VISATA, MIKROVISATA IR MŪSŲ SUVOKIAMAS PASAULIS

 „Mokslininkai paskaičiavo, kad atlaisvinus visą šviesą, visą jos energiją iš vieno žmogaus, ji pranoktų bet kokios atominės bombos sprogimą“ .

 Absoliuti dauguma žmonių neturi jokio suvokimo apie visatą ar mikrovisatą. Visa pasaulėžiūra, tai artimiausia aplinka ir bandymas joje saugiai ir sočiai išgyventi. Tik elementarios žinios, kurios tik dalinai mokslo suvoktos yra pateikiamos mokyklose ir aukštose mokyklose. Be plataus domėjimosi visata ir mokrovisata, tam tikrais dėsniais, jokios kalbos apie savęs suvokimą ir negali būti. Ir būtent dėl to, daugumai daug lenviau ir komfortiškiau gyventi religiniuose tikėjimo liūnuose.

 Esamo mokslo stebėjimais yra būtina remtis pažįstant pasaulį. Tačiau ne jų išvadomis, jų sugalvotais dėsniais ar pan. Dauguma mokslininkų, visais laikais, atlieka valdančiųjų užsakymus. Apgaulė, manipuliacija moksle, medicinoje, kaip ir prekyboje bei finansuose yra tik kovos už sotesnį būvį ir troškimą valdyti išraiška. Naivūs ir vaikiški tie, kurie tiki, kad mokslininkai, savanaudiškai nesinaudoja kitų darbais, kad jie sąžiningai skleidžia mokslo šviesą visuomenei. Kadangi man teko pažinti nemažai mokslininkų ir jų „virtuvę“, tai man daug lengviau pažvelgti į jų darbus kitaip ir daryti kitas išvadas. Vien teorija apie visatos atsiradimą kaip sprogimą „kažko“, man kėlė šypseną. Teorijų apie visatos atsiradimą buvo daug, bet šiuo metu visuotinai, mokslinės visuomenės priimta teorija yra naivi. Tas jau ne kartą buvo paneigiama atskirų mokslininkų, kurie rėmėsi visatos, kaip „eterio“ ar juodosios materijos teorijomis. Pagal visatos sprogimo atsiradimo teoriją, tai šiuo metu galaktikos, didžiuliu greičiu išsilaksto į visas puses. Ir kuo toliau nuo sprogimo centro, tuo greičiau. Tai galima priimti kaip tikėjimą ir tuomet tai bus iš religijos srities. Mokslininkai remiasi „raudonosios slinkties“ dėsniu. Tai yra kuo greičiau nuo tavęs tolsta objektas, tuo žemesnio dažnio spinduliavimas iš jo pasiekia tave. Tarsi ir tiesa pagal dėsnius. Bet kiti mokslininkai, remdamiesi tais pačiais dėsniais, tvirtina, kad galaktikoms net nejudant viena kitos atžvilgiu, ta „raudonoji slinktis“ sėkmingai egzistuoja. Tai yra todėl, kad kuo iš toliau atsklinda šviesa, tuo ji labiau paveikta gravitacijos ir tuo pačiu sumažėja jos dažnis. Fotonai turi savo masę, todėl jie paveikiami, netenka dalies energijos ir mažėja jų dažnis. Tai įrodyta matematiškai ir pasiremiant mokslininkų jau patvirtintais dėsniais. Kodėl atmesta ši teorija? Todėl, kad neatitinka apgaulingos, visuotinai rekomenduojamos teorijos ir visuotinai rekomenduojamo mokslo. Praeito amžiaus pradžioje, kol mokslui dar ne visiškai buvo uždėtas apynasris, plačiai buvo žinoma „eterio“ teorija. Ji teigė, kad visata panaši į skystį, kurios dalelės glaudžiasi viena prie kitos ir bet koks poveikis į bet kurią dalelę, persiduoda kitoms dalelėms. Tas pats, galutinis šviesos greitis įrodo, kad tos, visatą sudarančios dalelės, kaip ir vandens dalelės, nesugeba greičiau perduoti poveikį. Tuštumos nėra. Materija, kurią mes matome ir net nematome, bet stebime jos poveikį, tai tik paveiktų „eterio“ dalelių pasireiškimas. Šviesa, bet kokios elektromagnetinės bangos, tai „eterio“ dalelių, arba tamsiosios materijos dalelių susistumdymas, sklindantis tolyn. Tai galima įsivaizduoti kaip begalinę, glaudžiai prigludusių, rutuliukų erdvę ir paveikus grupę iš jų, poveikis sklinda paveikimo kryptimi (kaip griūvančios domino kaladėlės). Jei šviesa, fotonai turi atvirą kontūrą ir skinda tiesiogine kryptimi, tai mūsų realiai apčiuopiama materija, tai uždaro kontūro šviesa. Tai galima palyginti kaip gyvatė, įsikandusi savo uodegą.

 Kuo remiasi paskutinė teorija. Tuo, kad tiek visatoje tiek mikrovisatoje vyksta pastovus materijos sukimasis apie tam tikrą centrą, tarsi įsikandus savo uodegą. Sukimasis spirale, elipse, ratu ir pan., tiesio bado akis pasireikšdamas mūsų aplinkoje. Mūsų genai, taip pat spiraliniai dariniai. Žvaigždžių judėjimas apie galaktikos centrą, planetų judėjimas apie žvaigždes yra tiesiog akivaizdžiai analogiški elektronų judėjimams apie atomus. Tai parodo, kad materija, tiesiog elektromagnetinė banga, turinti uždarą kontūrą – užkonservuota šviesa. Išvada – kiekvienas iš mūsų tai didžiulis kiekis šviesos, energijos. Mokslininkai paskaičiavo, kad atlaisvinus visą šviesą, visą jos energiją iš vieno žmogaus, ji pranoktų bet kokios atominės bombos sprogimą. Iš to dar viena išvada, kad mes sudaryti ir gyvename „tamsos“ dalelių karalijoje, dalis iš kurių yra paveiktos aukštų vibracijų iš kurių vienos atviros, kitos uždaros. Uždarų vibracijų dėka egzistuoja materialūs kūnai. Juos mes matome (regos organų pagalba) dėl atviro kontūro, tai yra šviesos atspindžių nuo tų kūnų dėka. Materialius kūnus mes jaučiame dėka savo kūno pojūčių. Galima sakyti, kad mes ir visa kas aplinkui yra sukurta iš šviesos, bet tai netiesa. Mes sukurti iš tamsos dalelių, kurios sudirgintos aukštų vibracijų. Pirminės yra tamsos, „eterio“ dalelės, o sudirginimas ir šviesa yra antriniai. Kuo sudirginimas didesnis, tuo aktyviau vyksta perdavimo procesas „eteriu“. Beje mūsų suvokiamas laikas keičiasi priklausomai nuo poveikio. Kuo didesnis dažnis, tai yra kitimas, tuo laikas greitesnis, nes laikas tai kitimas. Žmonės pokyčius aplink save ir savyje būtent taip ir jaučia. Kuo daugiau pokyčių įvyksta aplink ar pasikeitimų savyje, savo dvasioje, tuo labiau atrodo, kad daugiau prabėgo laiko. Fizinis kūnas turi savo laiko rodiklius, nes jo vibracijos, jo dažnis, sąmoningai nelabai yra keičiamas. Jei sąmoningai, keičiant save ir savo aplinką galima tarsi keletą gyvenimų nugyventi, tai tokie šposai su kūnu nepavyks. Pagal dabartines galimybes ir suvokimą mums pasiekiamas tik dvasinis, jausminis, sielos laikai. Juos, savo mąstymu, veiksmais galime keisti. Tai yra tame pat kūne, galime apturėti daugybę potyrių, suvokimų, poveikių į aplinką, arba ne. Viskas priklauso nuo aplinkybių kuriuose gimėme, nuo artimųjų, nuo mūsų pačių smalsumo, veiksmų, siekio pažinti save ir pasaulį.

 Dauguma svajoja apie fizinio kūno laiko prailginimą. Vienas iš būdų yra kūno vibracijų mažinimas. Šiuo atžvilgiu natūralus procesas yra miegas. Miego metu truputuką mažėja procesų kūne greitis ir tuo pačiu vibracijos. Ypač tai ryškiai tai galime stebėti gerai ištyrinėtame smegenų elektromagnetiniame spinduliavime. Analogiškus procesus galime sukurti meditacijos būdu. Reiškia ir meditacijos ilgina fizinio kūno gyvenimą. Bet kokios įtampos, greitas fizinio kūno gyvenimo būdas sendina kūną. Čia svarbu atrasti aukso vidurį. Jei mes rūpinsimės tik kūno ramybe, tai jis netobulės, o tobulėti būtina visą gyvenimą. Kodėl? Bet koks tobulėjimas, tai pliusas tiek mums, tiek mūsų palikuonims, tiek rasei. Bet kokios mūsų sistemos tobulėjimas tampa žinomas erdvei, dėl vibracijos ir spinduliavimo procesų ir visu tuo mes dalinamės su kitais. Savo degradacija taip pat dalinamės su kitais ir kiti yra teisūs, jausdami mūsų degradaciją ir įvairiais būdais „bausdami“ mus (ne to jiems nesuvokiant). Įvairios mūsų sistemos, kūno, jausmų, mentalinės ir kt., turi savo vibracijas ir gana tampriai viena su kitomis susietos. Per vienas galime kažkiek įtakoti ir kitas. Pavyzdžiui tobulinant kūną dozuotomis apkrovomis, įtakosime gerą savijautą ir mąstyseną. Būdami blogos savijautos, nusispjausime į savo kūną ir nuodysime jį visokiais stimuliantais, narkotikais, kas atsilieps ir mūsų mąstysenai. Tinkama mąstysena sudarys sąlygas išvengti emocinių stresų, apsaugos kūną nuo apnuodyjimo ar fizinių traumų. Ir t.t.

 Visatoje nėra nei tamsos, nei šviesos, nei gėrio nei blogio. Tiesiog yra vibracijos arba jų nėra. Bet koks vibracinis poveikis sudaro galimybes formuotis bet kam, kad ir tai pačiai gyvybei, kuri gali būti ne tik fizinė. Visi tie poveikiai tokie platūs ir mūsų sąmonei neaprėpiami, kaip skruzdei neaprėpiama Saulės sistema. Vibracijos gali sukurti tiek struktūrų, tiek įvairių materijų variantų, kuriuos tik tyrinėk ir tyrinėk. Tokių tyrinėtojų ir gyvybės formų, pralenkusių mus visatoje yra daugybė. Todėl neverta stebėtis galimais ateiviais Žemės planetoje. Dauguma iš jų mes gal medžiaga stebėjimams, eksperimentams, o gal tiesio vergai ar maistas. Tai jiems natūralu, nes mes ne kitaip elgiamės ir su žemės gyviais ir mums tai natūralu. Jie mums kaip dievai, nes jų technologinis lygis toli toli ir kai kurie iš jų gali patys konstruoti gyvus organizmus, kad ir į mus panašius. Kažkas, kažkada ir mus sukonstravo, bet mes linkę mistifikuoti tai. Čia kalba apie fizines esybes, o kiek dar nefizinių, kurias mes jaučiame, kurios mus įtakoja per jausmus, psichiką, nes neturi galimybės įtakoti fiziškai. Visa tai, kas parašyta, labai plati tema, o čia tik trumpas juodraštis to, ką teko padiskutuoti su keliais mąstytojais ir mūsų pozicijos buvo panašios.