiau kaip 80% pasveikimo tikimybė. Iš esmės tai dar priklausė nuo ligonio amžiaus ir nuo jo (jos) pasikeitusių santykių su mama. Kūdikis susietas su mama fiziškai ir tas atsiliepia visam jo fizinio kūno gyvenimui. Tai ir yra kvantinis susiejimo efektas, paskelbtas fizikoje. Kadangi mes biologiškai esame žmonės, tai taip pat susieti vienas su kitu. Todėl Garejavo komanda pasikviesdavo sveiką žmogų, arba paimdavo jo biologinę medžiagą ir „įrašydavo jo sveikatą“. Po to tą įrašą sergančio kūnui duodavo „klausyti“. Ausimi to įrašo neišgirsi, nes tai elektromagnetinių laukų visuma, kurią spinduliuoja sveikas kūnas. Labai stiprus poveikis buvo, kuomet buvo bandoma perduoti kitam genetinio lygio įrašą. Žmogus kartais netekdavo sąmonės, arba organizmas tarsi „išeidavo iš proto“. Buvo suvokta, kad tiesiogiai perduoti vieno žmogaus genetinę informaciją kitam yra pavojinga. Buvo nustatyta, kad rasė daro įtaką susiejimo efektui. Pavyzdžiui vienos rasės sveikas žmogus silpniau susietas su kitos rasės žmogumi ir jo sveikatos, ar nesveikatos vibracijos silpniau persiduoda kitos rasės žmogui. Dar silpniau tokios vibracijos persiduoda žmogaus su gyvūnu, o silpniausiai su augalais. Tačiau tarp sveikų augalų esančiam sergančiam žmogui vis dėlto yra tam tikras teigiamas poveikis.

 Čia verta paminėti vieno korėjiečio eksperimentus su metaliniais rezonatoriais. Jis iš skardos gamindavo įvairius metalinius vamzdžius, įvairaus ilgio, apskritus, kvadratinius ir kitokius. Vienoje pusėje jis inde su vandeniu padėdavo ikrus arba ką tik išsiritusias žuvytes, o kitoje suaugusius krabus. Žuvytės, po tokių daugkartinių pabuvimų tokiose metalinėse struktūrose užaugdavo „keistos“, su įvairiais išsigimimais, krabo kiauto elementais, besiformuojančiomis žnyplėmis. Korėjietis darė eksperimentus ir su pelėmis bei kitais gyvūnais. Jis per metalinius rezonatorius genetiškai „suliejo“ skirtingas gyvūnų ir augalų rūšis. Tik šis procesas buvo atsitiktinis ir reikalavo „neliberalių“ tyrimų. Kaip pavojingus žmonijai tyrimus, jam uždraudė tai daryti. Tačiau tam tikros farmacijos korporacijos Korėjoje ir Japonijoje perėmė ir užslaptino tuos tyrimus.

 Mes labiausiai susieję su mama, arba su savo dvyniu. Po to su tėvu, broliais, seserimis. Po to su savo giminaičiais. Dar toliau su savo tauta, kuria kalbame viena kalba. Pasirodo kalba, kuria mes per save skleidžiam tam tikras garsines vibracijas (beje ir minčių vibracijas), taip pats savotškas susiejimo būdas, kurį patvirtino Garejavo komandos eksperimentai. Kuo mažiau yra kalbančių viena kalba, tai yra kuo mažesnė tauta, tuo ji silpnesnė, nes mažai yra susijusių per kalbą. Tačiau viena iš sąlygų, tai ta, kad toje tautoje turi būti pakankamai sveikų fiziškai, genetiškai sveikų žmonių. Jei sveikų bus mažai, tai bendra kalba gali net dar labiau silpninti tą tautą. Čia verta paminėti anglosaksų kalbą, kuri buvo „išplatinta“ po pasaulį ne šiaip sau. Tokiu būdu, kalbantys, galvojantys nuo vaikystės šia kalba, gauna daugiau „pasaulinių“ vibracijų iš kitų žmonių, siekiančių kalbėti šia kalba. Tuo pačiu tautos, kuriose vis mažiau kalbama ir galvojama sava kalba, savotiškai senka, netenka savo susiejimo vibracijų. Šiuo metu ši problema dar vadinama „anglėjimo“ problema. Aišku yra niuansų susijusių kad ir su tos pat kalbos variacijomis. Pavyzdžiui žemaičių kalba, kuri tam tikrų vibracijų būdu skiriasi nuo kitos Lietuvos kalbos, mažiau „persiėmusi“ susiejimo būdu su lietuviškumu, nei aukštaičiai, suvalkai ar dzūkai. Analogiškai amerikoniška kalbėsena su Anglijos žmonių kalbėsena. Arba Ispanijos su Lotynų Amerikos ir t.t.

 Susiejimo efektas dar yra ir su mūsų kaimynais. Todėl „negeri“ kaimynai gali mus veikti neigiamai ir nuo to mūsų sveikata gali blogėti. Išeitys yra dvi. Arba užsiimti lengvu sportu, sveikesne mityba, vengti neigiamos TV įtakos, šeimoje gerai sugyventi, arba išsikraustyti ten, kur kaimynai geresni. Būtent todėl daugiaaukščiuose namuose gyvenantys žmonės yra labiau vienas su kitu susieti ir labiau „dalinasi“ savo problemomis per bendrą susiejimo lauką to net nežinodami. Iš čia ir nesuvokiamos vidinės įtampos, keistos „ne savo“ ligos, silpna savijauta. Privačiuose namuose gyvenantys žmonės šiuo atžvilgiu yra saugesni. Ir dar svarbus tam tikras atstumas tarp tų privačių namų, o dar geriau „žalia zona“, augalai.

 Nesąmoningos dalybos sveikata, gera ar bloga savijauta per susiejimo vibracija vyksta pastoviai. Kuo labiau susieti tarpusavyje žmonės, pavyzdžiui per gimines, kalbą, tautą, rasę, tuo didesnis poveikis, kuris kažkiek priklauso nuo atstumo, o kažkiek ir ne. Pavyzdžiui jei tu baltos rasės atstovas ir kalbi bei galvoji lietuviškai, tai su į JAV nuvykusiu lietuviu tu labiau susietas, nei su kita kalba kalbančiais ne tik JAV, bet ir Lietuvoje gyvenančiais kitakalbiais, kurie mažai vartoja lietuvių kalbą ir galvoja tik savo kalba. Todėl vadinamas „maldos“ efektas, to, kito lietuvio gyvenančio JAV yra daug stipresnis, nei kitataučio, gyvenančio Lietuvoje atžvilgiu. „Maldos“ efektu vadinamas tiesiog palinkėjimas gero, palinkėjimas sveikatos, įsivaizdavimas, kad tas žmogus sveikas, laimingas ir jam viskas sekasi. Tuo būdu, jūs per „susiejimo liniją“ perduodate tam, kitam žmogui dalį savo energijos, o gerai žinoma, kad ten kur mūsų dėmesys, ten mūsų energija ir tuo pačiu poveikis. Beje vadinami ekstrasensai būtent savo kalbos, savo rasės žmones jaučia geriau, nei kitos rasės ar kita kalba kalbančius žmones.

 Nesąmoningas susiejimo efektas gana ryškiai reiškiasi jautriems žmonėms, kurie pavyzdžiui nueina į polikliniką. Jei tai ligos pradžia, tuomet nuėję ten vieną kartą, iš po to gali pradėti sveikti savaime, be vaistų – „kažkam paliko ligą“. Aišku dar gali būti, kad tuo metu ten užėjo labai sveikas žmogus, kuris visiems linkėjo sveikatos ir pasidalino savo sveikata. Dar geriau jei grupė sveikų žmonių, kuriems tikrino sveikatą, ar jie tinkami tam tikriems darbams. Tuomet dalis pacientų tarsi gauna dalį sveikatos. Jautrus arba silpnos sveikatos žmogus, užėjęs į polikliniką ar ligoninę gali iš ten išeiti „su liga“. Tai yra jis jausis silpnai, keista „ligos“ savijauta, ar net susirgti po tokio vizito. Tai būdinga tiems, kurie pagaili tų sergančių, tuo pačiu susisieja sau jais ir persiima jų būsena. Tai liaudyje dar vadinama gailesčiu kitiems. Jei stiprus ir geros sveikatos, tai pagailėti kito nėra taip pavojinga sau. Silpnesni ir jautresni gali tik palinkėti sveikatos kitiems, arba būti neutraliems, tarsi siena užsidaryti. Dar pastebėjau tokį efektą ant savęs, o po to pas kitus, kad rudenį, žiemą ar pavasarį, kuomet „atslenka“ virusinių ligų banga, jautrūs žmonės tarsi pradeda „sirgti“, jaustis silpnai. Po kelių savaičių į tą teritoriją atslenka virusinių ligų (gripo ar kt.) banga ir žmonės realiai serga. Jautrūs žmonės susieti per atstumą su viena kalba kalbančiais, vienos rasės žmonėmis labiau nei ne tokie jautrūs. Beje jautrūs žmonės labiau linkę pasiduoti vadinamoms „čigonių akims“. Tai dar vienas susiejimo būdas, nes akimis žmogaus smegenys „gaudo“ informaciją iš aplinkos, susisieja su ta aplinka ir yra programuojamos iš aplinkos. Žvelgiant į akis galima labiau pajausti kito žmogaus būseną ir tuo pačiu paveikti jį per savo būseną. Jei tavo būsena „agresyvaus žvėries“, tuomet kitas, jautresnis nors ir fiziškai stipresnis gali tarsi „sustingti“ kaip auka. Tokį efektą pastebėjau būdamas Indijoje, kur indusų vaikai, kaip čigoniukai naudojasi tokio poveikio būdu. Jei eidamas šalia jų nežiūri į akis, tavo žvilgsnis tarsi pasklinda po visą erdvę arba yra bėgiojantis, jie nesugeba „pagauti“ tavo akis ir „atlimpa“. O ypač jei dar nepasiduodi „susisiejimo“ efektui per kalbą, bendravimą su jais. Tokiu būdu aš ramiai galėdavau vaikščioti gatvelėmis Indijoje, kai tuo tarpu dauguma baltųjų atvykėlių tiesiog buvo gaudomi už rankų ir iš jų išprašomi pinigai. „Duoklė“ maistu ar saldainiais jiems nelabai tinkama. Atvykę į Indiją ir pakliuvę į būrį vaikų, mes davėm jiems saldainių, tai jie nors ir priėmė, bet šypsenos jų veiduose prapuolė. O kuomet aš vienai indusei mamai daviau bandelę, tai ji atsisakė jos, o prašė pinigų.

 Kasdien mes susisiejame su daugybe žmonių mūsų aplinkoje žvilgsnių būdu. Žvelgdami vienas į kitą mes perduodame vienas kitam tiek gerą, tiek blogą savijautą. Savo žvilgsniu mes tyrinėjame kitą žmogų ir vertiname jį. Kuo aštresnis kito žmogaus vertinimas, tuo aštresni procesai vyksta mumyse. Tai gali visų pirma sukelti nervinius sutrikimus, o po to fizinius. Pastebėjau, kad „vertintojai“ kurie yra turtingesni piniginiu, turtiniu atžvilgiu, jie dalinai, nuo rimtesnių sveikatos sutrikimų, gelbėjasi komfortiškesnėmis gyvenimo sąlygomis, sveikesne mityba, kelionėmis į kurortus ir pan. Tačiau nenustojus aštriai vertinti ir žiūrint į kitus iš aukšto, tos vidinės įtampos kaupiasi ir savo laiku pasireiškia. Ypač tas ryšku kuomet ateina senatvė. Būtent ryškūs proto sutrikimai, vaidenimaisi, velniukai ar pan., būtent ir reiškiasi pas tuos „vertintojus“. Pas žmones, kurie nevertino kitų žmonių iš aukšto, jų išorės, jų gyvenimo būdo ar pan, atėjus senatvei paprastai tik atmintis sutrinka, o šiaip yra ramūs.

 Susisiejimo efekto būdu galima ne tik jausti kitus žmones, bet ir juos gydyti jei pats esi pakankamai sveikas, neturi psichinių įtampų savi gyvenime. Tai ir paprasta ir sudėtinga. Paprastai tai, kad reikia tarsi tapti tuo, kitu žmogumi. Tarsi „įlysti“ į jo kūną, į jo fizinį automobilį. Žinant fiziologiją, pajusti jo organus per save. Ar tau skauda ten kur yra to, kito žmogaus kažkoks organas, ar tiesiog nieko nejauti? Jei skauda tai skysčių tekėjimo sutrikimas ir galimas būsimas uždegimas. Jei karšta, tai uždegimas. Jei šalta, tai jau ilgą laiką prastai dirbantis organas, ar jo sritis ir galimai atmirštanti sritis. Todėl jei skauda reikia mintimis ar rankomis išjudinti tą sritį ir daugiau judesių link limfmazgių centrų nei prieš juos. Jei karšta, tai tiesiog dėmesys į tą sritį ir jokių judesių, kad uždegimo neišnešioti po visą organizmą. Tiesiog mintimis, o dar geriau delnais virš tos srities, mes tarsi harmonizuojame, vėsiame šitą sritį. Jei ta vieta šalta ir atmirštanti, tai būtina kuo daugiau judesių, dažnesnių procedūrų, daugiau gyvybinės šilumos į tą sritį ir per tą sritį. Įsivaizduoti tą organą ar tą sritį sveiką, gyvybingą. Aišku po tokių susisiejimo procedūrų, ypač paskutinių, būtina save atstatyti, nusiprausti, atstatyti savo gyvybinę energiją. Tinka išėjimas į gamtą, tinka meditacija, lengvas sportas, šokis pagal lengvą muziką. Jei po susisiejimo su „pacientu“ procedūrų jus traukia prie aštraus maisto, būtinai prie mėsos ir ypač daug, arba norisi pasileisti garsiai trankią muziką ir „išsidraskyti“, reškia iš „paciento“ persiėmėte didelėmis, giliomis, užspaustomis emocijomis. Aišku tai kas norisi būtina ir išreikšti ir tą dieną ar net 2-4 dienas jokių „pacientų“. Maždaug po 4 dienų jūsų energoinformacinis kūnas stabilizuojasi tarsi savaime, tačiau tuomet jokių pacientų dar kokias 8-10 dienų. Tačiau tokių „pacientų“ būna retai. Dažniausiai tiesiog norisi krimstelėti kažkokio tai aštraus maisto, apsiprausti veidą, rankas su šaltu vandeniu, ar sniegu, pakvėpuoti šaltu, gaiviu oru. O dar dažniau būna, kad po paciento tiesiog lengvas netekimas energijos, tarsi relakso pojūtis, kurio metu energija pati atsistato. Tai pats geriausias variantas. Dažnas gyduolis dirba antru variantu, tačiau tai sritis, po buvimo kurioje reikia daug gamtos, kelionių, sanatorijų ir t.t. Tai yra atsistatymo. Na o darbas su pirmu variantu, tai savęs sekinimas ir galimybė susirgti. Beje dirbant tiek su pirmu, tiek su antru variantu yra tam tikra galimybė sekinti savo artimuosius, su kuriais tu genetiškai susijęs. Dar tam tikras sekinimas savo draugų, su kuriais tu jausmiškai susijęs (susijusi). Beje gyduoliai, kurie turi didelių savo priklausomybių (rūkymas, narkotikai, psichologinės problemos) dalinai tai įprogramuoja į savo pacientus, ką beje nesąmoningai daro ir psichologai ar psichiatrai. Atrodo kad gyduoliai negali turėti problemų, priklausomybių? Tai kaip jie tuomet gydo? Pasirodo gali, nes „gyduoliškumo“ jie „išmoko“ iki priklausomybių, o savo problemomis dalinasi su pacientais, todėl visiškai nepaskęsta tose problemose. Žinojau vieną gyduolį, kuris galėjo suteikti lengvą atsipalaidavimą žmonėms esantiems įtampose, ar palengvinti skausmus, kai tuo metu jis būdavo lengvai išgėręs alkoholio. Susisiejimas niekur nedingsta, tik šiek tiek susilpnėja ir kaip jis sakė, kad savo tuometinę būseną jis transliuoja savo pacientui. Tačiau jis kas 3-4 mėnesius, ar rečiau užgerdavo 1-2 savaites. Čia man buvo ryškus pavyzdys iš tų variantų, kuomet gyvenime sako „meistras su auksinėmis rankomis, bet ir gerklė auksinė“.

 Dar galima paminėti mano pažįstamiems žinomą faktą, kuris paveikė ir jų dukrą. Leningrade, dabartiniame Sankt-Peterburge, buvo žmonių grupė, kurie malda gydė žmones. Jų buvo virš 20. Pasidomėjau plačiau ir pasirodo tai buvo elementarus gydymas susisiejimo efekto dėka. Besimeldžiantys susisiedavo su pacientu įsijautimo būdu, tai kreipimasis į dievą, tai įsivaizdavimas sergančio paciento nesveikos kūno vietos kaip sveikos. Kuo mažiau pacientų būdavo tame kambaryje (o veiksmas vykdavo dideliame kambaryje ir tik retkarčiais mažose salėse) ir kuo daugiau besimeldžiančių, tuo efektas būdavo greitesnis ir efektyvesnis. Tas pats susisiejimo efektas veikia tiek vadinamose sektose, jogos, meditacijos ar kitose grupėse. Dalyviai susisieja, dalinasi savo būsenomis, kažkas pasveiksta, kažkam nuotaika pagerėja, kažkam viskas atvirkščiai, kažkam tie poveikiai persiduoda jų šeimos nariams. Susisiejimo efektas veikia dažnai nevaldomai ir nesuprantamai. Ir visa tai todėl, kad nėra šioje srityje mokslinių tyrimų ir visų pirma tai blokuoja religijos. Dar aišku ir patys žmonės ir valdantys bijo, kad gali sugriūti jų ilgai kurtas pasaulio suvokimas.