TAVE PROGRAMUOJA, TU PROGRAMUOJI

 Absoliuti dauguma žmonių net nebando suvokti, kad jie nuo kūdikystės yra programuojami aplinkinių žmonių. Paaugę jau programuoja kitus ir gali patys save programuoti. Bet kuri gyvybė tai galybė biologinių, emocinių ir mentalinių programų, kurios atsikartoja, truputį kinta ar sąmoningai keičiamos. Kadangi žmogus sąmoningiausia būtybė planetoje, tai jis turi galimybę sąmoningai ir greitai programuoti tiek save, tiek kitus.

 Nuo kūdikystės mes programuojami kalbėti tam tikra kalba, turėti tam tikrą, tėvų, mamų, senelių įperšamą pasaulio suvokimą, kuris po to aplinkos koreguojamas arba net kardinaliai keičiamas. Biologinių programų pakeisti negalima, tik truputį pakoreguoti pavyzdžiui mitybos, fizinės veiklos ar neveiklos dėka, pagaliau pervažiavus į kardinaliai kitokį klimatą. Emocines ir mentalines programas, kurios beje labai veikia kūno būseną, galima gerokai keisti savarankiškai. Tačiau dauguma atsiduoda viso to keitimui kitiems, „protingesniems“ dėdžiams, tetoms. Pasitiki, kad jie žino geriau kaip tave užauginti ir kokį. Paprastai auginami patogūs, paklusnūs, nuolankūs variantai. Tipo vergai. Tai būtina suprasti, nes kitaip nebus galima suprasti, kad ta programa kopijuojama ir išplatinama plačiu mastu. Pavyzdžiui kelios religijos buvo padarytos globalinėmis, kad kuo didesnės žmonių masės būtų valdomos, programuojamos tik per kelias valdymo sistemas. Kuomet jų buvo daug, tai buvo sudėtinga valdyti. Diegiant programas dažniausiai naikinamos senos programos, o tuo pačiu gyvenimo būdai, net iki fizinio sunaikinimo. Tą mes stebime tiek krikščionybės, tiek islamo įvedimo atveju. Ką degino ant laužo, ką naikindavo ištisomis šeimomis ir giminėmis, ką tiesiog nukreipdavo į karus, kad ten ir žūtų. Su religijos vėliavomis žuvo milijonai, kad su nuolankumo programa liktų paklusnieji, kurie jau patys programuotų nuolankumui savo vaikus, aplinkinius.

 Manau daug žmonių girdėjo apie psichosomatiką, bet giliau apie tai nemąstė, nesidomėjo. Iš tiesų tai galingas įrankis saviprogramavimui, kurį deja prieš mus sėkmingai naudoja tie, kurie apie tai daugiau žino. Psichosomatiką galima pavadinti net savihipnoze. Tai yra tuo, kuo besąlygiškai patikime ir tuo gyvename. Besąlyginis tikėjimas remiasi nekritišku protu ir jausmų sąjunga. Tai yra jei tu jautrus, patiklus žmogus ir tau agresyvus ir tavo akyse autoritetingas žmogus, tuo labiau gydytojas pasako, kad tu sergi pavojinga liga, ar va tuoj susirgsi, tai tu automatiškai pradedi ieškoti savyje tų simptomų. Ir žiūrėk tie simptomai tavo organizme pradėjo reikštis. Tai net labiau būdinga religingiems žmonėms, nes retas iš jų gyvena kritišku protu. Nereligingas žmogus yra pavojus valdžiai, nes jis linkęs labiau mąstyti, kritiškai mąstyti, labiau agresyvus, nepasiduodantis psichosomatikai, įtikinėjimams be įrodymų, psichologiniam spaudimui. Iš kitos pusės būti jautriam ir išsiugdyti kritišką mąstymą yra labai svarbu norint sėkmingai save perprogramuoti, tai yra išmesti iš savęs vaikystėje ar jaunystėje į tave įkištas svetimas programas. Būtent jos tave kartais keistai „pagauna“ ir tarsi verčia daryti tau nebūdingus veiksmus. Atsigauni tik po to, kuomet jau padarei tai, ko atrodo tikrai nepadarytum. Perprogramavimo procesas gali trukti visą gyvenimą jei vaikystėje ir jaunystėje įprogramuotos į tave programos aplinkoje retkarčiais apturi tinkamą terpę tam pasireikšti. Tam tikros aplinkybės, tam tikri žmonės tarsi pažadina tas programas ir tu, nors ir trumpam, gali patekti jų valdžion. Po to jos vėl gali „užmigti“ iki kito šanso. Taip jos „minta“ ir jaučiasi reikalingos. Išeitys kelios – apriboti nuo „mitybos aplinkos“, arba išprogramuoti. Išprogramuoti galima tik tuomet, kuomet ta programa pasireiškė ir žinai, kad ji tavyje. Efektyviausia ją „griebti“ tuoj pat ir „išgyventi iki dugno“. Tai yra leisti mintyse ir emocijose jai pasireikšti iki galo, tarsi išsirutulioti laike į tai, kuo tai gali baigtis. Psichikai būtina pamatyti kokia yra galima pabaiga, ar pabaigos, jei leisi tai programai, ar programoms gyventi savyje toliau. Nes jei leidi tik retkarčiais joms pasireikšti, taip ir „kankins“, ar „valgys“ tave jos po gabalėlį tave visą gyvenimą. Tai daryti geriau ramioje aplinkoje, tarsi meditacijoje, stebint „filmuką“. Galimos ašaros, padidintas nesaugumo jausmas, net suicidinės mintys. Leisti psichikai tai išgyventi ir priimti sprendimą tą programą išprograminti. Tai įvyks automatiškai. Tereikia tik stebėti save, savo jausmus tarsi iš šalies. Po išsivalymo, atsiranda tuštumos jausmas, kurį po truputį užpildo ramybės ar net džiaugsmo jausmas. Retai kada tai pavyksta padaryti per vieną kartą, nes programos, kaip aštuonkojis, ar daugiakojis pasklidęs po visą kūną. Dažnokai reikia kelių ar keliolikos tokių seansų. Kažkam tie seansai tinkami kelių mėnesių bėgyje kokie tai 2-4, kažkam tie 2-4 seansai kelių metų bėgyje. Tai individualus dalykas, priklausantis nuo emocinio ir mentalinio išsikrovimo, nuo aplinkybių „vilionių“ ir t.t.

 Pavyzdžiui teko stebėti ar girdėti vaikus sakančius „aš pats“, arba „aš pati“? Tai natūralus siekis save programuoti. Ir dauguma tėvų, skubėdami į darbą ar tiesiog skubėdami nuveikti namų darbus ir atsipalaiduoti, savo veiksmais tiesiog „nužudo“ vaikuose tą siekį patiems save programuoti ir būti savarankiškiems, savotiškai atsakingiems už savo veiksmus. Tėvai tai batraiščius užriša neleisdami vaikams to padaryti nes skuba nuvežti į darželį, tai grindų skudurą atima iš vaiko, nes jis tik „išmozuoja“ o ne išvalo grindis, o laikas eina. Būtina nepagailėti laiko tokiems momentams, nes vėliau tą vaikai darys patys ir bus pagalba mamoms, tėvams. Kaip viena mano pažįstama pasakojo pamenanti momentus kuomet ji pradėjo eiti į mokyklą ir vis norėdavo padėti mamai išplauti kambarį, atlikti kitus darbus, nes mokykloje mokytoja pasakojo, kad būtina padėti savo mamoms. Jos mama tiesiog kritikavo, kad dukra to nemoka, nemoka grindų išplauti, drabužių susidėti, maisto gaminti ir siūsdavo geriau pamokas daryti. Tuomet jai ir prapuolė noras tai daryti pačiai. Užaugo nebloga mokinė, bet bloga šeimininkė ir aplamai nesavarankiška. Todėl buvo bėda ir nesutarimai su vyru, su kuriuo ir išsiskyrė, palikdama su vaiku ir psichologinėmis traumomis. Ankstyvas savarankiškumas, veda į kritiško sąmoningumo formavimą, vidinio saugumo jausmą, o tuo pačiu ir saugesnį visą gyvenimą. Tėvai arba duoda tuos pamatus arba atima iš vaiko. O sienos pastatytos be pamatų, tai nestabilus namas, griūvantis nuo menkiausių žemės drebėjimų.

 Žinant, kad tu tai daugybės programų konstruktas, biologinių, cheminių, emocinių, mentalinių programų konstruktas, lengviau kažkurias programas išprograminti, kažkurias įprogramuoti. Dar svarbi programų sinergija, tai yra kaip jos vienos su kita viduje sugyvena, nes programos gali viena kitą slopinti arba aktyvinti. Tai yra pasireiškus kažkokioms aplinkybėms, „atsiranda“ mintys ir jausmai, dėl prabudusios programos, ar programų. Šalimais esančios programos gali dar labiau suaktyvinti pabudusią programą ir jūs, nešinas ar nešina emocinių bangų „keistai“ ar kvailai, ar nesaugiai pasielgsite. Ir atvirkščiai, jei šalia yra slopinančios programos, jos sumažins, ar nuslopins programos pasireiškimą. Tai gali būti ir „blogos“ ir „geros“ programos. Pavyzdžiui jūs pamatėte kitų vaikų mušamą vaiką ir… galite pulti jo ginti negalvodami ir išvaikyti nenaudėlius, jei jūsų pabudusi programa šalia turi sinergetines programas, kad ginti silpnus ir skriaudžiamus. Tačiau gali šalia būti ir slopinančios programos, kurios „patars“ nesikišti, „čia ne mano reikalas“, „o jei tie paaugliai vėliau man keršys ir užpuls“, tuomet jūsų poreikis ginti nuslops ir jūs praeisite pro šalį. Arba einate ir matote gulintį žmogų ant šaligatvio. Jei pabudusi bendrystės programa jumyse turi šalia sinergetines skatinančias programas, jūs net negalvodami prieisite ir stengsitės padėti. Jei sinergetinės programos bus slopinančios, tai praeisite pro šalį, guosdami save, kad gal ten koks alkoholikas, o geriausiu atveju bent paskambinsite į greitąją ar policiją net nepriėję prie žmogaus. Būtent paskutinis variantas visuomenėje ir skatinamas iš valdžios pusės. Tai yra taip valdžia žmonių visuomenėje naikina bendrystės programas, tarpusavio pagalbos ir supratimo programas. Tuo pačiu aktyvuojasi priešiškumo, nepasitikėjimo, egoizmo programos žmonėse. Kaip sakoma – tuščia vieta nebūna ilgai.

 Save programuoti galima tiek mintimis, tiek jausmais, o geriau jų sanplaika. Mintys tai kaip stiklinė, o jausmai kaip stiklinę užpildantis vanduo. Mintys tai konstruktas, o jausmai energija. Be konstrukto nepasemsi energijos, o be energijos konstruktas tik negyvas darinys. Pavyzdžiui save ir kitus galima gana lengvai programuoti per dainas, muziką. Dainos yra kaip konstruktas, o muzika iššaukia jausmus, emocijas. Beje dainose esantis konstruktas kaip žodžiai, žodžių junginiai iššaukia mumyse tam tikras emocijas dar labiau ir giliau nei graži muzika. Čia ir slypi programavimas ar saviprogramavimas. Taip galima save ar kitus net gydyti ar tiesiog nukreipti kažkokiai tai veiklai, kažkam tai paskatinti. Pavyzdžiui karinės dainos siekia suvienyti visuomenę gynybai nuo priešo. Religinės dainos, giesmės, ar karalius, carus garbinančios dainos yra pačios pavojingiausios visuomenei. Tuomet tu savo energiją, emocijas ir mintis atiduodi tave valdantiems savotiškiems užsislėpusiems vampyrams. Dar pavojingiau jei tai kažkokios tai savos religinės pakraipos sektos. Ne tokios jau saugios yra ir popmuzikos dainos, kurios skirtos tuštumai, skausmui formuoti, o tipo linksminančios tai energetinis išsitaškymas. Tuo tarpu tą energiją, jausmus buvo galima padaudoti savęs formavimui, saviprogramavimui, pagaliau pagalbai ieškantiems tiesos, ar besiformuojantiems vaikams. „Išsitaškymas“ šių laikų bėda, vedanti į vidinę tuštumą, abejingumą, paklusnumą bet kokiems „valdytojams“.

 Save programuojant galima imti bet kokią, pagal muziką ar tekstą priimtiną dainą ir ją perdirbti pagal savo poreikius, jausmus. Yra nuomonės ir net autorinių teisių prievarta neperdirbinėti dainų. Juokinga. Kaip gyventume jei pradžioje išrastas dviratis ar automobilis būtų neperdirbamas, netobulinamas šimtmečiais. Tikrai juokinga. Drąsiai galima viską perdirbinėti, jei tai skatina žmonijos ar savęs tobulėjimą, sąmoningumo augimą. Aišku galima patiems kurti muziką ir tekstus, bet geriau ir greičiau pasinaudoti jau „išrastu dviračiu“ ir tik kažką patobulinti, kad gražiau, priimtiniau skambėtų ir atitiktų asmeninius planus. Dainos žodžiuose gali skambėti ir komfortinės aplinkos sau formavimas ir sau sveikatos, ar net kokio sutrikusio organo veiklai pagerinti. Pridėjus emocijų į dainą, kurią galima dainuoti ir pašnibždomis jei balso nėra, žiūrėk ir ligotos organizmo dalies veikla pagerėja ar net visiškas pasveikimas ateina. Svarbu sukūrus dainą ją dainuoti dažnai, gal net mintyse, nes blogos sinergijos programos, kurios jau yra įsikūrusios šalia ligotų organų priešinsis ir jei duosit laiko, tai net per jūsų mintis ar jausmus bandys iškraipyti jūsų sukurtą dainą. Jei blogos programos gana stiprios tai jos per mintis sieks atidėti patogiam laikui dainuoti sukurtą dainą savo sveikatai, ar aplinkos keitimui, ar dar kam tai. Niūniuoti, dainuoti mintyse ar pašnibždomis visur, kur tik jūsų darbui nereikia jūsų dėmesio. Dar saviprogramavimui tinka menas, piešimas iš savo jausmų. Dažniausiai pradžioje išpiešiamos „negerovės“ ir tik po to per piešinius programuojama pageidautina programa, kur siekiama sau saugios, malonios aplinkos, sau sveikatos ar panašiai. Jei jums skaudu, bloga, nesaugu, tai pieškite tuo metu. Išleiskite tas programas ant popieriaus lapo, kad ir be turimų spalvų. Ir tik nurimus, galima tuos lapus sudeginti. Yra metodikos kur siūloma iš karto sudeginti, bet tai retai suveikia. Pirma reikia nurimti ir tos programos tarsi įsikūnija piešinyje su visu ir tik tuomet sudeginti, išmesti į upę, ar tiesiog suglamžius per langą, kad supūtų. O esant gerai nuotaikai taip pat būtina išpiešti savo jausmą, tik tuos piešinius jau pasilikti, ar net kartas nuo karto pasikabinti kambaryje ar tiesiog peržiūrėti, kuomet viduje tuštuma. Taip jūs pasipildysite energija, mes sužadinsite savyje senas, geras programas.

 Be muzikos, dainų, piešimo saviprogramavimo ir perprogramavimo yra dar ir eilėraščiai, kuriuos galima perdaryti pagal savo poreikius, ar rašyti patiems. Dar yra meditacijos ir kiti įvairūs metodai. Apsistoti visam gyvenimui ties vienu metodu, kuris pradžioje buvo labai efektyvus yra naivu. Dėl įvairių programų sinergijos, „blogos“ programos su laiku niveliuoja, sumažina, atbukina naudojamą metodiką. Todėl būtina keisti, naudoti kelias metodikas ir vėl keisti. Jausmas paprastai pasako kuomet pavyzdžiui dainas jau būtina keisti į piešimą, ar meditacijas, o gal net dainas viduje savęs apjungti su meditacija ir panašiai.