SUSITAPATINIMAS 

Absoliuti dauguma žmonių nesuvokia kokią didelę reikšmę jų gyvenime turi susitapatinimas. Susitapatinimas, tai aplinkoje matomo objekto informacinis perkėlimas ant savęs ir savęs informacinis perkėlimas ant to objekto. Dar būdamas embrionu, žmogus tapatinasi su savo mamos jausmais. Labai ryškūs mamos jausmai, patirti nėštumo metu gali atsispindėti net ant vaiko kūno. Pavyzdžiui nėščiai mamai nudegus ranką ir stipriai išsigandus, ant gimusio kūdikio toje vietoje gali būti randas, apgamas. Tokių pavyzdžių gyvenime yra daug, bet žmonės nesusimąsto. Bet kuris gimęs kūdikis, patekęs iš santykinai saugaus mamos pilvuko į nežinomą ir nesaugų pasaulį patiria didelį stresą. Tam, kad būtų saugus, kūdikis pradeda kopijuoti aplinkinio pasaulio informaciją. Jis jau tą išmoko mamos viduje, kuomet reikėjo jos informacinį lauką kopijuoti. Dabar jis kopijuoja išorinės mamos informacinį lauką, jaučiasi nesaugus kai jį palieka. Kūdikis kopijuoja ir tėčio informacinį lauką, tačiau šis „padaras“ jam mažiau pažystamas. Kūdikiui lengviausia kopijuoti visų pirma mamos, o po to tėčio informacinius laukus, nes jis turi jų įgimtų genų – genetinę informaciją. Todėl jis lengvai kopijuoja jų mimiką, leidžiamus garsus. Po to jis kopijuoja brolių ar seserų leidžiamus garsus, aplinkos skleidžiamus garsus. Taip jis siekia dar didesnio kontakto su išorinėmis informacinėmis struktūromis. Jis tapatinasi su aplinka, kurioje jam reikės išgyventi. Kuo įvairesnė ši aplinka, kuo ji labiau keičiama, tuo kūdikio vidinės informacinės struktūros dirba aktyviau, tuo imuninė sistema tampa lankstesnė, greičiau reaguojanti. Taip padedamas pagrindas greitesniam vaiko prisitaikymui bet kokioje aplinkoje visam gyvenimui. Dalis tėvų, žinodami tai, mažus vaikučius moko plaukioti, grūdina, sudaro kontrastinę aplinkos temperatūrą, kaip patys tuo tarpu būna gerokai apsirengę. Jei tik vaikui sudarysim perdėtai komfortiškas „šiltnamio“ sąlygas, tai jis bus silpnas, bevalis, lengvai susergantis, sunkiai prisitaikantis kolektyve, neiniciatyvus, neišradingas, užsidaręs. Tačiau perdėtas vaiko „tąsymas“ po įvairias vietas, gimines, kuomet jis net neturi laiko kažkiek ramiai adaptuotis prie naujos aplinkos perdėtai išderina informacinę kūdikio sistemą ir jo imuninė sistema susilpnėja. Čia būtinas saikas – kaip ir visur.

  Iki 5 – 6m. vaikas intensyviai kopijuoja aplinką, tapatinasi su ja ir sukuria savyje tam tikrą aplinkos modelį, pagal kurį ir gyvens tolimesnį savo gyvenimą. Būtent tuo metu ir formuojasi žmogumi tampančio vaiko charakteris visam gyvenimui. Šeimoje pirmas gimęs vaikas savo energetika panašus į tėtį, o antras į mamą. Tačiau augdamas ir kurdamas savo pasaulėžiūrą vaikas charakteriu labiau panašėja į vieną iš tėvų. Tai priklauso nuo daugybės niuansų, tačiau patys ryškiausi yra tokie : pagarba, baimė, teisingumas. Jei  pirmas gimęs vaikas mato, kad šeimoje vadovauja mama ir ji labiau gerbiama (jos bijomasi ar ji yra teisingiausia) ne tik tėčio, bet ir giminių, tai jis labiau kopijuos mamos informacinę struktūrą ir savo charakteriu sieks supanašėti su mama (taip pat bus jei gimęs antras vaikas matys labiau gerbiamą tėvą – kopijuos tėvo informacinę struktūrą). Tačiau paauglystėje būtinai stipriau pradės reikštis tėčio informacinės sistemos, nes jis pirmas vaikas. Gausis vidiniai informaciniai nesuderinamumai ir vaikas jausis labai išsiderinęs tik nesupras kodėl – galvoja vienaip, daro kitaip. Priklausomai nuo nervinės sistemos aktyvumo, perėjęs paauglystės etapą jis gali likti su mamos dominuojančia informacine struktūra, arba pereiti į tėčio informacinę struktūrą, arba „ištrinti“ jas abi ir perimti aplinkos siūlomų informacinių struktūrų mišrainę. Pirmu atveju vaiko nervinė struktūra stabili, lėtai reaguojanti, gal net uždara. Antru atveju vaiko nervinė struktūra aktyvi ir jis „puola“ į tėčio informacinės struktūros glėbį neatsigręždamas. Tačiau tuomet jame padidėja agresyvumas prieš mamą, jis gali nusispjauti į visas dorovines, psichologines, gyvenimo normų vertybes, kurias jam iki šiol teikė mama. Tačiau vaikui paauglystėje teks išgyventi ir tėčio bėdas, kurias jis turėjo savo paauglystėje, situacijas, kurias jis kažkuomet neišsprendė. Trečiu atveju, kuomet vaiko nervinis aktyvumas yra hiperaktyvus, jis gali „užmiršti“ ir mamos ir tėčio teiktus asmeninius pavyzdžius, nes nesusitvarko su jausmais, kurie gerbia ir myli mamą ir tėtį, bet norisi elgtis kaip tėtis. Tuomet jie metasi į pasaulį. Intensyviai kopijuoja draugų elgesį, filmų aktorių elgesius, garsių dainininkų elgesius, aprangas, gyvenimo būdą. Tuomet jų galvose iš tiesų yra mišrainė.

  Blogiausiai jei šeimoje remiamasi baimės psichologija ir vaikui tenka kopijuoti atsižvelgiant į tai. Daug geriau jei vaikas mokomas meilės, teisybės, pagarbos.

  Visa tai neatsitiktų jei tėvai šeimoje būtų tikrai vienas kitą mylintys ir vienas kito neužgožiantys. Tuomet vaikas tinkamiau pasirinks orientyrus, lengviau pereis paauglystės periodą ir perspektyviau pasirinks gyvenimo būdą, mokslus, darbą, sukurs savo šeimą. Ką daryti jei šito nepavyko? Visų pirma suvokti kas vyksta ir kodėl. Į gyvenimą turėti platesnį požiūrį, kuris aprėpia ne vieną dieną, vieną savaitę, vieną mėnesį, vienerius metus, o bent dešimtmečius. Nesuaštrinti esamo momento savo reakcija į tą momentą. Tačiau čia kalba ne apie auklėjimą, pasaulėžiūros keitimą ir gyvenimo meną. Čia kalba apie susitapatinimą.

  Labai sudėtingas vaiko gyvenimo etapas yra virsmas iš paauglio į suaugusį. Tuomet dažnai silpnesni vaikai tapatinasi su stipresniais ir tai vadina draugyste. Su tokia „draugyste“ net stoja į aukštasias, profesines mokyklas. Deja greit pamato, kad ne ten įstojo ir dažniausiai lieka studentauti ar „stumti“ laiką, ką jie ir darė dar būdami mokykloje. Tai likimų tragedija. Vaiką būtina išmokyti ne tik tapatintis su jam patinkančiais žmonėmis, draugais, bet ir būti savimi, būti savęs kūrėju. Čia svarbu suprasti tai, kad žmogaus, kaip informacinės sistemos, tapatinimasis vienas su kitu yra būtinas, bet būtinas ir kitas etapas – savęs kūrimas. Jei vaikas ar suaugęs mano, kad reikia būti tik savimi, tai jis užsidaro savo „pelkėje“, kurioje niekas nevyksta. Tai brandina tik pyktį ant pasaulio ir nepasitenkinimą savimi. Tai ugdo uždarumą, išsigimimą, o kartais ir susinaikinimą (savižudybes).

  Kokio amžiau bebūtų žmogus, jis visuomet turi galimybę susitapatinti, su sąlyga, kad jo per gyvenimą susikurta pasaulėžiūra nėra sustabarėjusi. Lankstaus charakterio žmogus gali susitapatinti su garsiu artistu, elgtis kaip jis, rengtis kaip jis ir gali pastebėti, kad jis sugeba vaidinti kaip ir jo pamėgtas artistas. Tačiau toliau iš „išmoktos“ informacijos jis turi sukurti naują save, naują savo stilių. Tik tuomet jis taps kūrėju, o ne amžinu kopijuotoju.  Kiek pasaulyje yra kopijuotojų, kurie visą gyvenimą kopijuoją vieną ar kelis garsius artistus, bet patys nieko nesukuria.  Žmogus gali gana lengvai susitapatinti su bet kuriuo kitu žmogumi : su gydytoju, kunigu, dainininku, politiku, kariūnu, kosmonautu, verslininku, ūkininku, prezidentu, tiesiog geru meistru. Tačiau perėmęs to kito žmogaus informacinę struktūrą jis turi sukurti savo. Tai ir yra tikroji kūryba ir kitaip ji nevyksta. Pirmas etapas tai kopijavimas, o antras, tai savo kūriniai.

  Savo laiku mane sudomino garsaus kovotojo Brius Li biografija. Jis mokėsi pas vieną, po to pas kitą, po to pas trečią ir kt. garsius tų laikų kovotojus, meistrus. Jis savimi kopijavo įvairius kovų menų stilius. Jis matė ir jautė, kad visi tie kovos stiliai savotiškai yra geri, tačiau nėra pakankamai lankstūs įvairioms, kintančioms situacijoms. Taip jis sukūrė savo stilių ir tapo kūrėju. Tas stilius buvo lankstus, efektyvus ir turėjo savyje visus jo patirtus savyje kovos stilius, jų elementus. Būsimi garsūs meistrai savo laiku intensyviai kopijuoja kitus savo laiku garsius meistrus ir taip sukuria savo vardą, kaip naujo garsaus meistro. Tuomet belieka smulkmena – atrasti savo norą, siekį ir kopijuoti tos krypties meistrus ir kiek galima daugiau meistrų. Sąžiningai išmokus jų teikiamą mokslą, ateis momentas, kada pajusite, kad to ką turite nebeužtenka. Tarsi kažko trūktų, tarsi tai ką žinote veikia nepakankamai efektyviai jums, jūsų gyvenime. Tuomet prasidės vidinė paieška iš jau turimos informacijos, kils vidinės pajautos, mintys. Va čia ir prasidės asmeninė kūryba ir naujo meistro gimimas. Tai etapas, kurį peržengia retas. Kur dingsta kiti? Tiesiog patingi, gyvenimo rutina užgožia, artimieji sustabdo, pritrūksta „parako“. Besimokančių yra daug, išmokusių yra mažiau, o savo kuriančių labai mažai. 

  Gyvenime mokytis ir kopijuoti galima ne vieną kryptį. Svarbu, kad jos nebūtų artimos, ar labai supriešintos, viena kitą iškreipiančios.  Pvz. negalima būti gydytoju ir verslininku kartu. Verslininko mąstymas iškreips gydytojo mąstymą. Kas ir atsitiko šiuolaikiniam pasaulyje. Dabar svarbu panaikinti ligos simptomus, bet ne pagydyti žmogų. Kitaip neteksi savo verslo. Ligoniais, skiepų ir vaistų pagalba, daromi jau vaikai. Taip farmacijos įmonės sukuria garantuotus savo pelnus ateityje, nes bus pakankamai ligonių.  Negalima būti dvasiniu mokytoju ir kunigu. Kunigo mąstymas susipriešins su dvasinio mokytojo mąstymu, iškreips jį. Kunigas priklauso konkrečiai tikybai ir reklamuoja savo tikybą. Jis negali į pasaulį pažvelgti plačiau, jis žiūrį į aplinką tik per savo tikybos akinius. Tie kunigai, kurie supranta tai, tampa savo religijos bosų atstumtieji, tačiau labiausi lankomi paprastų religingų žmonių. Tokie dažniausiai po savo mirties įrašomi kaip šventieji, bet gyvenime jie buvo atstumti net savo bažnyčios hierarchijos. Viena kitą iškreipiančios kryptys yra statybininkai ir objektų pardavimo verslininkai. Vieniems rūpi gerai atlikti darbą, kad statinys būtų tvirtas ir ilgalaikis, o kitiems rūpi greičiau ir brangiau parduoti. Jei tokie susivienija, tai statinys pastatomas greitai, gal net pigiau, bet jis neilgalaikis, nesaugus.  Visiškai priešingos kryptys gali būti gydytojas ir laidojimo verslininkas. Vienam reikia pagydyti, o kitam reikia daugiau palaidoti. Yra gyvenime pavyzdžių, kuomet gydytojas su verslininko mąstysena dalinai susivienija su laidojimo namų verslininkais. Visų pirma jiems praneša, kad pas jį mirė pacientas, o visų antra pasmerkia myriop senus ar tiesiog silpnus žmones. Tokių atvejų spaudoje buvo pakankamai daug.

 Žmogus, kuris suvokia, kad pasaulis kas dieną, kas valandą, minutę keičiasi ir kartais net labai, žino, kad jo pasaulėžiūra ir reakcija į aplinką turi keistis. Žmogus turi matyti kiek galima toliau į ateitį, kokios pasekmės bus jo vienokio ar kitokio pasirinkimo ir tik tuomet pasielgti tinkamai.

  Išvados :  Aplinkos informacinis kopijavimas yra mūsų prigimtis išgyvenimo pagrindas. Nukopijuotos informacijos pavertimas sava yra gyvenimas. Savos informacijos kūrimas, jau turimos, įsisavintos ir gyvenimo patvirtintos informacijos pagrindu yra kūryba, savęs išreiškimas pasauliui kaip naujo kūrėjo (kūrėjos). Ir būtent tai mes pateikiame ateities kartoms, kaip jų galimybę kuopijuoti mus ir patiems tapti kūrėjais.