VAIKŲ ŠVIESA
Kiekvienas vaikas, ateidamas į šį, fizinį pasaulį atsineša savo šviesos kiekį. Aišku yra ir karminės „uodegos“ ir giminės, į kurią atėjo, „energoinformacinės“ šiukšlės, bet šviesą atsineša kiekvienas.
Tai gi nuo ko priklauso tos, vidinės šviesos, stiprumas, neatsižvelgiant į anksčiau paminėtas problemas. Visų pirma nuo tėčio ir mamos meilės vienas kitam pradėjimo metu. Nuo tėčio gebėjimo suteikti saugumą savo mylimajai. Nuo gebėjimo pačiai mamai susikurti sau saugumą ir gebėjimą protingai įvertinti visas, iškylančias problemas. Jokios baimės, jokio nusivylimo, ką kas besakytų. Va čia tiek savi, tiek gydytojai gali „apgauti“ nėštukę, nes ji jais labiausiai pasitiki. Deja tai tik žmonės, su savo paklydimais, abejonėmis, baimėmis ir net pavydu. Lengviau toms, kurios tiki Kūrėju, dar kitaip vadinamu Dievu. Ir nebūtinai čia reikalinga religija, kuri tik atskiria nuo Tiesos, privatizuoja žmonijos žinias ir pasisavina daugumos žmonių laisvą valią. Tik meilė Kūrėjui, meilė savo vaikui ir yra svarbiausia būsimai mamai. Va nuo to ir didėja vaikučio šviesa. Mama, gimdanti su meile ir iš meilės, gimdymo metu dažniausiai verkia ne iš skausmo, o iš perpildančio ją meilės jausmo. Aišku, yra tokių žmonių, kurie nesupras kas tai yra, nes niekada gyvenime neteko to taip giliai patirti. Ir nebūtinai jie patys dėl to kalti, nes trukdo tėvų ir senelių karmos.
Gaila, kad tik gimusį vaiką, iš karto apipuola „rūpestingos sesutės“ su krūva adatų, kuriuose begalės parazitų (kad ir pusgyvių). Va nuo to, gana pas daugelį vaikų prigęsta jų vidinė šviesa, apsiniaukia protai ir dažniausiai visam gyvenimui. Geriausiai kuomet vaikas gimsta šeimoje ir auga šeimos bakterijų ir virusų fone, po truputį prie jų priprasdamas. Dauguma sunkių užkratų būna būtent atseit steriliose gimdymo namuose. Net ir namuose kelis mėnesius nepatartina jokių giminių antplūdžių.
Toliau vaiko šviesa auga, jei mama jaučia visų aplinkinių rūpestį, jaučia saugumą, taip ji suteikia vaikui daugiau savo meilės. Vaikas tarpsta toje meilėje ir jo šviesa nuo to auga. Vaikui, kuris jau pramoko kažkiek vaikščioti, tampa būtini bendraamžiai, kad jis įgytų socialinę patirtį. Tuomet jo vidinė šviesa tarsi blykčioja, nes dalis jos atitenka kylantiems bendravimo konfliktams spręsti. Taip tęsis visą gyvenimą, bet tas blykčiojimas su laiku taps įvaldytas, labiau ramus. Be vidinės šviesos intensyvumo kaitos, neįmanomas jos padidėjimas.
Kitas, gana sunkus, bei vaiko šviesą mažinantis etapas yra gyvenimas vaikų darželyje, o po to mokykloje. Esama visuomenė visus vaikus dažniausiai siekia suvienodinti, paversti robotukais, kurie atliks vienas ar kitas funkcijas, juos užprogramavus vienaip ar kitaip. Mama, bei tėtis turi vaikui kasdieną atverti akis, mokyti būti jį laisvu vidumi, mokyti būti atsakingam už save, savo poelgius. Pagaliau mokyti būti atsakingiems ir už artimus žmones. Labai svarbu nuoseklumas, kad vaikas pirma išmoktų rūpintis savo artimaisiais, o tik po to kitais. Neišmokysit šito – vaikui labiau rūpės save atiduoti pasauliui, o ne artimiesiems, šeimai. Tokius gana greit „suvalgo pasaulis“. Vaiką būtina išmokyti saugoti savo vidinę šviesą, rūpintis ja. Šviesa gęsta tuomet, kuomet vaikas perdėtai švaistosi emocijomis, nemoka suvaldyti savo šviesos blyksnių. Yra atskira tema apie tų, šviesos blyksnių „valgytojus“, kurie tik ir provokuoja tokias reakcijas. Tokie valgytojai atsiranda jau vaikystėje ir tai vaikai, kurie turi menkai tos vidinės šviesos. Jie nuo vaikystės pradeda „misti“ kitų vaikų šviesa, nesąmoningai juos sukiršindami tarpusavyje, provokuodami, keldami intrigas. Vidinės šviesos paėmimo būdų yra daug. Dažniausia tai lieka jau visam gyvenimui. Tik labai mylinti ir protinga mama bei tėtis, gali tokius vaikus ištraukti iš to „liūno“.
Deja, bet realybė tokia, kad viso religijos, bei sektos, grupuotės ir t.t. „maitinasi“ ta šviesa jau iš paaugusių ar užaugusių šviesių vaikų ir jau nebe vaikų. Todėl labai svarbu, kad tokie vaikai laiku būtų išmokyti protauti, saugoti save, būti atsargiems. Labai svarbu, kad vaikas kuo anksčiau suprastų priežasties-pasekmės dėsnį. Išmoktų mintyse „prasukti“ laiką, prieš tai paklausus savęs – „o kas nutiks jei pasielgsiu taip“, „kas nutiks man ar kitam, jei tas ar anas žmogus pasielgs taip ar kitaip“, „kas nutiks vykstant vienam ar kitam gamtos reiškiniui“ ir t.t. Tai dar vadinama situacijos modeliavimu. Kuomet vaikas išmoksta mintyse modeliuoti situaciją, jis išmoksta taupyti savo vidinę šviesą, savo laiką, išsaugoja savo sveikatą ir paprastai pasakius „netampo savo artimųjų nervų“ neadekvačiais savo veiksmais. Būtent nemokančiam situacijų modeliuoti vaikui ir būdingi tų situacijų patikrinimas fiziškai, bet iš karto, nepagalvojus apie pasekmes. Iš čia tiek nelaimių, praradimų, pagaliau ligų.
Pasiekęs paauglystę, vaikas jau turi mokėti modeliuoti situacijas savo galvoje, mokėti valdyti savo vidinės šviesos blyksnius. Kiek to bus išmokintas, ar kiek to pats išmoks, tokio „sudėtingumo“ ta paauglystė ir bus, nes fiziniai hormonai, labai suaktyvina visus procesus. Čia tas pat, kas nuo dviračio persėsti ant motociklo. Visa esmė tik savęs valdyme, pagaliau proto auginime, patirties auginime. Tik taip augs ir išmintis. Išmintis, žmogui persėdusiam nuo dviračio ant motociklo, niekuomet nesakys „spausk gazą“. Išmintis pasakys – „po truputį įgyk patirties“. Sulaužytą dviratį ar motociklą galima pakeisti, o va kūno ne. Gali būti traumos visam gyvenimui, o gali ir visai be kūno likti.
Vėlesniuose etapuose jaunas žmogus kaupia šviesą ne tik ir ne tiek savo gyvenimui, bet ir savo palikuonių gyvenimui. Jis atsakingai ieško su kuo turės palikuonių, su kuo susies savo gyvenimą, bus kantrus ir mylintis. Be atsakomybės dėl savęs ir kito suformavimo iki to laiko, galvoti apie šeimos kūrimą yra neatsakinga ir pavojinga. Dažniausiai tai būtent tos, laikinos šeimos arba pretendentai tiesiog į patogų, kiek galima su mažiau rūpesčių tolimesnį gyvenimą. Tačiau tokių tėvų vaikai turės mažai šviesos. Kadangi visuomenėje būtent tokių, neatsakingų yra dauguma, tai tokie ir jų vaikai, tokia ir visuomenė, tauta ar pan. Tai tik priežasties-pasekmės dėsnio realizacija. Tarsi nieko naujo.
Beje nereikia pamiršti, kad šviesa auga kai ja daliniesi kad ir su atsitiktiniais praeiviais – paprasta šypsena praeiviui sukels šypseną jo veide, kas padidins jūsų abiejų šviesą. Kas įdomiausia, kad būtent tuo metu ji, ta šviesa, tarsi iš niekur žybteli abiejuose žmonėse. Aišku, tai galima pavadinti paprastomis emocijomis, bet be tos vidinės šviesos, jokių emocijų ir nebūtų. Vidinė šviesa, tai kaip okeanas, o emocijos, tik bangos, purslai jo paviršiuje. Kiek mes kiekvienas turime to „okeano“, kiek savyje jo sugebame sukaupti???
2017.10.30