VIENYBĖ

  Ar mes jau tokie skirtingi? Žmonių daug ir visi siekia savo individualumo. Jau mažas žmogutis sako „aš pats“ ir siekia būti individualus. Paaugliai savo individualumą siekia parodyti ne per savo gabumus, savo darbus, o lengviausiu keliu – per išorinį savo vaizdą. Drabužio, šukuosenos pakeitimas; žiedai, auskarai, tatuiruotės nė trupučio neprideda individualumo. Tai tik vaizdas, kuris tarsi šaukia – „man bloga nuo mano sielos pilkumo“, „ aš noriu būti kitoks (kitokia), bet nemoku, o gal tingiu keistis vidumi“. O kaip yra iš tiesų?

  Paskutinėmis dienomis per internetą plinta žinia, kad mokslininkai suskaičiavo kiek informacijos turi genetinis kodas ir kokia dalimi mes vienas nuo kito skiriamės. Pasirodo, kad kiekviename žmoguje telpa 600 000 000 000 000 GB skaitmeninės informacijos. Tik 2020m. visos žmonijos surinkta skaitmeninė informacija pasieks tik 2 trečdalius kiekviename žmoguje esančios informacijos. Daug žmogus savyje turi informacijos, bet žmogaus genetinė informacija telpa tik viename diske, o tai sudaro 1,5GB. Skirtumai tarp atskirų žmonių tesudaro 100MB. 99,9% mes esame vienodi vienas kito atžvilgiu. Tai ar verta pyktis, kovoti ir kažką įrodinėti vienas kitam dėl tų 0,1% ??? Tai tas pats, kas einant vieną kilometrą  susikibus rankomis ir iki tikslo likus vienam metrui eiti atskirai !!! Arba tas pats kas veik 100m. draugaujam, o likus 10cm. iki ... išsiskiriam. Tai va toks tas skirtumas tarp mūsų. Tačiau kasdieninis mūsų rūpestis yra bandymas sukelti karą toje 0,1% teritorijoje. Ir nesvarbu, kad mus taip išauklėjo, kad mums kažkas bando tą karą įpiršti, nes kažkam taip lengviau mus valdyti (o gal mes kitus kiršinam, bedame į jų skirtumus, kad juos lengviau valdytume?). Visa tai nesvarbu, jei mes sąmoningai nesiremiame mūsų bendrumu, tarpusavio supratimu, pagalba, meile. Visai nesvarbu, kad kiti prieš mus kovoja, daro skaudžiai, meluoja, apgauna, pasinaudoja, siekia mus įtraukti į tą kovą toje 0,1% teritorijoje. Tik nuo mūsų PASIRINKIMO, tik nuo manęs priklauso kiek ir kaip aš būsiu įtrauktas, ar nebūsiu įtrauktas į tą kovą.

  Savo laiku teko stebėti ir mokytis iš daugelio dvasios mokytojų, bioenergetikų, guru ir t.t. Kuo savo dvasiniame išsivystyme žmogus yra labiau pažengęs, tuo jo kalba labiau yra „bendrinė“. Jis kalba apie bendrus dalykus, bendras problemas, nesigilindamas į individualias (sakoma smulkmenose slypi „velnias“). Vis galvodavau kodėl ? Man gi taip svarbu sužinoti kaip pasielgti vienu ar kitu atveju, kur ir kada vykti, kokį pasirinkimą daryti ir t.t. Tačiau kur tas veda? Tuomet man prireiks patarimo kaip rengtis, ką rengtis šią dieną, kokį darbą rinktis, kokią dietą, o gal kokį maistą valgyti, kokią žmoną rinktis, su kuo draugauti ir t.t. Taip susiformuotų mano nesavarankiškumas, visiška priklausomybė nuo to žmogaus, kurį aš iš pradžių laikysiu mokytoju, bet paversiu „konsultacijų biuru“(taip dirba būrėjos ir taip pririša žmones). Aišku tas pavojus(noras konsultuoti kitus) tyko visų dvasingumo keliu žengiančių žmonių, kurie jau kažko pasiekė savo išsivystyme ir tik nuo jų priklauso ar jie tai leis sau (ir kitiems paversti tuo „konsultacijų biuru“). Tuomet aš pagalvojau, o kaip elgiasi Dievas mūsų atžvilgiu? Gana daug žmonių tiesiog trokšta, kad JIS parodytų kokiu keliu jiems eiti, ką rinktis, tačiau ar Dievas pasako? JIS mums duoda bendrą foną ir daugybę kelių, JIS duoda tik bendrus vaizdus, bet nieko konkretaus. Taip JIS duoda laisvą valią, pasirinkimo galimybę, savęs vystymo, tobulinimo ir saviraiškos galimybę. JIS duoda mums galimybę klysti, kad surastume teisingus ir mums priimtinus kelius, man priimtiną kelią !!! JIS niekuomet mums neduos konkretumo, nes kitaip mes netapsime savęs kūrėjais(savo likimo), netapsime aplinkos kūrėjais. Nenorėkime sąmoningai būti lėlėmis ant virvučių  niekieno rankose (nors gyvenime  tenka toje situacijoje pabūti) ir to mus nori išmokyti Dievas (Visatos protas ar dar kaip kiekvienas sau tai pavadins). Konkretesnius atsakymus mes galime gauti iš žemesnių dvasinių esybių, dvasinių mokytojų, angelų ir kt. Tačiau kuo konkretesnis atsakymas, tuo labiau jis mažiau tikslus būtent mums, nes jis perleistas per kitos esybės patirtį, per kitą suvokimą. Todėl mažiausiai tikslūs atsakymai yra gaunami iš žmonių, kurie gyvena aplink mus ir dažniausiai dėl to, kad jie suinteresuoti mūsų gerove arba negerove (priklausomai nuo mūsų sutarimo, priklausomumo vienas nuo kito ir pan.). Jei mes ieškome atsakymų į mums aktualius klausimus, tai visų pirma geriausiai kreiptis į nesusietus su mūsų gyvenimu žmones, arba bent į dvasingumo keliu žengiančius žmones, kurie suvokia ir JAUČIA mūsų visų giluminį bendrumą. Suvokti ir žinoti maža, būtina jausti. Gana daug žmonių, pradėjusių eiti dvasingumo keliu ir pamatę savo klaidas, pradeda matyti ir kitų gyvenimo klaidas ir ... pradeda daryti dar daugiau klaidų. Visa tai atsitinka dėl to, kad jie puola mokyti kitus kaip „teisingai“ elgtis, PIRŠTI savo tiesas, net reikalauti iš kitų tų „teisingų“ sprendimų. Tai puikybė ir būtent su ja pirmiausiai ir susiduria einantys dvasingumo keliu. Tai pirmas Dievo išbandymas, išbandymas informacija, išbandymas tiesa. Jei TIESĄ labiau sureikšminsime nei MEILĘ savo artimui, tai mes pradėsime smerkti savo artimą už jo netobulumą, už jo nenorą būti geresniu, būti kitokiu, eiti tiesos keliu. Tai „puolusio angelo“ išbandymas, nes jis ŠVIESOS angelas (Liuciferis) matė TIESĄ, žinojo apie tobulumą, bet pamiršo apie MEILĘ. Vadinasi TIESA mažiau svarbi nei MEILĖ. Meilė pirminė, o tik po to Tiesa. Neteko susitikti nė vieno žmogaus, kuris pasakytų, kad iš pirmo karto šį išbandymą praėjo taip, kaip reikėjo (išbandymo tarp tiesos ir meilės). Visi klydo, po to dar kol viduje tą puikybės jausmą sugebėjo panaikinti, dar daugiau prireikė laiko. Tai natūralus savęs kūrimo procesas ir nereikia bijoti klysti. Taip žmogus susipažina su savimi ir tik tuomet sugeba save keisti. Tik tuomet!

  Kaip jau minėjau, labai svarbu kiek galima daugiau pačiam susigaudyti tame kas vyksta aplink, kas vyksta su tavimi ir bandyti ir vėl bandyti visa tai keisti norima linkme. Pastovumas ir laikas, tai du faktoriai, kurių dėka yra pasiekiamas rezultatas. Pavyzdžiui aš turėjau įdomių patirčių, kaip mano gyvenimą veikia dvasinio mokytojo žodžiai. Išgirdau ar perskaičiau dvasinio mokytojo žodžius. Įsigilinau, mintimis pritaikiau savo gyvenime (apsivilkau jo siūlomą „rūbą“ ant savęs), primatavau kitų gyvenimams ir tai dariau kurį laiką. Žodžiai ar išsireiškimai buvo bendri, o kuo jie bendresni, tuo platesnes vibracijas jie turi, tuo didesnį gyvenimo „plotą“ suvirpina. Pajutau tuos virpesius, pajutau, kad keičiasi mano jausmai, suvokimas, platėja požiūris. Pasaulis tarsi nepasikeitė, bet pasikeičiau aš. Tačiau čia dar ne viskas. Pasirodo su laiku, kuo didesnius plotus ir gilesnes sielos struktūras aš pajudinu (savo mintimis ar dvasinių mokytojų mintimis), tuo labiau kinta ir pasaulis aplink mane. Tačiau aš vienas didelių pokyčių pasaulyje nepadarysiu (rizikuoju, kad užaugs mano puikybė ir tai, kaip minėjau yra Dievo išbandymas). Tik pakankamas kiekis žmonių mano aplinkoje, mano mieste, mano šalyje, planetoje gali padaryti rimtus pokyčius. Tas kiekis pasirodo turi būti ne mažesnis, kaip vienas žmogus iš dešimties. Reiškia jei mano mieste yra 40 000 gyventojų, tai dvasingumo keliu einančių, aktyvių ir tikrų pokyčių siekiančių jame turi būti virš 4000. Tik tuomet mieste galimi realūs pokyčiai ne tik šio miesto bioenergetikoje, bet ir fiziniai pokyčiai. Tam tikri fiziniai pokyčiai mieste stebimi (jis gražėja). Tai reiškia kad mieste mes turime tuos 4000 dvasingumo keliu einančius žmones, bet jų energetika nepastovi, jie abejoja, blaškosi ir pan. Va todėl mieste mažai darbų, jauni žmonės išvyksta iš miesto, neranda savo realizacijos tame mieste. Tas pats vyksta ir su visa Lietuva.

 Dar kartą panagrinėkime patarimus mūsų gyvenime. Pateiksiu gana grubų pavyzdį, bet manau gyvenimiškai suprantamą. Kas būtų, jei mes bandydami surinkti kažkokį baldą, prietaisą ar pan., vis kreiptumėmės į mokytoją, konsultantą? Jei jie elgsis teisingai, tai mums parodys tik bendrą vaizdą ir tam tikrus svarbius niuansus. Visa kitą mes turime patys „daprotauti“. Tik tokiu atveju tas įrenginys bus dalinai ir mūsų ir tik taip mes mokysimės būti kūrėjais. Jei mes prašysime paaiškinti savo konsultanto kaip prisukti kiekvieną varžtelį, tai bus jau ne mūsų kūrinys, o to konsultanto kūrinys. Taip mes nieko neišmoksime ir nesukursime. Įsivaizduokit yra varžtas ir veržlė. Aš klausiu konsultanto ką daryti? Jis uždeda veržlę ant varžto ir sukteli sakydamas „daryk toliau pats“. Pasuku pasuku ir klausiu „ o kiek sukti?“(o kiek žmonių vis klausia kiek jie turi daryti vienaip ar kitaip, kad kažko pasiektų. Atsakymas paprastas – „kol pasieksite“). Jis man atsako „kol atsirems į atramą“. Suku suku ir sustoju, nes kažkas neleidžia. „Gal tai atrama“ galvoju?(jei tikslo nepasiekiau, jei nejaučiu savo vidumi pasitenkinimo pasiektu rezultatu, ar tai „atrama“?). Klausiu konsultanto. Jis pasako „a, čia sriegis sugadintas, reikia pakeisti varžtą“(kad mano kelyje kažkas stringa ir netvarkoje aš ir pats turėjau pamatyti ir pakeisti situaciją). Pakeičiau, prisukau. Kažkas ne taip. Judinant kyla girgždesys (gal siekdamas tikslo aš buvai per griežtas sau ar kitiems, gal lipau per kitų svajone ir „galvas“, gal reikėjo sušvelnint savo skubėjimą link asmeninio tikslo ir tą tikslą derinti su savo artimaisiais, aplinkiniais???). Klausiu konsultanto. Pasirodo dėl amortizacijos turėjau padėti gumos! Tačiau aš taip galiu klausinėti būdamas mažu vaiku arba visai nežinomos profesijos teritorijoje ir tik pradžioje. Tačiau taip gyvenime elgiasi gana daug suaugusių žmonių. Jie vis klausinėja ir klausinėja tuos pačius dalykus ir apie tą patį vien todėl, kad susidūrė su netinkamais mokytojais, netinkamais konsultantais. Mokytojai  leido žmogui būti ir likti nesavarankišku, nesudarė sąlygų būti kūrėjais, nedavė laiko patiems prie visko prieiti savo protu, per savas klaidas (aišku klaidos neša nuostolius, bet jos reikalingos patirčiai auginti).  

  Labai svarbu suvokti, kad Dievas mums davė laisvą valią tam, kad kurtume, taptume panašūs į JĮ. Dvasinės esybės, angelai jau mažiau mums duoda laisvos valios ir jie kažkiek įtakoja žmonijos, tautų gyvenimus ir kažkiek paskirų žmonių gyvenimus. Mažiausiai laisvos valios mums suteikia žmonės, o mažiausiai patys artimiausi. Tokios gyvenimo realybės. Mes jas galime keisti orientuodamiesi į Dievo „politiką“. Duokime savo artimiesiems, draugams, kitiems žmonėms daugiau laisvos valios iš meilės jiems.  Duokime jiems teisę klysti, daryti skaudžiai vieni kitiems ir sau. Kitaip jie nesupras kas yra skausmas kol jo nepatirs patys, kol nepamatys to skausmo savo artimo akyse. Tik taip siela pabus  ir mokysis ugdyti meilę čia, Žemėje.  Jei kiekvienas, prisiminus klystkelių praeitį, leis paskaudėti sielai, tai ji apsivalys nuo praeities žaizdų, leis joms ramiai užgyti. Dėka to atsiras daugiau energijos dabarčiai, plėsis akiratis, didės sąmoningumas. Kuo žmogaus sąmoningumas aukštesnis, kuo jo akiratis platesnis tuo lengviau su juo bendrauti dvasinėmis temomis, tuo jis greičiau suvokia tiesą ir priima su meile. Kuo žmogaus akiratis siauresnis, sąmoningumas mažesnis, tuo jis arčiau gyvūno suvokimo. Jam suprantami tik šūkiai, lozungai. Jis labiau kreipia dėmesį į tai, kaip kitas žmogus apsirengęs, kaip atrodo, kokiame fone ir su kuo nusipaveikslavo. Jam patinka klausyti tik tai, kas atitinka jo siaurą suvokimą. Tereikia išreikšti šiek tiek sudėtingesnę mintį, pakreipti klausimą kitu kampu ir jis jau nebesupranta. Jei klausimas jam aktualus, tai jam gali pasirodyti, kad tu „blogai“ kalbi, kad nori „sugriauti“ jo pasaulėlį, kad jį smerki ir jis gali arba užsidaryti, arba pulti tave. Va iš čia ir kyla bereikalingi konfliktai ir nesusipratimai. Iš siauraprotiškumo. Platesnio proto žmonės turi tik vieną išeitį – ugdyti siauro proto žmones, bet su meile, nes ir už juos yra dar platesnio proto žmonių (ir tam galo nėra). Tik meilė mus gali vienyti, o ne protas ar tiesa. Meilė tai pradžia, o protas ir tiesa yra veikla, kryptis.

    Yra labai svarbi tiesa gyvenime – kuo žmogus labiau ligotas, tuo jo protas yra siauresnis. Būtent todėl su ligoniais reikia daugiausiai meilės, o ne tiesos. Jie bijo tiesos, nes teks pripažinti savo negalią, savo menkumą, savo priklausomumą nuo kitų. Tiesa turi „suktis“ aplink juos ir vis judinti, o meilė gaubti. Bet kokiam ligoniui reikalinga veikla, o tam būtinas tikslas. Ligonis be tikslo pasmerktas lėtai ar greitai mirčiai, nes jis neturi ko siekti ir jam Dievas nebeduoda energijos. Jei gyventi įdomu, jei turi įvairių tikslų ir gana plačių, tai ar galvosi apie ligas. Jei jos bus, tai greit praeis ir savaime(be gydytojų ir vaistų), o jei pakeisti nieko nebeįmanoma (labai retas atvejas), tai užsiėmęs savo tikslais žmogus nebejaus savo negalios. Perdėta tokių žmonių globa trukdo jiems siekti savų tikslų, atima jiems Dievo suteiktą energiją. Būtina prisiminti, kad mes 99,9% esame panašūs ir suprasime ko nedaryti turintiems problemų žmonėms ir ką jiems daryti. Visų pirma tai suteikti jiems laisvą valią, o tai bus daug lengviau padaryti jei patys „prisimatuosime rūbą“, kurį jie „dėvi“. Čia būtina nepamiršti ir proto ligonius. Jiems Dievas atėmė protą tam, kad savo vidiniu sielos suvokimu (idealizmu) nenaikintų kitų sielų, nežalotų kitų gyvenimų. Tokių ligonių „rūbus“ sunku „prisimatuoti“ ir net pavojinga, nes protas tarsi apsiniaukia ir papuola į „prarają“. Tokius žmones galima apgaubti rūpesčiu ir meile. Jų sielas ir protus galima žadinti nestabilia kūno padėtimi (taip pat ir psichologine padėtimi), pavyzdžiui supynės, plaukiojimas; meditacijomis, mantromis, reguliuoti mitybą (taip pat ir informacinę). Tačiau visų pirma turi keistis tėvai. Ne veltui jiems buvo duoti tokie vaikai. Vadinasi tėvai (ypač mama) kažkuomet pradėjo idealizuoti save, pasaulį, siekė gabumų, o ne meilės. Todėl pasaulis ir davė jai neidealų ir negabų vaiką, kad per meilę sugebėtų priimti neidealumą. Todėl mamoms duodami ligoti vaikai, kad jos išmoktų mylėti, o ne vien tik rūpintis savo vaikais; kad išmoktų duoti vaikui laisvą valią klysti, klupti ir vėl pačiam kilti; kad išmoktų nesudievinti savo vaikų ir nepririšti jų prie savęs, kaip nuosavybę.

 Išvada : ne tokie mes jau ir skirtingi!