VANDUO. MAISTAS

 
Pats svarbiausias po oro žmogui yra vanduo. Svarbu kaip jį gerti, kada ir kiek. Kas yra žmogaus kūnas. Grubiai paėmus tai labai porėta kempinė užpildyta vandeniu. Žmogaus organizme jo yra 85% - 65%. Daugiausia vandens vaikų organizme, o mažiausiai virš 70m. žmonių organizmuose. Deja dauguma žmonių už vandenį ir net orą labiau vertina maistą. Kodėl? Apie ta vėliau, o dabar apie vandenį.

Atsikėlus ryte būtina išgerti vandens. Geriau, kad jis būtų apie 30-35*C. Tai yra artimas kūno temperatūrai. Taip nebus streso skrandžiui. Kiek jo reikia gerti. Visų pirma tai priklauso nuo skrandžio tūrio, žmogaus masės. Daug kur rekomenduojama viena stiklinė. Deja tai pasiūlymas „iškūdusiems“ vegetarams ir tai mažokai. Iškart reikia išgerti 2 stiklines su 5min. tarpu. Po 10-20min. vėl porą stiklinių su 5min. tarpu. Jei žmogaus svoris virš 80kg., tai 2 stiklines gerti iš karto be tarpų (pasirenku veik dviejų stiklinių talpos puodelį). Skrandis ir žarnynas į tai sureaguos padidėjusiu judrumu, tuo pačiu nusivalydami nuo sienelių šlakus, toksinus. Visa tai greičiau pajudės žemyn. Normalus žarnynas į tai sureaguos poreikiu tuštintis. Po antro puodelio gali pasijusti sausumo jausmas lūpose. Tai parodo, kad žarnynas geria į save vandenį, drėkinasi. Lūpų ir žarnyno ryšys yra labai stiprus. Lūpose, veide atsispindi žarnyno darbo kokybė. Atsiradus sausumo jausmui, reikia po truputį „dagėrinėti“ kol tas sausumo jausmas pradės slopti. Paprastai užtenka dar vieno puoduko (lieknesniems žmonėms gali užtekti stiklinės). Tačiau tuomet (o kartais ir po antro puodelio) gali atsirasti sūrumo jausmas burnoje. Tai rodo, kad patekęs per žarnas į organizmą vanduo pajudino „užkulisiuose“ esančias druskas. Organizmas pasiruošia galimybei gauti maisto. Dienos metu būtina išgerti 1-4 litrus vandens priklausomai nuo kūno masės, aplinkos oro temperatūros, aplinkos drėgmės, metų laiko, sportuojantis ar sunkiai dirbanti žmogus. Labai svarbu žinoti inkstų sveikatą. Pradėjus vartoti didesnius kiekius vandens nei buvo įprasta, reikia stebėti inkstų būklę. Jei jų teritorijoje paskauda, tai reikia lėčiau didinti vandens kiekį. Inkstuose gali būti smėliuko, akmenukų. Gali būti, kad yra kitų sutrikimų ar buvusių anksčiau uždegimų, kurie paliko savo pėdsakus. Negalima forsuoti su vandeniu ir turintiems tik vieną inkstą. Tuomet gerti po truputį, bet labai dažnai.

Vienas iš svarbiausių rodiklių dėl vandens reikalingumo yra lūpų sausumas. Paprastai, kai žarnynas kurį laiką negauna vandens, jo paviršius lengvai pasidengia gleivėmis. Taip jis riboja virusų, mikroorganizmų, grybelių, kirmėlių veiklą žarnyne. Gleivėtumas taip pat apsauga ( ir maistas naudingai mikrofaunai išlaikyti) nuo galimos naujos maisto porcijos kuri pareina su padidinta skrandžio rūgšties doze. Aišku kasa stengiasi ją neutralizuoti šarmu, bet pradžioje ji gali nespėti. Todėl turintiems dvylikapirštėje žarnoje opas, iš kart pavalgius gali paaštrėti skausmas. Tam prieš valgį jiems patariamas sėmenų kisieliukas, ar kažkas panašaus. Na bet čia nukrypome nuo vandens. Kaip minėjau, kai žarnynas kurį laiką negauna vandens, maisto jis pasidengia  gleivėmis. Į tai sureaguoja lūpos. Iš pradžių jos sausėja, o po to švelniai pasidengia gleivėmis, kurios sausėdamos sudaro stangrią gleivėtą plėvelę. Tai lengviau pastebi vyrai ar moterys, kurios retai dažosi lūpas (tepasi vazelinais ar kt.). Tai natūrali organizmo apsauga. Tos moterys, kurios dažnai dažosi lūpas ar tepasi kitomis „apsaugos“ priemonėmis, praranda galimybę pajusti kuomet tikrai organizmui reikia vandens. O vandens gali trūkti vis labiau su kiekviena diena, mėnesiu. Toksinai nebus tinkamai išplaunami iš žarnyno ir pačio organizmo.Toliau lūpos gali pradėti plonėti, trūkinėti. Moteris tampa priklausoma nuo lūpų dažų, vazelino, kitų lūpas „saugojančių“ ir drėkinančių tepalų. Ne lūpas reikia drėkinti, o žarnyną. Jei trūkinėja lūpos, tai ir žarnyne yra galimi įtrūkimai. Jo paviršiuje gali susidaryti šlakų sankaupos. Ypač tai būdinga storosios žarnos pabaigoje. Fiziologija ir aplamai kur randasi tam tikri organai  būtina žinoti!  Jei lūpose yra pakitimų, tai jau yra ir žarnyne taip pat. Tuomet žarnynas nesugeba tinkamai įsisąvinti maisto ir daug maistingų medžiagų nepatenka į organizmą. Drėgmės trūkumas sutrikdo ir gerosios žarnyno mikrofaunos (gerosios bakterijos) veiklą. Jos tinkamai nesidaugina, nepagamina fermentų, vitaminų. Tuomet labiau ima veikti puvimo bakterijos (anaerobinės, kurioms nereikia deguonies jų veiklai), kurių veiklos produktai yra toksiški. Toksinai visų pirma apriboja žmogaus protines galias, sumenkina jo mąstymą. Po to sutrikdo kepenų, inkstų veiklą, kraujagyslių, širdies darbą. Per mažas skysčių kiekis organizme nesugeba ištirbdyti nusėdusius ant kraujagyslių, limfos kanalų šlakus, neišvalo tarpląstelinio skysčio. Ant sanąrių, kaulų gali kauptis likutinis kalcis, formuotis kremzliniai audiniai, ataugos. Vienur stuburo slanksteliai gali pasidengti ataugomis, kitur suplonėti tarpai tarp slankstelių. Tai sukelia vadinamą tarpslankstelinį nervų užgnybimą, kas sukelia skausmus. Tačiau visų pirma tai sukelia vidinių organų darbo sutrikimą (žiūrint link kurio organo eina nervas) ir net to organo skausmą. Žmogus guosis širdimi, kepenimis, inkstais ar kt. Gydytojas jam nuo to išrašinės vaistus, kurie iš esmės tik slopina simptomus. Vienas organas tarsi „pagys“, o sušlubuos kitas. Pagydytas organas iš tiesų bus tiek apnuodytas, kad nebegalės jausti bėdos. Toks „gydymo“ būdas panašus į tai, kad atvykęs pas automobilių meistrą žmogus prašo sutvarkyti pastoviai mirksinčią posūkio lemputę. Meistras išima lemputę ir sako: „viskas gerai“. Ar saugu bus važinėt su tokia mašina? O kas bus jei suges rimtesni prietaisai? Pirma čia reikia gero manualinės terapijos specialisto, tam tikros mankštos, skysčių, tam tiko maisto.

Tačiau vėl gryžtame prie vandens ir užsišlakavimo. Kai trūksta vandens, organizmo „užkaboriuose“ ima veistis įvairios bakterijos, virusai, grybeliai. Po to žmogus galvoja iš kur tie uždegimai, alergijos, įvairios „netikėtos“ ligos. Ypač tai aktualu ilgą laiką vartojantiems nelabai sveiką maistą. Kaip supratote skysčių tam tikras kiekis būtinas organizmui. Daržininkas puikiai supranta kas atsitinka, kai netinkamai laistomas daržas! Dažniausiai žmonės savo „daržą“ laisto per mažai ir per retai. Jei laistysime savo vidų retai bet daug, tai perdėtai apkrausime savo inkstus! Geriau dažniau bet po mažiau. Kiekvienas turi surasti savo normas, kurios yra tarp 1 ir 4 litrų vandens. Yra tam tikros rekomendacijos dėl vandens kiekio pateikiamos joga užsiimančių literatūroje : savo kūno svorį padalinkime iš dviejų skaičių – 21 ir 28. Sakykime kūno masė yra 60kg. Tuomet reikalingas kūnui vandens kiekis per parą bus   2.1l. -  2.8l.

Dabar pakalbėkim apie maistą, kuris pagal svarbą mūsų fiziniam kūnui yra trečias. Bet kuris maistas mūsų organizmo visų pirma „valgomas“ akimis ir nosimi. Yra gerai žinoma jei šeimininkė ruošia maistą, tai ji tiek „prisiuosto“, kad po to veik nenori valgyti. Maistas visų pirma turi būti uostomas. Gyvūnai maisto kokybę pirmiausia įvertina uosle. Po to maistas turi būti aiškiai matomas, gerai apšviestas. Taip žmogaus organizmas gaus signalus kokius fermentus reikia paruošti, kad maksimaliai apdoroti pateksiantį į jį maistą. Tuomet maistą reikia ragauti. Būtent ragauti, o ne valgyti. Ragavimo metu maistas gerai ištyrinėjamas gerklėje. Ten jis apdorojamas seilių virškinimo fermentais. Burnos skonio receptoriai atidžiai ištyrinėja patenkančius skonius ir kuo jie virsta apdorojus seilėmis (tai labai labai svarbu). Deja maisto pramonės „specialistai“ žinodami tuos mechanizmus specialiai į maistą prideda skoniklių ir kvapiklių. Taip bandoma apgauti organizmą. Apgaunami visų pirma jau kažkiek užteršti organizmai ir vaikų organizmai, kurie nuo vaikystės buvo penimi tokiu maistu. Šiuo metu jau net vaikų organizmus reikia gerokai pravalyti, kad jie pradėtų jausti tikrumą maiste, vandenyje, o ne pusfabrikačiuose, vaisvandeniuose. Vaikams vien išsivalius organizmą dingtų pas daugelį vaikų tokia populiari šiuo metu alergija. Sušvelnėtų ir kitų ligų fonas.

Nurytas maistas patenka į skrandį, kur jis apdorojamas įvairiais fermentais, kurie priklauso nuo patekusio maisto. Skrandis kartu su kasa įsijungia į bendrą darbą. Skrandis gamina ir išskiria rūgštis (ardančias maistą), o kasa tuo pačiu metu ruošia šarmą (kad neutralizuoti tas rūgštis dvylikapirštėje žarnoje). Skrandyje taip pat aktyvizuojasi vietinė mikrofauna, gyvenanti rūgštinėje terpėje (nors tokios ir labai mažai). Jei skrandyje yra opos, ar karaliauja bloga mikrofauna, tai atsiranda pykinimas, skausmas, blogumas, intensyvus raugėjimas, blogas kvapas. Apdorotas skrandyje maistas virsta į struktūrą, artimą tyreliai. Tačiau jei apdorotas maistas skrandyje išskiria per daug toksinų, arba skrandis neturi tiek fermentų, rūgšties, kad pakankamai apdoroti maistą, tai skrandis tarsi sustoja, arba reikalauja išsivėmimo. Paprastai tai būna tiems žmonėms, kurie neuostė maisto, neragavo jo, o rijo ir prarijo. Jei maistinė tyrelė pakankamai gera, tai ji išstumiama į dvylikapirštę žarną. Jei joje yra opos, tai žmogus tuo metu pajaučia veriantį skausmą duobutėje tarp skrandžio ir kepenų. Kasa skuba išmesti iš savęs šarmą, kad neutralizuoti rūgštinę tyrę. Be kasos šarminės medžiagos ši rūgšti tyrelė  labiau ardytų ir virškintų žarnų sieneles. Aplamai po kiekvieno maisto priėmimo nuo skrandžio ir žarnų sienelių yra nuvirškinama apie šaukštą ląstelių. Todėl būtent skrandžio ir žarnyno ląstelės žmogaus organizme dauginasi labai sparčiai, kad kompensuotų nuvirškintas. Maistinė tyrelė juda link kepenų, kurios išskiria tulžį. Tulžis dezinfekuoja maistinę tyrę ir padeda skaidyti riebalus. Tuomet tyrelė patenka į plonąjį žarnyną. Jame vyksta intensyvus maistinės tyrelės apdorojimas vietine mikrofauna (gerosiomis bakterijomis). Jei blogųjų bakterijų čia per daug, tai galimas pilvo pūtimas, diegliai, skaumas (puvimo-rūgimo procesai). Šioje vietoje galutinai paaiškėja ar apdirbta tyrelė patiks organizmui. Jei joje buvo, ar apdirbimo procese susidarė per daug toksiškų medžiagų, iš aplinkos pakliuvo perdaug blogos mikrofaunos, tai žarnynas pradės intensyviau susitraukinėti, norėdamas išmesti tą tyrę (tarsi norėtų vemti). Tai vadinama viduriavimu. Jei žarnynas nėra pakankamai paslankus, arba yra užterštas, tai galimi stiprūs pilvo skaumai, žarnyno „sustojimas“, sukietėjimas, uždegimo atsiradimas, infekcijos prasidėjimas.

Žarnyno temperatūra yra didesnė nei kūno, nes joje vyksta aktyvūs procesai. Tai tam tikras organizmo šildytuvas. Todėl žmonėms, kurie nusprendžia badauti ar pradeda mažai valgyti, staiga puola į vegetarizmą yra būdingas šaltkrėtis. Šaltkrėti gerai žinomas tiems, kas intensyviai išsivalo žarnyną pvz. klizmos pagalba. Organizmas buvo įpratęs gauti dalį šilumos iš intensyvios žarnyno veiklos. Tačiau organizmas prisitaiko ir suranda kitų vidinių šilumos šaltinių. Tiesiog perėjimas prie kitokios mitybos reikalauja nuoseklumo.

Jau visai suvirškintas ir apdirbtas maistas, dalinai sugertas plonojo žarnyno patenka į storajį žarnyną ties dešniu dubeniu. Ten kaip tik yra apendiksas, kuriame yra gerųjų bakterijų atsarginis sandėlis. Jis reikalingas jei storasis žarnynas dėl infekcijos, išsivalymo ar kt. netektų gerųjų balterijų. Maistinga tyrė storajame žarnyne toliau apdirbama kitų gerųjų bakterijų, kurių veiklos produktai yra reikalingos žmogaus organizmui medžiagos. Storasis žarnynas kyla link plaučių palei dešnį šoną, po to eina į kairę pusę palei plaučių apačią ir leidžiasi kairiuoju šonu. Praeidamas šalia įvairių organų storasis žarnynas su jais turi tiesioginį nervinį ryšį. Jei kažkuris organas turi problemų, tai toje storojo žarnyno vietoje galimas mažų uždegimo plotų atsiradimas, aktyvesnė mikrofaunos veikla, nuosėdų atsiradimas. Storame žarnyne maistingos medžiagos maksimaliai išsiurbiamos žarnyno sienelių. Prieš išmatoms išeinant lauk, kairėje kūno pusėje sureguliuojama skystoji ir tirštoji atliekų dalis. Jei žarnyno mikrofauna labiau toksiška; jei žarnyno judesiai prasti dėl nejudraus gyvenimo būdo, tai ant žarnyno sienelių pradeda kauptis kietos atliekų dalelės. Taip žarnynas netenka galimybės reguliuoti masės tirštumo. Atsiranda pastovus žarnyno užkietėjimas. Išeinamasis žarnynas gali labai stipriai užsikimšti ir atliekų ant sienelių čia gali susikaupti iki kelių kilogramų. Normalus perdirbto maisto išėjimas lauk yra vienas kartas paroje. Normaliu laikoma ir du, trys išėjimai per parą, arba vienas kartas per 2-3 paras. Jei išėjimas dažnas, tai organizmas netenka daugybės jam reikalingų medžiagų ir skysčių. Jei išėjimas retesnis kaip kartas per 2-3 paras, tuomet nuodijamas ne tik žarnynas, bet ir organizmas. Daugiau kaip pusę išmatų masės sudaro bakterijos.

Labai svarbu mūsų burnos ir žarnyno  tinkama mikrofauna. Pavyzdžiui burnoje apie pusę bakterijų  yra streptokokai. Vyresnio amžiaus žmonėms, dėl sumažėjusios seilių sekrecijos atsiranda daugiau negerų pseudomonų, enerobakterijų. Skrandyje yra grybai, laktobacilos, streptokokai. Plonojoje žarnoje bakteroidai, bifidobakterijos, fuzobakterijos, koliforminės bakterijos, laktobacilos, streptokokai (pateikta kiekių mažėjimo tvarka). Storoje žarnoje bakteroidai, bifidobakterijos, eubakterijos, fuzobakterijos, grybai, klostridijos, koliforminės bakterijos, laktobacilos, pirmuonys, proteus bakterijos, pseudomonos, stafilokokai, streptokokai ir kt. Žmogaus mikrofaunos sudėtį lemia : valgomas maistas, antibakterinių vaistų vartojimas, alergija, skrandžio, kasos, tulžies sekrecija, žarnų judrumas, geografinė žmogaus gyvenamoji vieta. Normaliai funkcionuojančiuose žarnose susidaro dujos, kurios pagal savo sudėtį turi apie pusę azoto, trečdalį vandenilio ir  dar anglies dvideginio, metano.

Blogų žarnyno bakterijų veiklai riboti patariama vartoti šias medžiagas : prieš pūlines bakterijas – spanguolės; prieš stafilokokus – avietes, šermukšnes, aronijas, mėlynes, žemuoges; prieš candida – bruknės; prieš lactobacilas – gvazdikėliai, cinamonas, lauro lapai; prieš proteus bakterijas – juodieji serbentai. Prieš mikrobų įsisiautėjimą padeda krienai, ridikai, garstyčios, juodieji ridikai.

Proteus bakterijos – skatina puvimą žarnyne, išskiria aštrų kvapą.
Enterobakterijos – skatina stiprų rūgimą žarnyne, išsiskiria daug dujų.
Pseudomonos – sukelia tam tikrų vietų organizmo uždegimą ar viso organizmo sepsį jei imuninė sistema labai nusilpsta. Tarp kita ko pseudomona labai mėgsta ligonines. Jau po 2 parų buvimo ligoninėje penktadalyje ligonių žarnyne aptinkamos pseudomonos.

Koliforminės bakterijos – skaido laktozę išskirdamos dujas. Paprastai vandens švarumą dėl patogeninių bakterijų nustato pagal koliforminių bakterijų kiekį jame. Jei jų vandenyje mažai ar nėra, tai patogeninės bakterijos jau žuvusios, nes jos žūva anksčiau už koliformines.

Fuzobakterijos – sukelia uždegimą, pūliavimą gangrenavimą jei imunitetas silpnas. Randama ne tik žarnyne, bet ir burnoje, lyties organuose.
 
Yra daugybė daugybė bakterijų, nuo 200 iki 1500 skirtingų rūšių. Taip pat yra virusų, kirmėlių kirmėlaičių ir visa ko, nuo ko reikėtų pasisaugoti kiek įmanoma. Apie tai kitame straipsnyje. Dabars apie tai, kad mokslininkai nustatė jog iš esmės yra trijų tipų dominuojanti žarnyno mikrofauna.

Bakteroidinio tipo - lazdelės formos įvairios bakterijos, kurios skaido maiste esančius baltymus ir angliavandenius. Tokios bakterijos reikalingos visų pirma skaidyti sudėtingus augalinės kilmės angliavandenius. Jų gyvybinės veiklos metu pasigamina B2,5,7 ir C vitaminai. Tokio tipo žarnyne randama klostridijų, kurios sukelia rūgimą, puvimą; išskiria stiprius toksinus pažeidžiančius nervų ląsteles, ardo eritrocitus, sukelia žaizdų infekcijas. Čia sutinkamas ir botulizmo sukėlėjas. Mažai laktobacilų ir pieno rūgšties bakterijų.

Prevotelos tipo – lazdelės formos bakterijos skaidančios muciną, kurį išskiria žarnyno gleivinė. Gamina B1,9 vitaminus, išskiria acetoną. Žarnyno gleivinė išskiria muciną tam, kad maitintų žarnyno naudingas bakterijas. Skirtingos bakterijos „mėgsta“ skirtingų rūšių gleives, todėl pats žarnynas gali susikurti jam naudingą mikrofauną. Daug bakterijų išskiria tam tikras medžiagas, kurios skatina žarnyno gleivinę gaminti tų bakterijų mėgstamus baltymus. Taip žarnynas ir bakterijos kontroliuoja vienas kitą.

Ruminikokų tipo – apvalios bakterijos apdoroja cukrus, reguliuoja angliavandenių turinį žarnyne. Gamina geležies junginius, hemoglobiną. Išskiria bekvapį metaną. Apdorojusios cukrus bakterijos išskiria į žarnyną kitokio tipo cukrus, taip bendraudamos su žarnynu. Tokio tipo dominuojančioje žarnyno mikrofaunoje sėkmingiau vystosi pūlingas infekcijas sukliančios bakterijos, stafilokokai.

Skirtingos faunos tipų žarnynai skirtingai apdoroja maistinę tyrę ir turi savitą polinkį tam tikriems uždegimamas, ligoms. Todėl vienodo maisto visiems žmonėms nėra. Kiekvienas turi atrasti savo maistus. Keisti žarnyno mikrofauną galima per tolygų mitybos keitimą tam, kad galėtų atsirasti kita mikrofauna. Per staigus perėjimas prie kitos mitybos sutrikdo maisto apdorojimą, įsisavinimą, sukelia uždegimus, ligas, išsekimą. Reikia atsiminti, kad ne tik mes valdome savo žarnyną, bet ir žarnyno mikrofauna valdo mus. Biologų nustatyta, kad žarnyno mikrofauna „įsako“ žmogui ką valgyti ir kada, per tam tikras jų išskiriamas medžiagas, kurios sukelia neramumą, pyktį, agresiją jei negauna norimo maisto. Jei gauna tai ko nori, tai išskiria malonumo jausmą sukeliančias medžiagas. Su laiku žmoguje užsiregistruoja tam tikros programos dėl maisto ir jis jas vykdo kaip žarnyno mikrofaunos robotas. Yra padaryta daug tyrimų ir nustatyta, kad bakterijos, virusai žmogų storina, kartais kvailėjama jei patenka į smegenis, priveda iki infarkto jei apsigyvena širdyje.

Būtina prižiūrėti savo kūną, rūpintis juo ir rūpintis jame gyvenančiais reikalingais gyventojais. Nereikalingus gyventojus visų pirma reikia riboti ir po truputį išgyvendinti. Staiga išgyvendinti nepavyks, nes jie sukels triukšmą, netvarką kaip asocialūs asmenys iškraustomi iš bendrabučio masiškai. Taip gali sutrikti visas organizmas. Organizmo valymas turi vykti tikslingai, metodiškai ir neperlenkiant  lazdos. Tam reikalinga meilė sau. Todėl pradėkime visų pirma nuo meilės sau ir nuo disciplinos.