TIESA – ŠVIESA

  Labai aktuali tema visais laikais yra tema apie Tiesą, o bioenergetikoje tai yra vienas iš svarbiausių pagrindų. Beje, kitas supersvarbus pagrindas yra Meilė. Tiesą dauguma supranta pagal savo išsivystymo lygį. Kuo aukštesnis žmogaus dvasinis išsivystymo lygis, tuo jis daugiau nori žinoti Tiesą apie save ir tuo remdamasis nebijo keisti savęs, kad ta Tiesa, dar labiau taptų Tiesa. Tiesa, kaip šviesa, kuo labiau įsidienoja, tuo daugiau pamatai spalvų ir to kas vyksta niuansų. Dauguma bijo kurti Netiesą šviesoje, nebent būtų karas, sumaištis, nes tuo metu žmonių protus užgožia Tamsa. Kuo daugiau šviesos, tuo daugiau Tiesos galima pamatyti. Tas pat ir bendravime, nes tik didėjant „šviesai“ tarpusavio santykiuose, bendravime, socialiniuose santykiuose ir t.t. didėja ir Tiesos laipsnis. Tiesa, kaip ir šviesa turi tendenciją didėti ar mažėti.

  Panagrinėkime kaip Tiesa reiškiasi gyvenime. Pavyzdžiui vaikystėje dauguma vaikų tiki, kad Tiesa yra vienintelė ir nedaloma, bet tik jų atžvilgiu. Paauglystė pradeda griauti tą klaidą ir paaugliai pradeda suprasti, kad Tiesos, tokios, kurios jie tikisi – nėra. Griūva „knyginiai“ paauglių pasauliai, kyla aistros, kai kurie net bando sugriauti save per nedorą elgesį, savęs naikinimą tiek alkoholiu, tiek narkotikais, o kartais ir fiziškai. Tiesos staigus įvedimas į savo ar kitų gyvenimą gali tą gyvenimą sudarkyti, sunaikinti. Retas atlaiko Tiesos šviesą. Saulutė taip pat kyla pamaži, tai ir Tiesa gyvenime turi rastis panašiai. Kuo daugiau metelių turi žmogus, tuo jis labiau bijos Tiesos savo gyvenime, bet tuo labiau norės kitų gyvenime, o ypač tų žmonių, kurie valdo šalį. Deja laaabai daug žmonių savo gyvenime padarė „nepataisomų“ klaidų ir bijo jas pamatyti, pripažinti, o tuo labiau pataisyti. Dauguma „klaidų“ tiesiog nepataisomos. Pavyzdžiui gal jaunystėje susidėjo ne su ta kompanija, įstojo mokytis ne į sau patinkančią specialybę, o tiesiog „po draugyste“. Gal žmogus susituokė „ne su ta“ ar ištekėjo „ne už to“ ir neregėjo tikros laimės, meilės, o dabar vaikai, bendra buitis ir suardyti nieko neįmanoma. Gal žmogus dirba ne savo darbus, o tiesiog dėl pinigo, ar kad tingi ką nors keisti, o gal pensija arti ir reikia „arti“. Įnešk ryškią Tiesą į tokių žmonių gyvenimus ir pradės irti šeimos, griūti darbai, atsiras sumaištis, padidės agresija, užplūs apatija. Ir visa tai atneš ryški Tiesa. Va būtent todėl ta Tiesa, kaip ir šviesa turi dozuotai ateiti į gyvenimą ir visų pirma ten, kur dar galima kažką pakeisti ar pataisyti. Ta šviesa turi būti kaip prožektorius, o ne kaip viską apšviečianti lempa. Iš savo gyvenimo patamsių reikia tik kryptingos prožektoriaus šviesos pagalba atkapstyti savo bėdas ir nebijoti jų taisyti. Bus tokių bėdų, kurias dėl laiko jau atrodys neįmanoma pakeisti, bet įsileidžiant į savo gyvenimą vis daugiau Tiesos pasirodys, kad įmanoma. Todėl niekada nesakyk „niekada“. Na o jei iš tiesų kažko nebus įmanoma pakeisti, tai teks priimti su Meile, kitu labai svarbiu Gyvenimo pagrindu. Tik Meilė ištaiso tas klaidas ir padaro jas „klaidomis“. Meilė ištaiso net tai, kas atrodo neįmanoma niekada.

  Meilė, tai dar vienas iš kelių link Kūrėjo, link Dievo. Jei Tiesa, tai tiesioginis kelias, tiesioginiai laiptai link Kūrėjo, tai Meilė veikia kaip liftas. Jei Tiesos dėka galima nuosekliai artėti link Kūrėjo ir vis labiau pačiam (pačiai) tapti kūrėju, tai Meilės dėka staiga, nei iš šio nei iš to galima tam kartui tapti labai galingu kūrėju. Todėl stipresnė Meilė būdinga moterims, nes jos kuria vaikus. Tačiau be Tiesos Meilė ilgai negyvuoja ir abi šios vertybės turi eiti ranka rankon. Jei visuomet žmogus orientuosis tik į Tiesą ir iš kitų reikalaus tik Tiesos, pamiršdamas Meilę, atlaidumą, tuomet jis smerks visus tuos, kurie dar tik kopia tais Tiesos laiptais paskui jį. Taip atsiranda puikybė ir tuo pačiu galimybė „nukristi“ nuo tų laiptų. Beje kuo aukščiau užkopi tais laiptais, tuo skaudžiau nukrisi. Saugumą gali garantuoti tik Meilė, kuri atlaidi klystantiems ir dar tik bandantiems kopti Tiesos laiptais. Na, o kas bus jei žmogus orientuosis tik į Meilę, atlaidumą, pamiršdamas Tiesą. Tam žmogui gresia dvasinis išsigimimas ir jo dėka išsigims Meilės sąvoka – Ji virs Melu dėl „Meilės“. Tamsoje, Netiesoje Meilė gali reikštis tik kaip meilė iš mažosios raidės. Tik Meilę Tamsoje bandydamas skleisti žmogus arba pats priverstas persiimti Melu, kad išgyventų fiziškai ir psichiškai, arba degraduoti fiziškai ir psichiškai. Tą mes ir pamatysime, jei peržvelgsime tiek tokius tiek anokius žmones. Tiesos ir Meilės negalima savyje supriešinti, tuomet belieka vieną iš Jų pašalinti. Deja tuomet Šviesos, Tiesos kelias atves į kitų, „netobulų“ naikinimą vardan Tiesos (fašizmas), o Meilės kelias nuves į dorovinį, dvasinį ir fizinį išsigimimą, kas būdinga liberalizmui.

  Pažvelkime į savo gyvenimą su vis didėjančia Šviesa ir platesniu Tiesos matymu ir keiskime tai, kad šiuo momentu įmanoma. Neatmeskime to, kas atrodo neįmanoma pakeisti, nes ryt tai gali būti įmanoma. Matykime kitų gyvenimo klaidas, bet neteiskime juos už tai, o mokykimės iš jų, kad tokių pat nedarytume. Patarti, išsakyti savo nuomonę kitiems apie jų gyvenimus galime ir turime, bet geriausia jiems prašant ir draugišku tonu. Kas nesupras ar „pasišiauš“, tai tik todėl, kad jie dar labai bijo Šviesos savo gyvenime ir jiems tą Šviesą ir Tiesą galima įnešti tik mažomis porcijomis, mažais šaukšteliais. Kiti gali tai priimti ir „šaukštais“ ir „samčiais“. Kiekvienam ta Tiesos porcija yra individuali. Net tam pačiam žmogui, skirtingose situacijose ar jo suprantamose srityse, tos Tiesos porcijos gali būti labai skirtingos. Kalbėk su žmogumi apie žvejonę, mezgimą ir pan., tai bus viena reakcija, o pakalbėk apie politiką ir ten kur jo aistra, tai suprasi, kad Tiesa šiose srityse jam galima tik po grūdelį. Tiesiog yra sričių, kur žmogaus suvokimas, kuris turi plėstis yra pastrigęs dėl aistrų, pagaliau jis gali būti užprogramuotas taip reaguoti į tam tikras gyvenimo sritis. Programuoja mus daug kas. Čia ir tėvai ir kiti aplinkiniai žmonės, draugai, draugės, šou biznio „dievaičiai“ ir „dievaitės“ (neturėk kitų Dievų), televizija, laikraščiai, žurnalai, per kompiuterį skleidžiamos „žinios“. Tėvai programuoja savo vaikus tam, kad visų pirma jie jiems būtų paklusnūs, patogūs ir aišku perduoda tas programas, kuriomis jie stipriai užprogramuoti pvz. religija. Kad žmonės būtų ramūs ir patogūs, juos programuoja valdžia ir tam naudoja TV, radiją, spaudą, o vaikų atžvilgiu suvienodintas mokyklas ir suvienodintas mokymo programas, kad gautųsi suvienodinti jau suaugę žmonės. Tuomet tie žmonės vienodai reaguos į duodamas komandas iš viršaus. Šiame procese gan sėkmingai dalyvauja įvairios religijos, kurios daro žmones paklusniais avinėliais ir privatizuoja Kūrėjo, Dievo pajautą kiekviename religijos pasekėjuje. Bet kuri religija siekia būti vienintelė ir tikra vedlė link Dievo, o tai jau susireiškinimas ir Dievo privatizavimas. Religijos, tai tiesiog kultai, kur apeigos yra būtinos, o Kūrėjui, Dievui apeigų nereikia. Jam tereikia savo kūrinių Meilės ir žengimo Tiesos, Šviesos keliu link Jo, kad ir Jo kūriniai taptų kūrėjais. Istorijoje bet kuri religija vienaip ar kitaip stabdo būtent kūrybingumą, kuris ne tos religijos protekcijoje, „globoje“. Religijos net naikina tokius žmones ir jų kūrybą. Pagal religijas, kas ne iš jų, tas ne nuo Dievo. Tai pats didžiausias Melas ir Tamsa. Religijos siekia Meilės savo bažnyčioms, savo pakraipoms ir Tamsos „avinėliams“, nes tik tamsoje „avinėliai“ bursis į bandas, kur atsiras piemuo nuo vienos ar kitos religijos.

  Dar labai suinteresuotas klanas, kuris siekia masiškai programuoti žmones yra prekeiviai, verslininkai ir čia nereikia išbraukti farmacininkų, kurie jau yra galingas prekeivių klanas. Bet kuri jų reklama yra ataka prieš žmogaus sąmonę, siekiant prasiveržti į pasąmonę ir užprogramuoti žmogų kažką pirkti, kažko siekti tapti. Dauguma programų trumpalaikės, tam, kad žmonės  įsigytų tuo metu į rinką paleistas prekes. Tačiau yra ilgalaikės programos, kurios programuoja žmones pirkti tam tikrų firmų prekes. Yra prekių, kurių žmogus nesugeba įpirkti, tai atsiranda paskolų firmos, kurios skolina pinigus už gana didelius procentus ir pasiskolinusių atsiranda. Kodėl? Dauguma žmonių protų suvokimas pasidarė gana siauras ir trumpalaikis. Jie užmiršta kas buvo ne taip senai, už ką jie balsavo rinkimuose ir kad juos apgavo. Dauguma žmonių lengviau apgauti, negu įtikinti, kad juos apgavo. O žmonės tie ne iš dangaus iškrenta, o „užauginami“ standartizuotose mokyklose esamos valdžios dėka, kuri viską daro, kad jaunimas užaugtų standartizuotas. 

  Dabar nuo realybės, kuri labiau suvokiama daugumos, pereikime prie bioenergetikos, kuri aktuali man ir manau daugumai mano skaitytojų. Kaip manote, kokio Tiesos, Šviesos ir pagaliau Meilės laipsnio reikia žmogui, kad jame normaliai reikštųsi bioenergetika, kad ji minimaliai būtų iškraipyta? Tikslaus mato nėra. Kažkuomet maniau, kad šypsena, akys, kalba gali greit parodyti kas yra žmogus, bet su laiku supratau, kad realiausias rodiklis tai ką žmogus daro kitiems ir sau. Aišku galima savo vidumi pajausti kitą žmogų, jo Tiesą ar Melą, bet tam dažnai trukdo asmeninė Meilė, kuri iš karto atleidžia kito žmogaus netobulumus. Jei asmeninės Meilės mažai, bet Tiesos tavyje daug, tai Melą greit pažinsi ir perdėtai į jį sureaguosi, gal net labai konfliktiškai. Jei Tiesos tavyje mažai ir daug daug Meilės, tai Melo tu nematysi ir jis tavimi naudosis.

  Norint mokytis bioenergetikos, būtina auginti tiek Tiesą, Tiek Meilę savyje daug maž subalansuotai. Tai turi didėti tavo gyvenime, tai turi įnešti į savo artimuosius ir juos švelniai auklėti. Jei nieko nedarysi kitiems, o tik pats, pati tobulėsi, tai sugrius tavo santykiai su šeima, su artimaisiais, nes tu nuskubėsi pirmyn, o jie liks ten ir jie tavęs nesupras ir net smerks. Jei tau tas neaktualu, gali tobulėti toliau ir tapti vis stipresniu kūrėju, tačiau viduje Mylėti visus tave smerkiančius tiek artimuosius, tiek draugus. Tuomet Kūrėjas leidžia asmeninį tobulėjimą, kurį beje po daug metų pastebės ir kažkiek supras tavo artimieji ir draugai. Deja tai dažniausiai atsitinka jiems fiziškai „priartėjus“ prie Kūrėjo, prie Dievo – tai yra prie fizinės mirties. Šis periodas baugina absoliučią daugumą priartėjusių prie šio etapo ir daugumos psichika bando ieškoti išeities, byra senos „tiesos“, dalies psichika neatlaiko ir pradeda vienokiais ar kitokiais būdais save naikinti, pasitraukia į iliuzinį pasaulį ir pan. Tik Tiesą ir Meilę savyje subalansavę seneliai ir senelės traukiasi iš gyvenimo sąmoningi iki pat mirties. Tik sąmonėje likę žmonės į kitą pasaulį pasitraukę išlaiko savotišką sielos sąmoningumą ir turi galimybę sąmoningai rinktis savo būsimą gyvenimą ir būsimas to gyvenimo sąlygas. Nesąmoningume į kitą pasaulį atėjusiems tenka Kitiems parinkti kitus gyvenimus ir sąlygas, pagal jau nugyventus jų gyvenimus, kurių jie neištvėrė ir vienokiais ar kitokiais būdais pabėgo į nesąmoningumą.

  Norint mokytis bioenergetikos būtina auginti savyje dorą, moralumą, pagarbą kitiems, jų nuomonei, neskleisti apkalbų ir neišnaudoti kitų. Žmogus, kuris mokosi bioenergetikos ir neaugina savo moralės, neaugina plataus požiūrio, o bando gudrauti, meluoja ir pan. lieka tik kaip magas, kuris po truputį tamsėja ir tampa juoduoju magu. Nuodėmės atsiliepia tiek jam, tiek jo artimiesiems, tiek palikuonims. Gali giminė ir visai išnykti, o gali daugybę kartų kentėti ir „nežinia dėl ko“. Ir visa tai, kad tu savo, kaip kūrėjo gabumus panaudojai egoistiškai, tik savo interesams, savo geismams. Deja dauguma įvairiose bioenergetikų mokyklose besimokančių žmonių esybėje užverda tokios aistros, tokia vidinė kova tarp Melo ir besiskverbiančios Tiesos ir taip lėtai juose auga Meilė, kad jie tiek save tiek savo artimus pradeda naikinti psichiškai. Dalis jų suserga keistomis ligomis, kai kurių psichika neatlaiko, kai kurie suardo savo šeimas, puola į depresiją, o dalis pasiklysta kažkokiame iliuziniame „bioenergetikos“ pasaulyje ir be „bioenergetinių apeigų“ gyventi nebegali. Labai mažai žmonių, o ypač amžiuje, atlaiko tikrus bioenergetikos mokslus ir tuo labiau tai realizuoja savo gyvenime. Deja nemažai ir jaunų žmonių paklysta iliuziniame „bioenergetikos pasaulyje“, nes realiame gyvenime, šeimoje jie neturėjo nei Meilės nei Tiesos tiek, kad sukurtų realų savo pasaulį. Dažniausiai tai kuo skubiau „bėgantys“ (ir kuo toliau nuo tėvų) jaunuoliai  ir merginos, kurie ką tik baigė „privalomą“ mokyklą. Dažnai jie pasirenka ne tas studijas, papuola į religines sektas, papuola į pinigų „kalimo“ agregoro glėbį ir pan. Visa tai Nemeilė ir Netiesa šeimoje. Beje viso to pasekmės gali būti labai įvairios.  

  Tiesa, kaip Šviesa yra būtinas bioenergetinių mokslų pagrindas ir tai tikrinama gyvenime. Kitas pagrindas – Meilė yra auginama gyvenant. Tik reali Meilė gali būti išauginama, o ne išsigalvojama vienuolynuose, kur karaliauja Išnykimas. Ten Meilę galima bandyti auginti (ir spėriai) vien dėl Išnykimo suvokimo, Išnykimo baimės. Kai kuriems tai pavyksta ir jie, suvokę tai išeina į Gyvenimą. Dauguma tik kartoja religines mantras, vadinamas maldomis ir save naikina kančia. Tačiau Kūrėjas, Dievas nenori, kad mes kentėtume. Reiškia savanoriška kančia dėl kančios yra nuodėmė. Arčiau Dievo, Kūrėjo bus tik tie, kurie ėjo Tiesos ir Meilės keliu, o ne tie kurie kentėjo. Einant Tiesos ir Meilės keliu tenka kentėti, bet tai tik pasekmė to kelio ir kančia čia ne rodiklis. Kiti gali artėti link Kūrėjo pasišokinėdami per kančias, kaip per akmenėlius ir neužkliūdami už jų, nes jie juo „mato“ remdamiesi savo giminės gausia patirtimi, savo artimų, draugų ir visų kitų patirtimi ir tokie taps didžiais kūrėjais, labai rūpimais Dievui. Kančia ne dvasingumo rodiklis, bet be šito potyrio retas kas pereina savo gyvenimą ir matyt tas potyris jam būtinas šiame gyvenime, kad mažiau klaidų būtų kituose gyvenimuose.

  Kūno sudvasinti negalima, kaip ir dvasios paversti fizine substancija, pagaliau kaip ir sielos paversti dvasine ar fizine substancijomis. Viena ęsatis perteka į kitą ir jos visos susijusios ir kiekviena turi savo egzistavimo laiką. Kūnas užprogramuotas tam tikram laikui egzistuoti fiziniam pasaulyje, dvasia turi ilgesnį egzistavimo laiką ir perduodama tiek palikuonims, giminaičiams, „fanatams“, dalinai pereina į kitą gyvenimą. Siela neturi ribų ir turi begalinį augimą atsikartojančiuose gyvenimuose ir įvairiuose pasauliuose. Platesnių žinių apie tai daugiau neturiu. Kodėl siela tampa nesąmoninga atėjusi į šį pasaulį? Pajautą siela atsineša ir į šį pasaulį vienokiam ar kitokiam kiekyje ir tai priklauso nuo dvasingumo lygio buvusiam gyvenime. Šiame pasaulyje daug Tamsos ir Melo, todėl siela ir tampa tokia „akla“. Tik prisimindama iš kur atėjo ir vėl regzdama ryšius su anuo pasauliu ir jausdama, atgamindama Tiesą ji nušvinta iš vidaus. Būtent tas nušvitimas iš vidaus ir nušviečia šio Tamsaus pasaulio tamsumas, nurodo Melą. Dažnai žmogui atrodo, kad tai jis kažką atrado ar išrado, kad jis kažką sukūrė. Iš tiesų tai tik savo dvasios pastangomis jis kažkuriam tai laikui sukūrė „tiltą“ tarp „čia“ ir „ten“, per kurį ir gavo informaciją apie Tiesą. Yra toks pasakymas – idėjos, mintys plaukioja ore. Jei tam tikras kiekis žmonių, mokslininkų galvoja apie tam tikras idėjas, siekia to pačio tikslo, tai kažkuris vienas, kuris turės didžiausią pajautą ir atras ar išras kažką „naujo“. Tiesiog jis pirmas pajus tą „tiltą“ tarp „čia“ ir „ten“ ir gaus informaciją apie norimą dalyką.Tiesiog į šio pasaulio Tamsą blykstelės Šviesos spindulys, kuris pakeis šį pasaulį. Bet kuris sąmoningas žmogus turi galimybę per save, per savo sielą, dvasią, kūną sujungti tam tikram laikui „aną“ ir „šį“ pasaulius, įnešdamas į „šį“ pasaulį Šviesą, pokyčius. Tiesiog tavo mintys turi būti kryptingos, tikslingos, neegoistiškos, švarios, ilgalaikės (nesiblaškančios). Kas „nubyrės“ tau, tai jau kitas klausimas, bet fiziniame pasaulyje turi būti ir fizinis atlygis, be kurio tavęs neliks kaip fizinio asmens ir fizinį atlygį turi išmokti pasiimti pats (pati). Tie asmenys, kurie kalba, kad už informaciją, dvasinius dalykus turi būti nemokama, tegul patys virsta dvasia ir išnyksta kaip fiziniai kūnai. Ką tuomet jie pasakys? Ogi nieko, nes jų neliks kaip fizinių kūnų ir diskusija šiuo klausimu turi būti baigta.

  Bet kokios informacijos atitekėjimas iš „ano“ pasaulio į „šį“ per mane, tave ar kitą, būtinai sukelia tiek dvasinius, tiek kūno pokyčius ir jie dažnai būna ardantys. Tik suardžius sena, galima pastatyti naują ir tai bet kuriam statybininkui aišku, kaip ir bet kuriam sodininkui, kuriam reikia nuimti kažkokį derlių, kad pasodint kažką naujo. Kuo aukštesnio lygio informacija, kuo tiesa yra labiau Tiesa, kuo daugiau Šviesos, tuo labiau ardoma psichika ir kūnas, kuriam reikia laiko atsistatyti ir statyti save pagal naują informaciją. Tam reikia ir sąlygų ir materialinių resursų. Perdėm stipri informacija gali pakenkti psichikai ir kūnui tiek, kad jie gali ir nebeatsistatyti. Todėl didesniai Šviesai žmogus turi save ruošti, kad išgyventų ir informaciją perduotų kitiems. Aukšto lygio informacijos poveikį galima palyginti su radijacijos poveikiu, o gydytojų nuo tokių dalykų nėra. Yra tik pasiruošimas tam. Todėl Tiesa kartais palaikoma Blogiu, kuris naikina, nes pasklinda plačiose masėse. Manau daug kas „netyčia“ girdėjo apie Liuciferį kaip apie šėtoną? Bet tai šviesos nešėjas, šviesos angelas, kuris tik apie 1700m. buvo pradėtas vadinti blogiečiu. Bet kas čia blogo jei žmogus nesugeba priimti Šviesos, kurioje pamatoma Tiesa. Kadangi religijai buvo priimtina Tamsa, kurioje patogu ganyti „avytes“, tai buvo nuspręsta tam tikrus angelus pavadinti puolusiais ir ypač Liuciferį, kuris nešė Šviesą. Savotiška bet akivaizdi žmonių masių apgaulė gana aukštame lygyje. Ar žmonės apie tai susimąstė, ar bent pagalvojo? Nesiduokim apgaunami ir visuomet ieškokim Šviesos.

  Telydi jus Šviesa ir pamatykit joje Tiesą.