VISATAI REIKIA ...

   Tarp mūsų (o gal ir mes tokie), gyvena žmonės, kurie jau daugybę kartų reinkarnavo Žemėje ir kurie daugybę kartų patyrė įvairių patirčių, bei gavo pamokų. Kaip tokiems žmonėms gyvenasi Žemėje vėl ir kaip juos atskirti iš bendros masės? Kaip jiems sekasi vėl ir vėl pradėti nuo „švaraus lapo“?

  Dėl daugybės patirčių ir išgyvenimų, mums vėl gimstant Žemėje, Visata mielaširdingai „uždaro“ mūsų praeities prisiminimus, kad mes nuo to neišprotėtume. Palieka tik jausminę atmintį, kuri mums „išplaukia“ nuo pat vaikystės, atsidūrus tam tikrose situacijose, aplinkose, susiduriant su tais pačiais žmonėmis (su tomis pačiomis sielomis iš praeitų gyvenimų). Taigi kaip elgiasi žmonės, kurių sielos jau gana daug kartų įsikūnijo materialiame pasaulyje?

  Visų pirma tokiems žmonėms yra poreikis dažnai pabūt vieniems. Tokius žmones dažnai vadina prastai socializuojančiais. Jiem vienišumas yra natūrali būsena, nes jie niekuomet nesijaučia vieniši. Jiems ir taip komfortiška. Jiems pakanka būti savimi, jie tuo džiaugiasi. Iš esmės jiems niekas nereikalingas. Jiems nereikia aplinkinių įvertinimo, paskatinimų, ar ar aplinkinių pripažinimo. Jie ir taip viską jaučia ir jaučia kas jie. Jie tai jaučia, nes tai „žino“ iš labai senų laikų, iš tų inkarnacijų, kuomet daugybę kartų buvo su įvairiais žmonėmis. Juose yra gilus suvokimas, kad gyvenimas yra „žaidimas“, kur žinomas scenarijus, žinomas ir finalas. Tokie žmonės ne vienišiai, jie nevengia kompanijos, bet ir nesiekia aktyvaus dalyvavimo tose kompanijoje. Jie puikiai gali praleisti laiką tiesiog stebėdami aplinką, žmones, skaitydami knygas, klausydamiesi muzikos ar pan. 

 Daugybę kartų reinkarnavę žmonės turi poreikį be perstojo vystytis, mokytis, siekti naujo pažinimo, žinių ir nesustoja ties jau pasiektu. Jie nebijo keisti ir keistis. Lengvai išsiskiria su tuo, ką jau pasiekė. Jie neturi praradimo baimės, nes turi gilų žinojimą, kad priekyje, ateityje laukia nauji potyriai. Tokie žmonės, aplinkinių žvilgsniu gyvena „neprotingą“ gyvenimą, nes siekia vis naujo tobulėjimo, žinių, niekaip negali „nurimti“, pasinerti į komfortišką būseną, stabilumą, rutinos ramybę. Tokie žmonės kas dieną siekia atverti sau naujas gyvenimo ribas, stebėti gyvenimą kaip kristalą, iš visų jo spindinčių briaunų.  Tie „keisti“ žmonės vertina savo vystymosi laiptelius taip, kad pasiruošę pereiti skausmą ir kančias, pakilimus ir nusileidimus, kad dar labiau pažinti save, praturtinti save naujais patyrimais, naujomis žiniomis.

  Beje savo gyvenimo pabaigoje, tie „keisti“ žmonės visai nesiekia ir nesitiki gauti saugumą ar tikėtis, kad juos kas saugos, globos. Jie turi alternatyvų požiūrį tiek į patį gyvenimą, tiek į jo pabaigą. Jie maksimaliai atsiriboja nuo visuomenės informacijos priemonių, televizijos ir pan. Jie jaučia skleidžiamą melą, dezinformaciją, apgaules. Aplinkinių gyvenimas jiems atrodo kvailas, nuobodus, bereikalingas laiko leidimas, sukeliantis nusivylimą ar pan. 

  Daugybę kartų reinkarnavę žmonės tiksliai, su supratimu „nuskaito“ nuo kito žmogaus jo informaciją. Net trumpai pabendravę jie jau žino koks tai žmogus, koks jo požiūris į gyvenimą, į patį jį, kokį gyvenimą gyvena tas žmogus, kokias baimes turi, kokius džiaugsmus gali patirti, kokį gyvenimo būdą turi. Tokie žmonės tai geba net nuo pat vaikystės. Jiems tarsi duotybė yra išmintis, bet tai tik pasekmė daugybės patirčių. Todėl jie beveik neklysta, yra labai pastabūs, mato realius (o ne spaudos, ar TV, politikų ir pan.) peršamus pokyčius aplinkoje, visuomenėje. Mato kitų žmonių siekius, troškimus. Jie „netikrina“ žmogaus koks jis. Jie mato jį iš jo akių šviesos, balso skambėjimo, judesių, jausminių bangų spinduliavimo. Tokie žmonės visa tai labai daug kartų patyrė ir nieko naujo tame nemato: vis tos pačios aistros, troškimai, jausmai, emocijos.

  Prie daugybę kartų reinkarnavusių žmonių, kaip prie magneto traukia kiti žmonės, jie daro „keistą“ įtaką dėl savo išminties, įžvalgumo, gyvenimiško supratimo. Ir nors jie gali būti gerokai jaunesni, bet pas juos ateina pasitarti net labai subrendęs „senimas“.  Daugybę kartų reinkarnavę žmonės turi galybes informacijos savyje ir dažnai jie nesupranta iš kur ta informacija išplaukia. Tokie žmonės greit daug ko išmoksta, lengvai apmokomi, lengvai įsisavina gyvenimo pamokas. Aišku visuomenėje jie dažnai „neįsipaišo“, jaučiasi kažkiek nejaukiai nuo pat darželio, po to mokykloje, institute, darbo kolektyve, giminių tarpe, bendruose šventėse ir t.t.  Tačiau jiems labai gerai vienas su kitu, kuomet tokie suranda vienas kitą. Dažnai tokie vienas su kitu daug nekalba, nes tiesiog jaučia vienas kitą, jiems ir taip gyvenimas pažįstamas. Deja aplinkinės gyvenimiškos sistemos neretai negailestingos tokiems žmonėms. Kai kurie bando „įsipaišyti“ į esamą visuomenę, stengiasi „teisingai“ elgtis, kad priprasti būti bandoje „avimi“, nors viduje jaučiasi „liūtu“. Jie tiesiog bando žaisti jiems primestą vaidmenį gyvenime. Tačiau jie niekuomet nesijaus savimi, nesijaus „normaliais“, nes nesuvokia ką reiškia būti „normaliais“. Jie nesuvokia kaip žmonės gali būti būti patenkinti viskuo, ar viskuo piktintis vienodai, tarsi pamojus lazdele.  Taip. Jie turi daugiau keistenybių negu paprasti žmonės. Jiems sunkiau susirasti vienminčių, draugų. Dažnai jiems atrodo, kad jie gyvena ne savo gyvenimą, kad aplinkiniai žmonės elgiasi labai neprotingai ir viskas aplink surėdyta gana neprotingai.

  Jei savyje jaučiate kažką panašaus, neleiskite jus įtikinti, kad jūs turite pasikeisti, kad atitikti aplinkinių lūkesčius ir aplinkinį pasaulį. Jūs jau tiek kartų reinkarnavote ir tiek kartų aplinkinis pasaulis kito, kad ...

Visatai reikia gyvų sielų, o ne anglies gyvybės formų kopijų, klonų tiražavimo. Visatai reikia greito sielų brendimo. Todėl vienintelis gyvenimo tikslas turėtų būti nemirtingo pagrindo tobulinimas, jo brandinimas. Visa kita veikla, tame kelyje, yra beprasmė.