SVAJONĖS KAIP ENERGOINFORMACINĖS ŠIUKŠLĖS

  Energoinformacinės šiukšlės dažniausiai kaupiamos visą žmogaus gyvenimą ir savo laiku virsta ligomis, gyvenimiškomis nesėkmėmis, tragedijomis ir pan. Tokių „šiukšlių“ vaikai gauna iš aplinkos, tėvų, bei senelių. Dažniausiai tai netinkamos gyvenimiškos nuostatos, kurios riboja vaiko psichologinį vystymąsi, riboja jo gabumų ugdymą. Po truputį gabus vaikas tampa vidutiniokas (dauguma vaikų gimsta gabūs), o kartais ir atsilikėliu. Turėdamas tai ką gauna iš aplinkos, tėvų, senelių, vaikas suformuoja savo suvokimą apie pasaulį, kuris vaikui augant būtinai kinta. Vaikas vis naujaip suvokia pasaulį ir kartais gana agresyviai konfliktuoja.

 Augantis žmogus sukuria ir kaupia savo energoinformacines šiukšles. Jos dažniausiai yra sugalvotos, gal net išpuoselėtos, bet nerealizuotos svajonės, troškimai. Pakanka sugalvoti kokį troškimą ar susikurti svajonę ir su pakylėjimu ją palaikyti ir jau turite galimą energoinformacinę šiukšlę. Jei apie svajonę vis pastoviai galvojama, bet nieko praktiškai nedaroma, tai ši svajonė tampa „vampyru“, kuri vis siurbia žmogaus kasdieninę energiją ir kartais reikalauja jos vis daugiau (dėl to dažnai kairė žmogaus pusė dėl to būna sekinama, o dešinė patiria fizinių problemų, traumų, keistų ligų). Jei tik žmogus susiduria su situacija, kurios dėka jis pagaliau gali realizuoti savo svajonę, tai dažniausiai tas energoinformacinis darinys jau nebeleidžia to padaryti. Jis jau kaip gyva būtybė, kuriai jau ir taip gerai ir ji nori gyventi tokia kokia yra ir ten kur yra. Jei svajonė tampa iš dalies savarankišku bioenergetiniu dariniu, nes ilgai buvo maitinama subtilia žmogaus energija, tai ji nenorės žūti. Ką reiškia žūti? Kiekviena svajonė turi savo augimo etapus ir realizacijos metu ji žūna tam, kad užleistų erdvę kitoms svajonėms, troškimams. Svajonės „žūtis“ vyksta per jos realizaciją

 Pirma žmogus pajunta, kad jam kažko reikia, atsiranda poreikis, kuris gilumoje susietas su sielos poreikiu tobulėti, realizuoti save. Tuomet tas jausmas kyla iš gilumos ir virsta mintimis. Tuomet žmogus jau ne jausmais, o protu pradeda suvokti ko jam reikia ir svajones įvelka į tam tikrų vaizdinių rūbą. Po to žmogus pradeda galvoti apie konkrečius veiksmus, kuria planus. Kitas etapas yra konkretūs fiziniai veiksmai, veikla, kurios metu realizuojasi svajonė. Kai tik svajonė realizuojasi, ji tarsi miršta. Tiesiog žmogus tarsi išleido iš savęs savirealizacijos jausmą į fizinį pasaulį, kur jis ĮVYKO. Kai tik svajonė įvyko, tai laisvas kelias kitoms, kylančioms iš vidaus svajonėms. Kas nutiks, jei vaizdinių, minčių ir gal būt planų etape svajonės užstrigs? Jei žmogus  nesiryš realizuoti svajones, nes iš prigimties turi silpną energetiką, gal būt tėvai jį ribojo ir augino bailų. Tuomet svajonė užstrigs vaizdinių, planų pasaulyje, užstrigs svajonių koridoriuje, o paskui veržiasi kitos svajonės. Taip koridorius taps vis siauresnis, vis labiau apgyvendintas nerealizuotomis svajonėmis, kurioms reikia žmogaus energijos, nes jos nori gyventi. Taip atsiranda vidiniai, nuosavi vampyrai, siurbėlės, o žmogus vis mažiau turi energijos ir galimybių realizuoti nors kokia tai svajones.

 Tačiau gyvenime mes puikiai žinome, kad žmogus turi daug svajonių, kurios  ne tik kyla iš vidaus, bet yra ir įperšamos iš šalies. Tai svetimos svajonės. Svetimos svajonės minta to žmogaus energetika ir nesiekia realizacijos (dažnai jos pajungiamos kitų žmonių svajonių realizacijai). Jos taip pat apsigyvena tame pat svajonių koridoriuje, kaip ir savos nerealizuotos svajonės. Ir visa tai yra vienos iš energoinformacinių šiukšlių. Tai sukelia vadinamą žmogaus energoinformacinį apsinuodijimą. Žmogaus pasaulėžiūra susiaurėja. Jis gali pradėti vartoti alkoholį, narkotikus, rūkyti tabaką, vartoti raminančius arba aktyvinančius vaistus. Jo sielai skauda. Ji šaukia iš vidaus, bet tas šauksmas prasimušęs per tas energoinformacines šiukšles  patenka į užnuodytą terpę. Tai virsta nepasitenkinimu savimi, nuoskaudomis, neapykanta sau ir kitiems, lėta ( alkoholis, narkotikai, persivalgymai ir pan.) savižudybe, o kartais ir tiesiogine savižudybe.  

  Aišku yra ir kitų energoinformacinių šiukšlių, kurias mes gauname kaip palikimą iš tėvų, senelių. Tai jų nerealizuotos svajonės, troškimai. Dauguma mamų ar tėčių tiesiog „stumia“ savo vaikus mokytis tam tikrų dalykų ar dirbti tam tikrų darbų, kurių jie patys nedrįso, nesugebėjo atlikti. Aišku tuomet tėvai ar seneliai jaučiasi gerai ir didžiuojasi savo atžalomis, bet nesuvokia, kad tos atžalos valo jų svajonių koridorius, o ne savo. Kiekvienas vaikas būtinai turės dalį ir tėvų svajonių, kurias turės realizuoti, tačiau tos svajonės jungiasi į naujus darinius, nes yra mama ir tėtis. Tos svajonės turi jau naujas, kitokias struktūras ir laikotarpis yra jau kitas. Tai jau asmeninės vaikų svajonės, kurios atitinka laikmetį, o ne tėvų ar senelių laikmetį. Dėl neteisingų tėvų ir senelių lūkesčių yra žalojami vaikų ir anūkų likimai. Jie negali gyventi savo gyvenimo ir realizuoti savo sielos poreikį tobulėti savaip.

 Ypač agresyvios yra iš aplinkinių peršamos svajonės. Tai svetimi siekiai, kurie dažnai paremti dideliais pinigais, valdžia, vienokia ar kitokia įtaka. Paprastai tam naudojamos visuomeninės informacijos priemonės, asmeninės TV ir radijas. Labai svarbu neužkibti ant svetimų svajonių, kurios visai nedera su asmeninėmis svajonėmis, su asmeniniais siekiais. Yra ir tautos, tos teritorijos gyventojų bendros svajonės į kurias visų pirma ir reikia atsižvelgti. Jų tėkmėje galima tinkamai realizuoti savo svajones. Tačiau jei toje tėkmėje atsiranda perdėti asmeniniai interesai, asmeninis godumas (paprastai didelio verslo ar valdžios interesai), tai tokių sūkurių reikia vengti, neprisidėti prie jų. Tokie sūkuriai pavojingi tuo, kad įtraukia, pririša, apnuodyja protą ir naudojasi tavo energija savo tikslams pasiekti. Tuose sūkuriuose, nedidelės grupelės ar vieno žmogaus siekiams patenkinti yra išnaudojama didžiulių žmonių masių energija, gyvenimas, likimai. Ten jie išsunkiami kaip „citrinos“ ir išmetami į gyvenimo savartyną. Labai daug tokių žmonių ir aplink mus ir kiekvienas iš mūsų iš dalies jau tokie esame (deja). Jau vien dėl to mūsų energija yra mažesnė ir mes mažiau galime realizuoti savo svajones, mažiau turime galių.

  Tėvai labai atidžiai turi stebėti savo atžalų tam tikrus gyvenimo periodus. Ypač svarbu kur vaikai išvyks mokytis ar dirbti po mokyklos baigimo ir ko vedini. Jei vaikai buvo savarankiškos mąstysenos, dalijosi mintimis ir troškimais su tėvais, tai tėvai galėjo matyti ar vaiko svajonės yra jo ar to vaiko draugų, o gal įpirštos TV, spaudos, knygų. Jei vaikas išvyksta mokytis į aukštąją mokyklą (ar profesinę ar į tam tikrus darbus) draugų svajonių vedini („po draugyste“), tai nieko gero nelaukit. Tai savanoriškas savo likimo atidavimas į kito rankas (į draugų ar pažįstamų). Tai svetimų svajonių kelias. Verta laiku sustabdyti įrodant tiesas arba griežtu įsakymu, nes „draugystė“ dažnai užnuodyja protus ir padaro žmogų priklausomą. Bet koks priklausomumas kitam, tai jau vergovė (nesuvokta).

 Kaip ištrūkti iš priklausomybių, svetimų svajonių, savo nerealizuotų svajonių „užburto rato“? Iš dalies tai paprasta. Pradėti realizuoti savo svajones, net jei jos to nenori (o dauguma jų tikrai to nenorės, be to įvairios atsiradusios priklausomybės nenorės pasitraukti). Lengviausia realizuoti paprastas svajones. Pavyzdžiui žmogus labai norėjo nuvažiuoti į tam tikrą vietą. Prisisvajojo „iki negalėjimo“, tačiau tam jam vis trūkdavo pinigų (kaip tyčia, o gal netyčia, o gal svajonei buvo patogu misti to žmogaus energija ir nebūti realizuotai?). Tereikia nuvykti į panašią vietą, kuri yra arčiau ir reikalauja gerokai mažiau pinigų. Jau tai bus tam tikra realizacija. Tai tarsi dalinis tikros svajonės realizavimas. Taip ji iš dalies sumažės ir koridorium praleis kitas svajones. Ir taip, dalinai realizuojant svajones žmogus sumažins savo priklausomybę nuo jų, sumažins jų skleidžiamus toksinus, sumažins savo energoinformacinį apsinuodyjimą. Taip jo pasaulėžiūra vis plėsis ir jis sąmoningiau galės realizuoti vis naujas svajones. Taip vidinis svajonių spaudimas vis mažės ir svajonių koridorius taps vis laisvesnis ir juo pradės kilti gyvybingos, „šviežios“ svajonės, kurios atitinka laikmetį ir su malonumu bus realizuojamos. Prieš tai, koridoriuje užsisėdėjusios svajonės jau nebeatitiko laikmečio ir sielai negalėjo suteikti tokio savirealizacijos, tobulėjimo džiaugsmo. Didžiausią džiaugsmą suteikia savo laiku pakilusios iš sielos svajonės. Jos suteikia ir didžiausią energetinį maitinimą tam žmogui, nes kiekviena savo laiku įvykusi savirealizacija suteikia daugiausiai energijos ir didesnių galimybių būsimoms svajonėms.

  Kitas būdas paleisti senas svajones yra meditacinis. Ramybėje išjausti savo svajones. Tai gali atnešti skausmą, nes jos nerealizuotos ir niekuomet nebus realizuotos, atsisveikinti su jomis. Suvokti tai ir pripažinti sau. Taip po truputį išsivalyti nuo užsisėdėjusių svajonių. Jas suardant jokios energijos aišku negausit, bet sutaupysit tą, kuria jos maitinosi. Tai pakels asmeninę žmogaus energiją, pagerins sveikatą. Dauguma net nesuvokia kiek daug energijos „suvalgo“ tos senos svajonės ir į kokias draskančias emocijas jos kartais nustumia.

 Yra dar kelios svarbios būtinybės tam, kad realizuoti savo svajones. Tai TIESA, tiesa sau ir LAIKAS. Žmogus sau turi pripažinti kokia yra reali tiesa ir ji paprastai būna labai skaudi. Jai priimti reikia daug energijos, supratimo, atleidimo (ir visų pirma sau) ir laiko. Tas kas perdėtai skuba, tik viską sugriauna ir dar kitiems pakenkia (kad ir su gerais siekiais). Tiesa ir laikas. Melas iškraipo energijos tekėjimą, informacija tampa „kreiva“, apgaulinga ir nuveda takeliais, o ne keliais. Tiesai reikalingas asmeninis pasiryžimas, žinant, kad pats žmogus gali nukentėti, nukentėti jo susikurtas autoritetas, kuris yra NETIESOJE. Netiesoje žmogaus siela labiausiai kenčia. Tai tarsi tamsa, kurioje sau kelią kur nekur galima pasišviesti mažyčiu, blausiai šviečiančiu prožektoriumi. Su melu nereikia kovoti. Tiesiog jam neleisti būti ir visų pirma savyje, savo gyvenime, šeimos gyvenime, giminėje ir t.t. Jei žmogus yra mele ir nori jame gyventi, tai prievartinis tiesos „kišimas“ jam sukels tik kovą, kuri užvirs ir pačiame kovojančiame už tiesą. Bet kokia kova tai įtampa, tai kažko prievartinis griovimas. Tam reikia turėti savyje daug energijos, tiesos, meilės. Tai retas turi, todėl geriau pradėti nuo tiesos savyje ir aplink savęs neprievartinio reiškimo. Jei savyje aš toks ar tokia, o išorėje va toks ar tokia, tai ir reikia pripažinti. Kitas žingsnis, tai koks ar kokia aš noriu būti, ką pasiekti. Tas noras keisis, keičiantis pačiam žmogui, nes jis taps tikresnis, teisingesnis (melas trauksis ir energoinformacinis nuodų debesis trauksis, vėdinsis).