TIESOS IR MELO SAKYMAS

 Žmogui kalbant tiesą ar melą, jo organizmas į tai reaguoja visu kūnu. Pojūčiai ir pasekmės labiausiai reiškiasi tik tam tikrose kūno vietose. Tai buvo išsiaiškina jau praeitame amžiuje. Kas save stebėdavo, kuomet tekdavo kalbėti ne tik tiesą, bet ir kažkiek meluoti (dažniausiai „baltu“ melu), tai atkreipdavo dėmesį kaip reaguoja jų tam tikros kūno vietos. Tad yra pakankamai ne tik oficialių tyrimų, paremtų psichofiziologų tyrimais, bet ir gyvenimiškomis patirtimis ir pasidalinimais tomis patirtimis.

 Psichofiziologiniai tyrimai nustatė, kad žmogui kalbant ne tik visišką netiesą, bet ir dalinai netiesą, jame vyksta tam tikri biocheminiai procesai, kurie sukelia tam tikrą žmogaus kūno reakciją. Reakcijos būna įvairios. Pati labiausiai paplitusi reakcija yra kraujagyslių spazmai. Tai kyla iš pasąmoninės baimės būti pagautam meluojant. Žmogus viduje tarsi susigūžia, susitraukia. Dėl to šiek tiek susitraukia kraujagyslės ir labiausiai tai pastebima smulkiųjų kraujagyslių atžvilgiu. Labai smulkios kraujagyslės, kurias mes ryškiai jaučiame ir kur kraujo kūneliai ir taip dažnokai su problemomis prasiskverbia yra nosyje. Todėl kuomet žmogus kai meluoja ar dalinai sako tiesą, abejoja tuo ką sako, jam pradeda niežėti nosies srityje. Todėl kuomet bendraujant su žmogumi, jis dažnokai siekia pasikasyti nosį, galite daryti išvadą apie gana nemažai melo, arba tiesiog susigalvojimo jo kalboje. Tai dažnai kyla iš žmogaus siekio gauti dėmesio, būti kažkiek svarbiu. Valdžios žmonėms ar jiems patarnaujantiems tiesiog liepia sakyti tam tikrą melą ir mes matome per TV kaip jie vis patrina savo nosis. Jautresni žmonės pastebi, kad net bandant meluoti sau, kažkuo save įtikinti, kuo abejoji, taip pat dažnai nieži nosies sritis. Aišku tai nereiškia kad jūs susidūrėte su tikru Melu, ar tikra Tiesa. Tiesiog organizmas, sąmonė, bei pasąmonė turi sukaupę tam tikras žinias ir remdamiesi tuo bagažu reaguoja į žmogaus mintis, kalbą. Jei žmogus tikrai žino tam tikrą informaciją, arba jis tuo labai įsitikinęs (nors realiai tai gali būti tik tam tikra dalis tiesos, o šiaip melas) arba jis turi artistinių sugebėjimų įsijausti ir ramiai sakyti ne visai tiesą, tuomet žmogaus organizmas nereaguos kraujagyslių spazmais ir nebus nosies niežėjimo. Ne veltui dauguma siekiančių valdžios mokosi artistiškumo, vaidybinio meno. Tuomet melas lengviau praeina ir pačio meluotojo organizmas bei psichika nenukenčia. Didžiausias trukdis meluojančiam yra besiformuojanti ar susiformavusi sąžinė. Net sąžinės likučiai sukelia organizmo reakciją į melą ir gali sukelti sveikatos problemų. Pavyzdžiui dauguma artistų, kuriems tenka vaidinti įvairias roles, sąžinė yra didžiulis trukdis ir jie ją „užspaudžia“. Tai būdinga daugumai kūrybinių darbuotojų, meno žmonių, dainininkų, kuriems „nesikuria“, o pinigų reikia. Kaip minėjau, tai sukelia įvairias sveikatos problemas ir ne tik fizines, bet dažnai psichines.

 Be kraujagyslių laikinų spazmų, kuomet meluojama, žmonės išreiškia tai savo kūno kalba. Pavyzdžiui uždeda koją ant kojos. Tai užsidarymas nuo aplinkos, nesaugumo jausmas. Jei tai tiesiog būdinga žmogui, tai viena, nes jis silpnas. Tačiau jei tai įvyksta kalbant, liečiant tam tikras temas, tai žmogus meluoja, arba sako tiesą tik dalinai ir išreiškia tai, kuo toli gražu neįsitikinęs, o greičiau skaitęs ar tiesiog girdėjęs. Dar vienas iš „populiarių“ gestų yra priešingų delnų pirštų suglaudimas kalbos metu. Beje tai vienas iš simbolinių Vokietijos kanclerės, Angelos Merkel delnų pozicijų jai kalbant. Neseniai buvo sukurta skulptūra jai, kur ji sėdi ant arklio būtent taip sudėjus delnus. Tačiau tai galima pastebėti pas daugelio politikų. Tas gestas artimas žinomam pavyzdžiui Indijoje delnų sudėjimui sveikinimosi, atsisveikinimo, maldos atvejams. Bet ten delnai visiškai sudedami, o čia tik pirštai. Žmogaus pasąmonė tarsi siekia suderinti priešingus dalykus, kuomet tiesa sumaišoma su melu ir priešingų delnų pirštai tarsi savaime „susibėga“, susiliečia. Savotiškas harmonizavimas, kas kompensuoja, apsaugo nuo didesnių psichinių problemų. Todėl, stebėdami politikus per TV ir matydami kuomet jie siekia pasitrinti nosį, sudeda delnų pirštus viena prie kito, ar staiga užmeta koja ant kojos, tuomet tai rodiklis, kad jie meluoja, sako tiesą tik dalinai, įpindami melą. Aišku tas tinka ir tiesiog bendraujant su aplinkiniais.

 Iš viso to būtina daryti išvadas, kad meluoti nėra sveika. Tai dažniausiai sukelia kraujagyslių spazmus, tam momentui sutrinka kūno audinių, organų mityba, pagerėja sąlygos bakterijoms, virusams, grybeliams. Jei akcentuoti tik vienpusišką žmogaus kūno reakciją tai nebus visiška tiesa. Būna atvejų, ypač vaikams ir jaunimui, kad melas iššaukia staigią hormoninės sistemos reakciją, kuomet tai atsiliepia staigiu kraujo sistemos padidėjusiu spaudimu, paraudusiais žandais, ausimis, kur taip pat daug smulkių kraujagyslių. Taip „sužaidžia“ besiformuojanti sąžinė, baimė būti pagautam meluojant. Organizmas tarsi siekia pabėgti ir duoda adrenalino į kraują. Šiuo atveju organizmas į savo šeimininko melą reaguoja ne tik kraujagyslėmis, bet ir hormonine sistema. Deja, su laiku tai gali sukelti tam tikrą adrenalininę priklausomybę. Manau mes žinome ne vieną atveją, kuomet žmonės, savo atviru melu, provokuoja kitus agresijai. Tai būdinga daugiausiai moterims ir ypač vyresnio amžiaus, kurios vadinamos „skandalistėmis“. Ši, atvira provokacija melu, provokatoriams sukelia didesnį adrenalino kiekį organizme, padidina kraujo spaudimą, sukelia savotišką malonumą. Yra žmonių, tokių net mokykloje mokinių tarpe pastebima, kad melo,manipuliacijų dėka, nesukėlę kažkam tai problemų, jie tiesiog negali, diena jiems tarsi nepavykusi. Būtent tai ir yra jau priklausomybę įgiję asmenys. O narkomanus gydyti yra labai sunku ir veik neįmanoma jei jie to nenori. O jei susidaro sąlygos, tai lengvai sugrįžta prie to paties.

 Liaudyje yra pasakymas, kad melo trumpos kojos. Taip būna jei melas mažas ir liaudiškas. Tačiau jei melas didelis, iš valdžios kilęs, tuomet Jo kojos ilgos ir siekia šimtmečius. Mes iš praktikos puikiai žinome, kad jei pavogsi kažką smulkaus, tai daug didesnė tikimybė būti nubaustam, nuteistam, nei pavogus milijonus ar milijardus. Tuomet, pasidalinus, lieki laisvas ir toliau galintis savintis mažutėlių sunešamas vertybes.

 Žmonių visuomenė šiuo metu gyvena pagal „džiunglių“ įstatymus, todėl be melo, be prisitaikymo gana sunku išgyventi fiziškai. Todėl yra natūralu, priimtina ir būtina valdžios atžvilgiu, valdžios institucijų atžvilgiu nesakyti visiškos tiesos, slėpti mokesčius, naudotis visomis įmanomomis galimybėmis gauti naudą sau. Gyvendamas „džiunglėse“ ir nesielgdamas pagal „džiunglių“ įstatymus būsi kažko tai išnaudojamas, arba tiesiog „suvalgytas“. Pavyzdžiui smulkius verslininkus, su laiku „praryja“ stambesni, apsivienyję. Susivienyjusios, didelės korporacijos, tampa transnacionalinėmis ir „praryja“ nacionalinius verslus ir t.t. Tarp žmonių, pavyzdžiui darbo atžvilgiu taip pat vyksta konkurencija ir be melo, bei prisitaikymo tikrai sudėtinga pasiekti ką daugiau. Daug kalbama apie žmogiškumą gal būt tam, kad visuomenė visai nesubyrėtų gyvendama tokioje sistemoje. Daug knygų apie žmogiškumą prirašyta. Tačiau visa tai tik mažutėliams, žmonių masei, kad jie būtų paklusnūs ir nesuvoktų kokioje sistemoje jie gyvena ir kad tą sistemą senai būtina keisti į žmogišką. Tačiau tai pavojinga žmonių masių valdytojams, kurie vieninteliai trokšta sėdėti „piramidės viršūnėje“. Todėl daugiausiai žmogiškumo ir mažiausiai melo yra „piramidės apačioje“, tarp paprastų, darbščių žmonių. Tik ten galima rasti daugiau žmogiškos šilumos, supratimo, atjautos, sąžinės, pagaliau meilės. 

 Čia esminis žodis „daugiau“ ir nereikia suabsoliutinti. Apačioje piramidės, tarp paprastų žmonių taip pat vyksta kovos, apgaulės, melai. Tačiau čia apgaunami, sužalojami ar nužudomi vienetai, kuomet viršuje planuojamos tūkstančių ir milijonų žudynės. Masinės informacijos priemonės ir yra tie melo ruporai, kurių dėka, kas dieną, užmigdomi žmonių protai, o kai reikia tai suaktyvinami ir nukreipiami prieš išgalvotus priešus. Tenka išgirsti ar perskaityti, kad tas ar anas nepasiduoda propagandai, tačiau jie pamiršta, kad tai visiškai nieko nereiškia, nes dauguma, pagaliau jų aplinkiniai ar vaikai dažniausiai pasiduoda „smegenų skalbimui“. Turėk nors greitaeigę mašiną, tačiau jei kelią užpildė avys, tai ne tik, kad niekur nenuvažiuosi, bet teks stovėti. Yra šansas, kad ir tave nusitemps su savimi. Viską lemia tik tam tikra masė žmonių, kurie suvienyti tam tikra idėja, aktyvūs ir juda tam tikra kryptimi. Rėkaujantys tiesą vienetai nieko nereiškia. Todėl tiesa turi būti išreiškiama laiku ir vietoje. Tiesa, kurioje yra truputis melo, galima valdyti net labai protingus žmones, kuriems neįmanoma patikrinti tą trupinėlį melo. Taip atsiranda „tikėjimas mokslu“, beje ir visi kiti tikėjimai, bei religijos. Pačios religijos, tai didžiulės melo pelkės, kuriuose marmaliuojasi milijonai žmonių. Retas iš jų išgirstų sakomą tiesą, nes jų protas ir jausmai supančioti bei apnuodyti. Išgirdę ir galintys kažką pakeisti, nors ir tik savo gyvenime, to nedaro, nes bijo prarasti psichologinį pagrindą, mistinį „saugumo jausmą“. Ne kartą teko girdėti iš tokių žmonių tam tikrų pasakymų, kuriuos galima suvesti į vieną – geriau miegoti ir mirti mele, nei patirti pokyčių skausmą dėl Tiesos šviesos. Tiesa priverčia „griauti“, nes be seno sugriovimo, naujo nepastatysi. Absoliučios tiesos aplinkoje nėra ir Ji keičiasi. Jei nėra kitimo, tuomet Tiesa užmiega ir po truputį virsta melu.

 Remiantis piramidės principu, tai kuo žemiau socialine piramide, tuo mažiau žudančio melo. Tuomet žmogaus kūne to melo neturėtų būti, nes kūnas neišgyventų, sunaikintų save. Tačiau ir kūne, su amžiumi vis daugiau įvairių gyventojų, kurie melo būdu prasiskverbė į kūną ir gyvena jame. Tai ne tik virusai, bakterijos, grybeliai, bet ir įvairūs pirmuonys. Jie mimikruoja pagal „vietinius“, kovoja, slepiasi nuo imuniteto ir t.t. Priklausomai nuo organizmo imuniteto stiprumo, nuo genetikos, jis ginasi, kovoja, valosi. Tačiau visko neįmanoma išvalyti ir pastoviai kovoti. Su laiku vis labiau organizmas senka, pažeidžiami genai, vis daugėja silpnų ląstelių. Belieka organizmui „išsijungti“. Kuo agresyvesnė aplinka, tuo kūnas greičiau „sensta“ ir miršta. Tačiau tas būdinga ir vadinamai dvasiniam kūnui. Kuo aplinkoje daugiau informacijos, kuri yra apgaulinga (knygos, TV), tuo silpnesnis dvasinis kūnas, tuo silpnesnė ir nuolaidesnė agresoriui yra psichika. Tuomet belieka tik žmogus-robotas, vykdantis tam tikras programas, be žmogiškos esaties. Dozuotas agresyvumas (tiek fizinis, tiek psichologinis) sustiprina tiek kūną, tiek dvasią, todėl jis būtinas, nes niekur nėra idealios aplinkos, o tik nuolatinė kova ir prisitaikymas. Tai Gamtos dėsnis. Žmogus, įsivesdamas „žmogiškus dėsnius“, būtinai turi atsižvelgti į Gamtos dėsnius, nes kitaip žmonija taps silpna, išsigims ir išmirs.