ŠVIESOS ANGELAS IR DAR…

  Šį straipsnį pavadinau biblijinio projekto vienu iš veikėjų „užvadinimu“, nes daugumai tas projektas gyvenimiškai gana gerai žinomas. Tame projekte šviesos angelas minimas Liuciferio vardu. Tai angelas, kuris nešė savyje Šviesą, Žinias, Idealą, buvo be galo gražus ir pan.  Jis minimas kaip „puolęs“ angelas, o kodėl? Todėl, kad jis norėjo būti tapatus ar net „aukštesnis“ už Dievą? O gal todėl, kad norėjo savo turimas žinias dalinti Dievo kūriniams tiesiog taip, kad jie gyventų gerai, patogiai? Pavyzdžiui graikų mitologijos Prometėjas, atnešė žmonėms ugnį (žinių tapatumas), kurios dėka žmonės pradėjo gyventi gerai, šiltai patogiai. Tai kodėl jį nubaudė Dievas Dzeusas? Jis gi gera padarė žmonėms? Pasirodo nepasiruošusioms sieloms suteikti komfortą, žinias, patogumus yra pavojinga, nes tuomet žmonės išpuiksta, susireikšmina, niekina tų žinių ir patogumų neturinčius ar nesugebančius pasiimti žmones. Tuose žmonėse užauga priklausomybė nuo tų patogumų, malonumo šaltinių ir jie tampa pavydulingi iki tokio laipsnio, kad jei bent koks pavojus kyla netekti tų patogumų, tų malonumų, tai jie pasiruošę net žudyti tuos, kurie sukelia grėsmę netekti malonumų, patogumų, žinių ir pan. Na o kodėl Prometėją prirakino prie uolos ir dar būtent jo kepenis ereliui liepė kapoti? Manau uola, tai tarsi sustingęs laikas, nesikeičiantis, prie kurio Prometėjas buvo prirakintas, kad daugiau kvailysčių neprikrėstų. Beje kepenys (energoinformaciškai), tai organas, kuris intensyviai kontaktuoja su ateitimi, jos jaučia ateitį, ruošiasi jai (viduriai taip pat turi tų savybių). Reiškia Prometėjui atimama ateitis. Čia manau geras palyginimas tiems žmonėms, kurie „serga“ puikybės, susireikšminimo, visažinystės ar pan. „ligomis“ ir yra pririšami prie lovos fizinėmis ligomis, kad ne tik nepakenktų kitiems, bet visų pirma nepakenktų savo sielai (dažniausiai tai chroniškos ligos).  Siela, kuri gyvena tik „šviesa“, žiniomis serga idealizmu, nes idealizme nėra meilės, o siela be meilės pasmerkta netobulėti, nesivystyti (robotizuotis).

  Pavyzdžiui biblijiniam variante taip pat yra analogiškas Prometėjui veikėjas, kuris įkalba Ievą nuskinti vaisių nuo Žinių medžio ir duoti jį Adomui paragauti. Ar visi atkreipia dėmesį, kad tai Žinių medis, o vaisius nuo žinių medžio? Taip taip. Tai patogumai, malonumai ir pan., prie ko lengvai prisiriša tam nepasiruošusi siela, po to išpuiksta, susireikšmina, pyksta jei bandai apriboti tuos malonumus. Iš čia ir pavyduliavimas ir siekis nubausti malonumų „atėmėją“ ar net jį nužudyti. 

  Analogijų daug visose tautose, kurios išminčiai turėjo žinių apie tai, kaupė jas, tik va religijos tas žinias privatizuodavo (prichvatizuodavo), pasisavindavo, įvilkdavo į religijoms patogius pasakų „rūbus“ ir pateikdavo kaip savo žinias, savo išmintį. O, kad nekiltų istorinių pretenzijų, esamas tautas fiziškai „apvalydavo“ ir nuo išminčių ir nuo vietinių religijų, o ypač siekdavo nutraukti ryšius su Gamta, kuri būtent ir duoda daugiausiai patirties, išminties, nes tiesiogiai (be bažnyčios, be religijos atstovų) leidžia žmogui kontaktuoti su Kūrėju, su Dievu.   

  Manau teko girdėti tokį rusišką išsireiškimą kaip „biesitsa“? Lietuviška prasme tai būtų kaip „velniojasi“, kvailioja viską griaudamas, niršdamas, iškrauna savo blogas emocijas ir pan. Tai ryškiau galima pamatyti vaikuose, kurie susipažįsta su fiziniu pasauliu, nori visko jame „paragauti“, pamatyti, nori viską turėti. Jei artimieji jam tinkamai nepaaiškina, neduoda supratimo, kad pirmoje vietoje turi būti meilė, kad pasaulis toks didelis, o tu tik jo maža dalis ir todėl visko turėti, visko aprėpti neįmanoma, tai tokie tėvai, o ir pats pasaulis turės rimtų problemų su tuo vaiku ir net su suaugusiu. Kuo labiau tėvai, artimieji sieks suteikti tokiems vaikams patogumų, kuo labiau saugos nuo pasaulio įtakos, skaudžių dalykų, netekčių, jausminių „trikdžių“, tuo tokie vaikai vis labiau „velniuosis“. Tokie vaikai tiek prisiriš prie malonumų šaltinių, prie tų malonumų ir patogumų aprūpintojų, kad jei kils nors mažiausia grėsmė netekti tų malonumų, tai bus agresyviai reikalaujama juos suteikti (iš tėvų, senelių, vyro, žmonos, gal draugų, pažįstamų ar pan.). Tas, visų pirma jausminis agresyvumas, energoinformaciškai labai veikia aplinkinius žmones, jie pavargsta šalia tokio žmogaus, jaučiasi nekomfortiškai, jaučiasi net kaltais jei nieko negali duoti tam žmogui, ar pasirūpinti juo, kad jam būtų patogu, malonu, komfortiška. Tokie žmonės sekina ne tik aplinkinius, bet ir save ir kuomet jie išsenka iki tam tikro lygio, tuomet pradeda naikinti save, juose aktyvizuojasi susinaikinimo programa ir jie pradeda sirgti neaiškiomis ir dažnai chroniškomis ligomis. Būna, kad įvyksta „nelaimingas“ atsitikimas. Būtent taip Pasaulis ginasi nuo tokių žmonių agresijos. Pasaulio dalis negali būti viršesnė už Pasaulį, nes tai vis dėlto tas pats „liuciferio“ sindromas, arba „velnėjimas“.

  Hiperaktyvumas yra vienas iš „liuciferio“ sindromo požymių. Tokie vaikai, o ir suaugusieji yra tiek aktyvūs, kad nebaigę vienų darbų skuba prie kitų. Gana dažnai todėl jie mėgsta vadovauti, nes patys iki galo nesugeba apmastyti viso proceso, ar pagaminti daiktą, gaminį iki jo esmės. Yra ir tokių žmonių, kurie gamina gamina tokį gaminį, pvz. piešia paveikslą ar gamina papuošalus, žaisliukus, atvirukus  ir tiek juos perkrauna detalėmis, tiesiog tarsi negali sustoti, nori juos padaryti tobulus, kad po to juos teisiog sunaikina. Jie priartėja prie tokios jausminės ribos, kad suvokia jog tobulumo tame gaminyje taip ir nepasieks, tai geriau jį sunaikins. Prisirišimas prie tobulumo yra vienas iš ryškiausių „liuciferio“ požymių. Liuciferiui, Šviesos, Tobulumo nešėjui, svarbiausia ir buvo Tobulumas, o ne meilė. Jei Kūrėjas, Dievas būtų kūręs savo kūrinius tobulus, be meilės, tai Jam visa ką būtų belikę perkrauti savo kūrinius detalėmis ir galų gale viską sunaikinti. Beje „liuciferionai“ dažnai būtent ir „velniojasi“ savo emocijomis bei veiksmais, nes jaučia, kad toli gražu patys nėra tobuli, o iš aplinkinių, iš Pasaulio to tobulumo reikalauja. Jie pyksta tiek ant pasaulio, aplinkinių, tiek ant savęs. Jie reikalauja, kad Pasaulis ne tik būtų tobulas, bet ir jiems tobulai tiektų malonumus, patogumus, komfortą, sveikatą, maistą ir t.t. Dzeusas buvo teisus prirakinęs Prometėją prie uolos. Nors vaikas būdamas ir žiūrėdamas multiplikacinį gailėjau Prometėjo, gailėjau žmonių ir pykau ant blogo Dzeuso. Vaikas būdamas nežinojau gyvenimiškų tiesų, Gamtos dėsnių, o šalia esantys apie tai neaiškino. Tik vėliau todėl ir supratau, kas yra manipuliacija žmonėmis, kurie nežino gyvenimo dėsnių, taisyklių, Gamtos dėsnių, sielos būtino tobulėjimo įstatymo. Yra toks pasakymas, kad įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Būtent todėl žmogaus siela per netektis, per išmintį, per meilę turi subręsti tam komfortui, tiems malonumams, kad prie jų neprisirišti, kad ties jais nesustoti, kad toliau tobulėti ir tapti kūrėjais, tapačiais Kūrėjui, tapačiais Dievui. 

  Žmogaus siela bręsta ne vieną gyvenimą, kaip bando įteigti biblijinis projektas, nes kaip kitaip pateisins vieną iš savo pagrindinių teiginių, kad Kristus savo mirtimi, prieš savo Tėvą, Dievą išpirko visų žmonių nuodėmes. Nuodėmių (negerų darbų bei negerų minčių) niekas negali išpirkti ar atleisti. Tik pats žmogus turi jas suvokti, suprasti, gal išgyventi, kartais „išsirgti“, kartais pereiti per nelaimes, kad įsisąmoninti šiam ir kitiems gyvenimams apie savo neteisingus poelgius. Tik suvokęs per savo patirtį, per gilų savo charakterio pasikeitimą jis tikrai daugiau taip nebedarys (bent jau tos nuodėmės). Tik tokiu būdu žmogus gali sau „atleisti“ nuodėmes, o ne kažkas tai iš pašalies. Net pats Kūrėjas, Dievas negali jų atleisti. Jis tik gali atidėti laiką, tam, kad žmogus jį išnaudotų savo charakterio pakeitimui, pasaulėžiūros praplėtimui, vidinės meilės sukaupimui. Jei tą žmogus padaro, jis tiek pasikeičia, kad  tampa visai kitoks ir bausmės už buvusias nuodėmes tampa nebereikalingos. Va tam kartais ir duoda Dievas laiko, tam kartais „atšaukia“ ligas, nelaimes, kad mes pasikeistume ir tą laiką būtina tinkamai išnaudoti. 

  Iš savo pozicijos turiu pasakyti, kad deja absoliuti dauguma žmonių tinkamai neišnaudoja Kūrėjo pasikeitimui duoto laiko. Na sakykime, kad ir visiems gerai žinomos religinės maldos, prašymai Dievui. Meldžiasi žmogus ir va atrodo įvyko stebuklas – pasveiko vaikas ar vyras ar žmona ar mama, tėtis, gal nelaimės pasitraukė, tarsi nurimo gyvenimo „uraganas“ ar pan. Kas toliau vyksta? O gi žmogus pradeda gyventi po senovei, blogai elgtis, pavyduliauti, pykti, keiktis, vogti, blogo linkėti ir pan. Mėnesiai, gal  metai, gal dešimtmečiai prabėga, duotas laikas išsenka ir vėl „uraganas“ sugrįžta, tik gal net stipresnis. Vėl žmogus prisimena Dievą, bet jau net maldos nebeveikia, nes laiko, tikro Laiko pasikeitimams Kūrėjas, Dievas du kartus neduoda ir tai reikia užsirašyti didelėmis raidėmis  (kiekvienas tegul susigalvoja kur). Savo gyvenime ne kartą teko sutikti tokių žmonių, o ypač mamų, kurios savo dar mažus vaikus, tiek fizinių pastangų dėka, tiek maldomis ištraukė iš mirties glėbio ar iš sunkių ligų duobės. Tik va, užaugę tie vaikai „atkeršijo“ savo mamoms ne tik savo blogu elgesiu, bet ir atvira agresija. Tiesiog iš Dievulio pozicijų jau buvo žinoma kokį vaiką ta mama gali išauginti, išauklėti su savo esamu charakteriu, kurio ji tikrai nenori keisti ir dar su vaiko atsineštomis karminėmis, bei įgytomis giminės problemomis. Mama išmeldė iš Dievo laiko, bet jo neišnaudojo savo vidiniams pokyčiams, tinkamai neišauklėjo vaiko ir „uraganas“ vėl sugrįžo. Gyvenimas „atėmė“ ir vyrą ir vaikų padėkas, priežiūrą senatvėje ir pan.

  Jei žmonės nereligingi, tai to „laiko atidėjimo“ jie ieško pas ekstrasensus, bioenergetikus arba pagaliau medicinoje. Medicina tikriems „liuciferonams“ padeda tik tiek, kad jų ligas paverčia chroniškomis. Dauguma žmonių turi tų „liuciferonų“ požymių, bet jie blyksteli ir praeina, o ypač jei už tas nuodėmes Dievulis ligų pametėja. Jas kartais ir medicina „pagydo“, o iš esmės tai įvyksta kažkoks tai vidinis pasikeitimas, suvokimas, charakterio poslinkiai, gal daugiau gerumo žmoguje suspindi (iki kitos nuodėmės ir ligos). Chroniškas ligonis turi daug ką savo charakteryje pakeisti, turi daug kam atleisti, o visų pirma sau, už savižudiškas  nuodėmes, už idealizmą, tapti išmintingesnis, sustoti „bėgime“, reikalavimuose tiek Pasauliui, tiek sau, atsilaisvinti nuo blogų ydų, prisirišimų ir t.t. O kam lengva keisti ir ypač tuomet, kuomet problemų sukaupta ne tik esamame gyvenime, bet ir praeituose. Gana ilgą laiką teko dirbti ne su viena bioenergetine (beje ir fizinėmis) sistema ir „šalinti“ žmonių problemas. Stebėjau vaizdą, kuomet žmogui pagerėdavo, jis pasveikdavo, bet po pusmečio, metų, kitų jis vėl sugrįžta. Jau tuomet tie bioenergetiniai poveikiai tampa mažiau veiksmingi ir su kiekvienu „sugrįžimu“ tas poveikis mažėjo. Domėjausi pas kitus bioenergetikus apie tai. Deja dauguma jų tiesiog dirba „savo“ darbus, uždirba pinigėlius ir neima į „kepenis“. Tuomet perėjau labiau į bioenergetinius apmokymus, kad patys žmonės gydytųsi. Tai padėdavo ilgiau, daug ilgiau, bet su laiku  žmonės aptingdavo ir nustodavo su savimi dirbti. Dar tuomet brendo gilus suvokimas, kad bioenergetinės sistemos, tai taip pat tik Kūrėjo atidėtas laikas, kad pasikeistų  charakteris, kad pasikeistų žmogaus vidus, kad daugiau sušvistų jame meilės. Kai kurios bioenergetinės sistemos rekomenduoja ugdyti tam tikrus moralinius principus, ugdyti meilę. Religinės sistemos net duoda konkrečius įsakymus, ar „įstatymus“ kaip reikia elgtis, kokiu reikia būti, kad malonus būtum Dievui ir po mirties patektum į rojų. Visų tų sistemų, medicinų, religijų ir pan. esmė tik viena – atidėti atoveiksmio laiką. Jei tam tikras veiksmas, tai mūsų nuodėmė ir tas veiksmas yra klaidingas, kažką nuskriaudžiantis, įžeidžiantis, griaunantis (gal net ne dabar, o kažkiek vėliau  suveikiantis), o į kiekvieną mūsų veiksmą (dažnai net ir į mintis) turi būti atoveiksmis. Atoveiksmio laikas priklauso nuo neteisingų veiksmų (ir minčių) sukaupto kiekio, jų galingumo (galimybę padaryti įtaką tau ar kitiems) ir sielos brandumo bei jos siekio tobulėti. Kuo brandesnė siela, tuo greičiau ji turi gauti atoveiksmį dėl fizinio kūno ir proto neteisingo elgesio, dėl klaidų, nes pagal brandą jai nepriklauso daryti tokias klaidas. Jei siela siekia greičiau tobulėti, tai atoveiksmis, kaip pamokos įvertinimas taip pat turi ateiti greičiau. Malda, medicina, bioenergetinės sistemos, jogos ir kiti „čiūdai“ (kaip mano senelis vadindavo) tik atideda laiką tam, kad mes spėtume pakeisti savo vidų, užsiauginti išmintį, meilę, pakeisti savo charakterį, kad to atoveiksmio už mūsų nuodėmes jau nebereikėtų (nes mes jau kitokie). Na, o jei mes nespėjome pakankamai pasikeisti, tai tas atoveiksmis bus bent mažesnis. Pavyzdžiui vietoj to, kad žmogų pervažiuotų ir sunkiai sužalotų mašina, jis tiesiog susilaužo koją ir pan.

  O kaip su tais žmonėmis, kurie padeda nuodėmingiems pratęsti priežasties – pasekmės realizaciją? Pavyzdžiui kaip man būdavo. Jei aš  labiau rūpinuosi žmogaus bėda ar liga, giliai viduje noriu ją pašalinti, tai ana, rupkė, kraustosi pas mane. Pamačiau šlubuojančią moterį, susiejau jos problemą su savo vidiniu rūpesčiu ir opa. Po veik 5 minučių šlubuoju ir aš. Ir taip pusdienį. Už ką? O už tą patį. Perdėtai norėjau pašalinti tos moters problemą, o net nesuvokiau, kad jai ta problema buvo už kažką duota ir jai ją reikėjo išgyventi, suprasti kodėl, dėl ko ir pasikeisti. Savo perdėtu rūpesčiu aš tarsi atimu iš jos sielos galimybę savarankiškai tobulėti. Čia kaip vaikas mokosi vaikščioti. Kyla, virsta, vėl kyla. Gali padėti palaikyti už rankutės, apsaugoti nuo aštrių kampų, bet vaikščioti už jį nesimokinsi. Ir tokių pamokų, tokių „fintų“ man buvo pačiose pradžiose besimokant tai vienas, tai kitas bioenergetinio gydymo sistemas. Tačiau dėl atsivėrusių galimybių erdvės, jų kiekio, aš vidumi nespėjau suvokti mane (ir kitus) saugančių pamokų. O esmė tų „fintų“ buvo tame, kad bet kuri bioenergetinė sistema skirta ne žmogui pagydyti, ne pašalinti jo problemas, nuridenti „akmenukus“ nuo jo kelio (ar net nutiesti jam asfaltą), o tik „palaikyti“ jį už rankos, kad pats išmoktų „vaikščioti“, pats apeitų kliūtis, pats išmoktų „išpirkti“ nuodėmes ir t.t. Bet kuris bioenergetikas, gydytojas, žolininkas, religijos atstovas ar tiesiog geras žmogus, nuoširdžiai trokštantis fiziškai, bioenergetiškai, vaistais, žolelėmis ir t.t. padėti kitiems žmonėms pagyti, pašalinti jų bėdas aniems nesikeičiant, nesikeičiant jų charakteriams, nebręstant jų išminčiai yra pasmerkti patys apturėti problemų ir ne tik nuo tų žmonių, bet ir nuo keistų ligų, problemų savo artimiesiems, vaikams. Tokie žmonės net mažiau gyvena, nes Dievulis neleidžia jiems trukdyti Jo darbui. Kaip kitaip jis auklės į nuodėmę linkusias sielas, kad jos tobulėtų, taptų išmintingesnėmis, augintų meilę ir taptų tapačiomis Jam? Būtent todėl „abejingi“, atsiriboję nuo pacientų gydytojai, ekstrasensai, bioenergetikai, kunigai gyvena sveikiau ir ilgiau nei „rūpestėliai“. Visų pirma svarbiausia tai mylėti Kūrėją, po to save, tuomet savo vaikus, artimuosius ir toliau, jei liko laiko, energijos ir meilės, tai mylėti bei rūpintis ir visais kitais. Jei pažeidi šį laipsniškumą, tai lauk bėdos (anksčiau ar vėliau). 

   Minėjau apie karmą, kurią neigia kelios „rimtos“ pasaulio religijos. Karma galima pavadinti tai visų nuodėmių samplaika, kurias sukaupėme praeituose, jau gyventuose šiame pasaulyje gyvenimuose. Kadangi nuodėmės, tai klaidos, tuomet klaidas taisome kituose gyvenimuose. Tai ir yra nepertraukiamas tobulėjimas. Jei mes gyventume tik vieną ilgą gyvenimą, tai nuo klaidų gausos, nuo sukauptų neigiamų emocijų gausos, nuo netekčių, praradimų gausos išprotėtume. Todėl, net jei nesergame – senstame ir mirštame. Kiekvienas kūdikis gimsta su klaidų kraitele, o dar prisideda ir giminės, kurioje jis gimė klaidų, nuodėmių kraitelės, nes giminėje, o ypač šeimoje mes vienas su kitu surišti viena virve ir taip einame per gyvenimą. Jei vyras, vaikas ar pagaliau žmona (kas būna rečiausia visų pirma vaiko atžvilgiu) to giliai savyje nesuvokia, todėl sukuria tiek sau tiek savo artimiesiems begales problemų. Spręsti tas problemas reikia  visiems, nes visiems jų poelgiai atsiliepia – virvė, visus juosianti yra viena. Beje pastebėjau, kad dažniausiai (gal net visada?) vaikai gimsta toje pat giminėje, kurioje gyveno praeitame gyvenime. Gal, kaip sakoma, tai „septintas vanduo nuo kisieliaus“, bet toje pat giminėje. Todėl ir tos giminės bėdos, bei nuodėmės tam vaikeliui jau žinomos.

  Vadinamos „įgimtos“ kūdikių ligos, tai ne ligos, o karminės bėdos tiek to kūdikio, tiek tos giminės. Tos bėdos kartais būna tokios didelės, kad kūdikio kūnas neatlaiko jų. Būna, kad kūdikiai net negimsta arba net „neužsimezga“ moteryje, nes bėdos dar didesnės. Tuomet moteris turis keistis savo vidumi, keisti charakterį, auginti meilę savyje. Gyvenime pastebėta, kad jei moteris pradeda rūpintis kitu vaikučiu, gal net priima į savo šeimą, tai neužilgo ir pati tampa savo vaiko nešiotoja. Tai yra ji leido savyje augti meilei, tekėti meilei iš savęs, rūpintis ir sėkmingai spręsti vaikučio problemas. Pirma teko išgirst, o po to stebėjau tą tiesą, kad pirmas vaikas energoinformaciškai labiau yra į vyrą, antras į mamą, o kiti į senelius, močiutes ir t.t. Taip ir turėtų būti, nes moteris myli vyrą ir tą meilę fiziškai išreiškia per kūdikio pagimdymą. Antras vaikas jau jos, nes ji „nurimo“ vyro atžvilgiu ir jos meilė jam tapo (bent turėjo) brandesnė. Beje pirmas vaikas surenka daugiausiai abiejų tėvų ir giminės nuodėmių, todėl jei jo sveikata prasta, tai tėvai bei giminė turi keistis, kažkas juose negerai. Ypač reikia atkreipti dėmesį į vyro giminę, nes pirmas vaikas skirtas jam. Beje jei pirma gimė mergaitė tai tuo labiau, nes berniukas fiziškai nebūtų galėjęs išgyventi. Mergaitę tėtis pasąmoningai labiau myli kaip moterį ir vien todėl ji gaus kitokio dėmesio, mažiau iš jos reiklaus nei iš berniuko.  Jei pirmas, su bėdomis gimė berniukas, tai bėdų būtina pasidairyti ir mamos pasaulyje. Jei antras vaikas ligotas ar su rimtomis problemomis, tai daugiausia problemų yra moteryje ir jos giminėje. Jei su rimtomis bėdomis antras vaikas berniukas, tai tik jis ir galėtų išgyventi, nes mama į jį žiūrės kitaip ir daug ką atleis, nei reikalautų iš mergaitės. Kokios tos problemos gali būti moteryje? Dažniausiai abortai, meilės išdavystė, meilės atsisakymai, iki tol turėjimas daug partnerių, o jei dar su „nepavyzdingais“ charakteriais, tai rimta bėda net nuo gero vyro gimusiems palikuonims. Moterims turėti gausiai ar „blogų“ partnerių iki rimtos, tikros meilės yra daug daug kartų pavojingiau, nes ji gimdo palikuonis, kurie neša net fiziniam lygmenyje tai, ką jausmiškai patyrė jų mama, toli iki jų pradėjimo. Pavyzdžiui mergaitėms, merginoms labai svarbi yra maisto kokybė, nes jos stato savo kūną iš kurio gims jų vaikai. Tai atrodo visiems suprantama, tik deja toli gražu ne visoms besiliekninančioms ar „besistorinančioms“(nes tai ne ką geriau nei anorektikės)  mergaitėms. Bet kažkodėl nesuprantama, kad jausminis, dorovinis pasaulis taip pat auginamas toje pat mergaitėje, merginoje iš kurios gims vaikai nešantys tą informaciją, kurią, tiek fiziškai, tiek protu, tiek jausmu kažkada į save dėjo ta mergaitė, ta mergina. Ir čia negali būti kalbos apie jokias lyčių lygybes, nes vaikinai, vyrai į pasaulį nepaleidžia fizinės ateities žmogiškame pavidale. Moterys, jūs paleidžiate ATEITĮ fizinio žmogaus pavidalu ir atsakomybė dėl tos ATEITIES tik jums. Vyrai gimsta, pastato namus, pasodina medžius, gal parašo knygas, padainuoja dainas, sukuria eiles, kuria mokslus, remontuoja mašinas ir t.t., bet visa tai suardo Laikas, visa tai subyra, keičiasi, tik palikuonys lieka ir neša savyje tiek moters tiek tų pačių vyrų daleles. Beje, kaip minėjau, dažniausia tik per gimines ir atgimsta sielos savo naujoms pamokoms, tolimesniam brendimui. Moterys, būkite atsakingos rinkdamos vyrus tiek sau, o iš esmės savo vaikams. Gana dažnai merginos pasirenka vyrus „“lakstūnus“, o po išsiskyrimo ieško gerų vyrų, kurie turi užauginti tų lakstūnų vaikus. Tai visų pirma nesąžininga tų gerų vyrų atžvilgiu. Būkit išmintingos, dorovingos, mylinčios, nes meilė keičia net ir nelabai kokius vyrus, kuriuos beje būtina ne popinti, o auklėti. Kodėl auklėti? Manau todėl, kad šiuolaikinėje, moteriškoje visuomenėje labai sunku iš berniukų užauginti tikrus vyrus, nes tiek darželyje, tiek mokykloje, tiek medicinos įstaigose vien moterys. Tokioje aplinkoje jaukiausiai jaučiasi mergaitės.  Na, o jei dar namuose popina, aptarnauja savo vyrus žmonos, tai koks pavyzdys jų vaikams? Daug šeimų žinau, kur prie TV žmona ne tik maisto, bet ir alaus vyrui paduoda, o pati indus iš po vakarienės plauna, vaikus aptvarko, kambarius, skalbinius ir t.t., nors pati gal ką tik iš darbo grįžo. Šiuo metu asmeniškai žinau kelias šeimas, kuriose vyras nedirba ir neieško darbo, sėdi namučiuose, kažkiek vaikus žvilgteli, o iš esmės vaikai prie kompų, vyras prie TV alutį gurkšnoja arba pats žaidimus su kompiuteriu varinėja. O žmona ką? Ji dirba darbe, o vakare dar dirba ir namie, nes niekas namie nei maisto paruošė (o dažnai net neparnešė), nei kambarių sutvarkė, nei neužskalbė, nei vaikų reikalais pasirūpino. Dažnai tai ne vyrų kaltė, nes jie jau tokie išauklėti, tai visų pirma moterų pasirinkimas tokio vyro, o antra – tai moterų apsileidimas, kad nupopino, neauklėjo tokių „nedaauklėtų“ savo vyrų. Kaip sakoma – kokį pasidarysi, tokį turėsi. Problema gali būti tik viena, kad kuo vyresnis žmogus, tuo sunkiau auklėjamas, bet pamėgint visuomet galima. Sėkmės.

 Nerašau datų. Gal verta pradėti. 2017.09.23