„TIESOS ANGELAI IR DEMONAI“

Visi žmonės sako, kad nemėgsta melo. Kai pradedi domėtis detaliau, tai išryškėja, kad dauguma žmonių naudojasi melu kasdieniniame savo gyvenime be jokių skrupulų. Melas, tai neteisinga, iškreipta informacija, kurios dėka siekiama išvengti bausmės, gauti materialinę naudą, gauti valdžią.

 Melo forma, kuri pateisinama gyvenimišku atžvilgiu, karmos atžvilgiu, tai ta, kurios dėka žmogus išvengia sunaikinimo. Tai pirminė neteisingos informacijos pateikimo forma ir ji būtina tam, kad individas išgyventų aplinkiniame pasaulyje, kuomet ten pašėlsta prievarta, agresija. Ta melo forma būtina naudotis vergiškai dirbantiems žmonėms savo godžių ir agresyvių šeimininkų atžvilgiu. Ta melo forma nesąmoningai naudojasi vaikai, kuomet jiems gresia neadekvačiai skaudi bausmė už padarytas pražangas nuo tėvų. Tačiau jei tam melui vaikai leidžia save užvaldyti, tai jis tampa „demonu“. Tai dar vadinamas „kritusio angelo efektas“. Tuomet vaikai melą gali pradėti naudoti net menkos ir reikalingos bausmės akivaizdoje (kuri būtina vaiko auklėjime). Jei jiems tai sėkmingai pavyksta ir tėvai nėra gudrūs vaiko apgavystėms, tai jie gali užauginti vaiką-demoną (vienokio ar kitokio laipsnio). Jau minėjau, kad melo rūšių yra mažiausiai trys pagrindinės. Atidūs tėvai jau kūdikiuose, vaikuose  pastebi visas tris melo rūšių formas. Pavyzdžiui jei ilgesnį laiką mama nepasirodo kambaryje, o kūdikiui reikia dėmesio, tai jis pradeda verkšlenti, gal net pakosti ir štai mama jau čia. Va tuomet tą veiksmą kūdikiai užfiksuoja kaip „Pavlovo šunys“ (eksperimentas su šunimis) ir naudoja tam, kad mama greičiau atsirastų. Po to tai pradeda naudoti bet kokių suaugusių dėmesiui patraukti. Vaikas sausas, pavalgęs, žaisliukų yra bet jam, kaip intensyviai besivystančiam, būtinas aktyvus bendravimas ir dėmesį jis gauna įvairiais manipuliavimais suaugusių atžvilgiu. Tą kiekvienai mamai būtina suprasti. Beje mamai būtina suprasti, kad ji turi begalę darbų ir gana dažnai neišsimiega. Būtina suturėti vaike melo išbujojimą. Jo dėka vaikas gauna materialinę naudą ir valdžią tėvams, o tai iki „demono“ čia pat.

  Dalis tėvų, patys nemėgdami melo, siekia vaike ugdyti tiesos sakymą, nes kaip kitaip jie sužinos kuria linkme auklėti vaiką, kame juo pasitikėti ir patikėti svarbius dalykus namuose ir gyvenime. Vaikai dažnai naudoja melą tarp savo bendraamžių, kad išvengti agresyvumo iš stipriųjų, kad gauti materialinės naudos iš stiprių, bet kvailų, kad valdyti ir silpnus ir stiprius bet „kvailesnius“ ir naudojančius savo gyvenime tiesą (daugiau ar mažiau). Priklausomai nuo tėvų auklėjimo, nuo aplinkinio kolektyvo, vaikas išsiugdo vienokį ar kitokį supratimą apie tiesą. Daugumos vaikų „tiesos angelai“ deja lieka „be sparnų“. Visa tai dėl aplinkinių melo įtakos. „Tiesos angelai“ kurie dar dar kažkiek išlaiko savo sparnus, dažnai jų netenka vaiko paauglystėje, kuomet vaikai netiesą ryškiai pradeda matyti savo tėtyje, mamoje, giminaičiuose ir t.t. Tuo laikotarpiu tiek mamoms, tiek tėvams būtina prisiminti savo „tiesos angelus“ ir atgailauti. Būti su savimi, tarpusavio santykiais, su vaikais teisingais ir griežtais. Gana būtent tuo laikotarpiu patikrinami meilės ryšiai tarp tėčio ir mamos, patikrinami jausmai, patikrinamas pagrindas, kurio dėka šeima gyvena. Jei tai tik materialinis pagrindas, patogumai ar gyvenimas tik dėl vaikų, tai kai kurios šeimos net išyra. Vaikai jaučia melą ir tampa tuo labiau agresyvesni, kuo mažiau šeimoje liko meilės ir jausmų, o melo daug. Tuomet vaikų „tiesos angelas“ visai praranda sparnus ir vaikas puola į melo ir malonumų liūną, nes toks pavyzdys jam gautas iš tėvų. Deja joks pasiteisinimas iš tėvo ar mamos pusės dėl sunkaus gyvenimo, ar padarytų klaidų vaikui čia ne rodiklis. Išgelbėti padėtį (jei dar ne vėlu) gali tik atgaila, suvokimas savo gyvenimo, savo klystkelių (ir net galimo dabartinio „klystkelio“). Būtinas gilus, stiprus tiesos, kaip elektros srovės sukrėtimas tarp tėvo ir mamos, jų kardinalus jausmų peržiūrėjimas. Tai savotiškas tiesos katarsis. Jei tai pavyksta iš abiejų pusių, tai net „paklydę“ pajunta naują gyvenimo prasmę. Jei tai vyksta labiau iš vienos pusės (dažniausiai iš moters, nes ji pirmoji jaučia jausmų atšalimą), tai šeima subyra. Jei naujas tiesos pažinimo procesas vangiai vyksta tiek iš vienos tiek iš kitos pusės, susitaikoma su esama padėtimi dėl patogumų, materialumo, gal tipo dėl vaikų, tai šeima toliau egzistuoja mele. Tuomet iš vaikų nereikalaukite tiesos, bei teisingo gyvenimo. Bus tik savanaudiškumas ir manipuliavimas tėvais ir aplinka (tiek kiek leis aplinkiniai esamoje aplinkoje). Deja tokių šeimų dauguma. Va todėl taip ir gyvename, tokia ir valstybė (kokios šeimos daugumoje toje valstybėje). Jei šeimoje toleruojamas melas, tai jis toleruojamas tiek kaimynų atžvilgiu, tiek valdžios atžvilgiu.

  Su kokiu „tiesos angelu“ vaikai tapo suaugusiais, su tokiu, didelė tikimybė, nugyvens ir visą gyvenimą. Dauguma žmonių savyje nešioja „tiesos angelus“ be sparnų, kurie dar mena savo sparnus ir vis bando „skristi“. Paprastai tuo metu žmogus siekia gyventi tiesoje, būti sąžiningas, net nekreipdamas dėmesį į kitų bandymą juos sugrąžinti į melą. Tuomet ir jų „tiesos angelai“ tarsi atgauna sparnus. Viskas mūsų rankose, jausmuose, protuose ir kasdieninėje atgailoje. Tik Dievas, tik Kūrėjas viską mums atleidžia, o Tiesa baudžia čia ir dabar, arba kiek vėliau ateityje (gal net palikuonyse). Jei reikalauji tiesos iš savęs, tai būtina to reikalauti ir iš aplinkinių. Tiesos reikalauti tik iš aplinkinių, tai siekis manipuliuoti aplinkiniais, o tai jau „demonas“ kalba tavyje. Atskirk tai. Paprastai to „ryškiai“ neskiria jaunimas, o ypač mergaitės, merginos, kurios žodžiais sakančios nekenčia melagių, o pačios apsisukusios tuoj pat meluoja ir visų pirma tėvams. Jei sieki tiesos savyje, bet pastoviai atleidi melą kitiems, tai tu tvirkini kitų „tiesos angelus“ ir padedi jiems tapti „demonais“, o tai jau kitų žmonių dvasios žalojimas. Melo tolerancija, kuomet savyje sieki tiesos, suluošins tiek tavo dvasią tiek kitų. 

  Dauguma suaugusių melą naudoja kaip materialinės naudos siekimo, bei kitų valdymo, per manipuliacijas tiesa-netiesa. Tai vienokio ar kitokio lygio „demonizmas“. Pastovus piktinimasis kažkuo, dalies melo „įdėjimas“ į tiesą (tiesos iškraipymas siekiant sau naudos), naudojimasis kitų materialinėmis vertybėmis be dėkingumo, su apgaule, pagaliau naudojimasis gautomis žiniomis ar gabumais tik savo naudai ir pan. ir yra „demonizmas“. Pas vienus jis būna ryškesnis, pas kitus ne taip. Ryškus „demonizmas“ reiškiasi per įvairias religines struktūras. Ten reikalaujama būti dievo vergu, būti paklusniu bažnyčiai ir jos „tarnams“, vykdyti religinius ritualus, kurie ne su Dievu susieja, bet suriša su ta religine struktūra. Kuomet tas surišimas yra šeimos, giminės, tautos, valstybės lygiu, tai iš jo sunku ar veik neįmanoma išsilaisvinti, bent jau išoriškai. Religija, tai „puolusio angelo“ valdžia žmonėms, kuris pakilt sparnų nebeturi ir „skolinasi“ tą jausmą iš dar turinčių sparnus „angelų“ žmonėse. Demoniškos religijos tiesiog nuplėšia tuos „sparnus“ ir žmones daro piktus Dievo, Kūrėjo atžvilgiu, o tai jau susinaikinimas. „Sparnai“, tai pakylėjimo, meilės jausmas Dievui, Kūrėjui, kuris kartais pasirodo kasdieniniame gyvenime kaip kažko naujo suvokimas, kaip netikėtos palaimos jausmas, kaip „stebuklingas“ pasveikimas iš sunkios, mirtinos ligos ir tai visai nesusiję su jokia religija. Šitą palaimos jausmą žino kiekviena siela, bet dvasia dažnai paklysta materialume ir palaima pakeičiama surogatais : alkoholiu, rūkymu, narkotikais, seksualiniais ištvirkavimais, maisto gurmaniškumu, aistringų reginių poreikiu ir t.t. „Demonai“, siekdami šių palaimų, valdo žmonių dvasią, o žmonės galvoja, kad tai jie valdo savo gyvenimus, tai jų norai. Kad tai ne tavo ir tave valdo, gali suprasti tik kuomet, kai po tokių „malonumų“ nukenti kūniškai, psichologiškai, materialiai. Tie praradimai ir kančia gali pasirodyti net ne tuoj pat, o po kiek laiko. Kuomet priežastis ir pasekmė kažkiek nutolę laike. Tai „demono“ apgaulė, kad mes vėl ir vėl klystumėm, nešdami „jam“ palaimos surogatą. „Angelai“ mums duoti kaip pagalbininkai, bet jei juos padarome savo šeimininkais, tai jau mūsų nuodėmė. Tai mes juos padarome „velniais“. Galima teisintis savo tėvų netobulumu, aplinka, visuomene, valdžia, bet „pastatyti“ į vietą savo „velnius-angelus“ turime ir galime tik mes, kuomet suvokiame Tiesą.

  Tiesa aiškiausiai matoma šviesoje. Melas geriausiai slepiasi tamsoje. Tačiau pavojingiausias melas yra tas kuris slepiasi rūke, dūmų uždangoje. Tas melas, net būdamas šviesoje jaučiasi gerai ir manipuliuoja žmonėmis. Žmonės, kurie manipuliuoja kitais žmonėmis būtent naudoja tokį „rūką“. Vieniems pasakoja vienaip, kitiems kažkiek kitaip ir visur jie tarsi teisūs. Iš patirties žinome, kad rūkas sklaidosi arba vėjui papūtus, arba saulei gerokai „pakepinus“ (kuomet šviesos daugiau). Vėją galima palyginti su intensyvesniais kontaktais su įvairiais žmonėmis, o saulę galima palyginti su aukštesnės tiesos, tiesos visų naudai pasireiškimu. Intensyvesni kontaktai su žmonėmis greit išryškina „manipuliatorius“, kurie turi būti atriboti iš tavo gyvenimo. Tik jei pakankamai stiprus melo ir manipuliacijų atžvilgiu, dar gali bandyti paauklėti, atvesti į doros kelią tokius žmones, bet tik bandyti, nes , ar jie tokiais nori likti, spręsti vis viena teks patiems manipuliatoriams ?  

  Aš manau, kad vaikus būtina supažindinti su melo pasireiškimu jų gyvenime ir to būtinumą tam tikrais atvejais. Supažindinti kaip suvaldyti savyje esančius „angelus“ ir „demonus“ nebauginant vaiko, o mokant naudotis savo atsiveriančiomis galiomis, protu, jausmais. Jokia matematika, chemija, literatūra, dailė ar kūno kultūra neišmokys vaiko suvaldyti tai, kas vyksta jame jam augant, bręstant. Gaila, kad nėra tokių mokymų mokyklose. Tai kažkiek yra tam tikrose religijose, religinėse sektose, kurios vis viena „privatizuoja“ savo adeptų valią. Aišku norint savo vaikus to mokyti, būtina pačiam ar pačiai kažkur to išmokti, tuo domėtis. Gal suklysti kažkur, bet ir vėl ieškoti. Tiesa nepririša, todėl jos reikia ieškoti ten ir pas tuos, kurie nepririša ir iš tiesos skleidimo neieško naudos.