VYRAI IR MOTERYS

  Visais laikais aktuali tema ir labai asmeniška kiekvienam – vyro ir moters santykiai. Diskutuoti ta tema nėra lengva, nes absoliuti dauguma žmonių, visų pirma mintyse ir rečiau žodžiais teisina save, teisina savo „gerus“ ketinimus, ginasi „kvaila“ jaunyste. Giliau patyrinėjus, pasirodo tai tik emocijos, egoizmas, „gamtos šauksmas“ – maitintis, daugintis, dominuoti (dauginimosi ir dominavimo instinktai glaudžiai susiję ir iš esmės tai yra vienas instinktas). Tai instinktai, o ne žmogiškumas, sąmoningas, viso to suvokimas ir valdymas. Situacija taisosi tik tuomet, jei žmogus bent sau, tyliai, viduje, pripažins realią padėtį, sutiks su ja, bet nesusitaikys. Susitaikius  su esama padėtimi, žmogus rizikuoja ten ir likti, ar net dar pabloginti situaciją. Suvokus situaciją yra būtina pyktelėti ant savęs, pažadinti savyje „pasiutimą“, nes tik ši energija gali ištraukti žmogų iš „duobės“. Pyktelėjimas reikalauja veiksmo, nes jei jo nebus, tai pyktelėjimas virs pykčiu, po to neapykanta ir susinaikinimu toje „duobėje“. Visiškas susitaikymas su situacija ir nuolankumas, paliks jus „duobėje“ ilgam, o gal net visam gyvenimui. Ir bet kas eidamas pro šalį galės išmesti ant jūsų savo „šiukšles“, pasityčioti, pasinaudoti. Ne veltui bet kuri religija reikalauja iš savo „avelių“ nuolankumo, susitaikymo – esantys „duobėse“ net nesistengs iš jų pabėgti, net jei ta duobė gerokai sumažės. Šiuo atveju labai geras programavimo pavyzdys iš Indijos, kur dauguma dramblių šeimininkų, nuo mažumės pririša drambliuko koją prie virvės, o tas nori judėt, veržiasi pas mamą. Koja nusitrina iki kraujo, jam labai skauda, o dar musės puola žaizdą... Taip, nuo mažumės, jo pasąmonė užprogramuojama, kad virvė yra visagalė. Todėl, net suaugę ir dideli drambliai, nors ir pririšti su menka virvute už kojos, nesiveržia niekur. Programavimo būdų yra įvairių, svarbu žinoti tikslą, ko norima iš užprogramuotų būtybių.

  Mamoms labai sunku suvokti, kad vaikai toli gražu nėra tobuli, o tik tobulėja augdami, mokydamiesi, „sugerdami“ į save aplinkoje esančios civilizacijos vertybes (aišku jei jos yra). Bet kuri, gimusi žmogiška būtybė turi potencialą tapti žmogumi, bet tai tik potencialas. Toliau vyksta tos žmogiškos būtybės programavimas aplinkinių, bei aplinkos dėka. Aišku, su laiku, atsirandant sąmoningumui, žmogiška būtybė gali save programuoti sąmoningai, tai dažniausiai vadinama mokymusi. Beje, žmogaus kūdikiai gimsta tik tie, kurie biologiškai stipriausi. Dauguma jų arba savaime abortuojasi, arba net, užsimezgus keliems vaisiams, stipresnis „suvirškina“ silpnesnį. Gana daug atvejų, kuomet net 20-30m., turinčiame žmoguje, kažkurioje jo kūno vietoje randama cista, su joje esančiu žmogaus gemalu. Tai jo brolis ar sesė, kurie buvo per silpni kovoti iki gimimo, bet per stiprūs, kad būtų „suvirškinti“, todėl buvo apgaubti cistos kapsule.

   Apvaisinimas, nėštumas ir gimimas tai ne fabrikas, kur ant konvejerio gaminamos idealios mašinos. Deja nemažai vaikų, nuo šio Gyvybės „konvejerio“,  į gyvenimą ateina su įvairiais „defektais“, kurie kartais, tam tikrose aplinkos situacijose, gali tapti net privalumais, o gali likti ir trukdžiais. Gamta tarsi eksperimentuoja ir toli gražu ne visi Jos „gaminiai“ yra idealūs, kaip kad įsivaizduoja daug naivių mamų ar tėčių. Ten, kaip ir aplinkoje, vyksta natūrali Gamtos atranka – išlieka stipriausi, aktyviausi, kovotojai. Tik civilizacija iškraipė šį procesą ant tiek, kad pradėjo daugiau dėmesio skirti ne sveikiems ir gabiems, o silpniems, su negalia. Yra žiaurus, bet teisingas posakis – ką maitini, tas auga, dauginasi ir užima vis daugiau vietos. Jei civilizacija rūpintųsi daugiau sveikais ir gabiais vaikais, tai tokių vis labiau daugėtų ir jie galėtų kurti tokią civilizaciją, kurioje būtų pakankamai pasirūpinta ir silpnais, bei neįgaliais jos atstovais. Faktas tame, kad tie neįgalūs ir silpni tikrai nepasirūpins vienas kitu taip, kaip tai galėtų padaryti sveiki. Deja to fakto dauguma nenori matyti, nenori pripažinti. Istorijoje nemažai faktų, kuomet tautos, giminės, šeimos išlikdavo tik jei kritinėmis situacijomis pasirūpindavo sveikais, suaugusiais, galinčiais pratęsti giminę suaugusiais. Užpuolus priešams, ar stichijai, buvo natūralu palikti senus žmones ir mažyčius vaikus, jei situacija būdavo kritinė ir reikalaudavo skubos. Kas padėdavo seniems žmonės ar nešdavosi su savimi kūdikius, tas žūdavo, ta šeima, giminė, tauta išnykdavo. Gyvybė instinktų lygyje jau tokia, žmogaus požiūriu tiesiog žiauri, bet išlikimo atžvilgiu tai teisinga. Išlikusieji galėdavo pratęsti giminę, tautą, rasę. Gyvybė, kūnas yra pamatas iš kurio jau galima „nulipdyti“ žmogų. Be pamato nepastatysi namo – nebus nei sienų, neis stogo, nei vidaus įrangos. Čia kaip dvi medalio pusės – pirma instinktai, po to visas kitas grožis, protas, materialinės vertybės ir pan. Civilizacija tam ir   kuriama, kad būtų galimybė ugdyti žmogiškumą, ant instinktų pagrindo. Be kūno nebus muzikos, meno, daiktų. Tačiau jei kūną sureikšminsime (namo pamatas svarbiau už sienas, stogą ir pan.), tai nusirisime į gyvūniškus santykius ir gyvūnišką gyvenimą. Reikalinga tam tikra pusiausvyra. Čia kaip IN ir JAN filosofija. Čia kaip diena ir naktis, kaip žiema ir vasara. Svarbu nė vienos pusės nesureikšminti, nepadaryti pačiu pačiu svarbiausiu. Civilizacijos subyra dar ir todėl, kad arba sureikšmina „žmogiškumą“, arba instinktus. Pirmu atveju  greit susinaikina, o antru atveju tiesiog išsigimsta.

 Žiūrint kokiomis sąlygomis, kokioje aplinkoje augs gimusi žmogiška būtybė, kokias pamokas, kokį išsilavinimą gaus ir ypač kokios žmogiškos vertybės bus ugdomos toje esybėje, tiek žmogaus ir turėsime. Mes galime daug ko išmokyti tą esybę, bet tai nebus žmogus, o tik padaras, gebantis geriau nei kiti atlikti tam tikras išmoktas funkcijas – būti geru mechaniku, geru inžinieriumi, geru chirurgu, geru muzikantu, puikiu artistu, menininku ir pan., bet tai nereiškia, kad jis (ji) bus geru žmogumi. O jei nieko nemokysime tos, gimusios, žmogiškos esybės, tai ji išmoks tik maitintis, sieks dominuoti, kad gauti daugiau maisto ir subrendus sieks daugintis, kad taip pat dominuoti. Taip, tai pamatiniai dalykai, kurie reikalingi žmogiškai esybei kaip pamatas, kaip pačios Gyvybės palaikymas. Tai tarsi namo pamatas, o sienos, stogas, tai visa kas išmokstama, tai tarsi civilizacija. „Namo“ vidų bei išorę padaro jaukius, išpuošia tie, kas išmoko meno. Tačiau ir tai tėra tik tam tikra aplinka, tam tikros sąlygos. Tikrą jaukumą sukuria žmogiškumas, tam tikros visuomenės išgyvenimo, gyvenimo nerašytos taisyklės. Kuomet žmonės pradeda pamiršti tas taisykles, jie pradeda kurti įstatymus. Kuo daugiau įstatymų, tuo labiau pamirštamas žmogiškumas, tuo labiau jis nyksta. Įstatymų gausa padaro žmogų nesavarankišką, tarsi neįgalų gintis nuo išorinės agresijos, pasirūpinti aplinkiniais, gimine, šeima, vaikais. Įstatymai atima iš vyro galimybę ginti nuo bet kokios agresijos aplinkinius, net savo artimus – skambink tam skirtoms žinyboms. O vyras, Gamtos sukurtas ir tam, kad gintų, saugotų, rūpintųsi ne tik šeima, bet ir kaimynais, bendruomene, tauta, rase, žmonija. Atimant iš vyro tą, Gamtos duotą funkciją, jis po truputį tampa „neįgalus“, vis labiau prarandantis bet kokias vyriškas funkcijas. Kadangi genetiškai moterys yra Gyvybės tęsėjos, tai tam tikras „vyriškas“ funkcijas automatiškai bando perimti moterys. Deja tai ne jų „teritorija“, tai tik sulėtina civilizacijos žlugimą, bet nepanaikina to proceso.  Valstybė, per įstatymus siekia „privatizuoti“ net vaikų auklėjimo sritį, o kartais ir pačius vaikus. Automatiškai mamos pradeda mažiau gimdyti, o kartais net to visai atsisako. Tai viena iš civilizacijos savižudybės formų.

  Būtina nebijoti ir suprasti savo Gyvybinio pamato svarbą, savo instinktų svarbą, tačiau jiems atsiduoti, jų nekontroliuoti, tai nusiristi iki gyvūnijos lygmens. Gimę vaikai turi tik instinktus, o juos auginantys tėčiai ir mamos turi vaikus kas dieną mokyti žmogiškumo, diegti juose žmogiškas vertybes. Vienas iš pačių stipriausių vaiko instinktų yra fizinis aplinkos kopijavimo instinktas. Ir kas jiems atrodo įdomu, duoda maisto, malonumo, jie tiesiog momentaliai pagauna ir siekia tai vis pakartoti. Vaikams svarbu, kad jų norus kuo greičiau suprastų ir vykdytų jų tėvai, todėl jie kopijuoja jų garsus, siekia komunikacijos. Tai žavi mamas, tėčius ir jie mieliau suteikia įvairias „paslaugas“ savo atžaloms, dažnai net neįtardami, kad tos atžalos juos jau valdo ir naudojasi jais. Vaikai skuba kopijuoti tėvų judesius, vaikščiojimo būdą, nes taip jie greičiau pasieks jiems norimus objektus. Pastebėta, kad puikiai prižiūrėti ir pamaitinti vaikai neskuba mokytis kalbėti ar vaikščioti. O kam, jie ir taip viską gauna. Gana dažnai tokie vaikai auga storuliukais. Šiek tiek nedamaitinti ir mažiau dėmesio gavę vaikai net tik rėkimu, bet  kalba, judesiais, rėpliojimu, ėjimu kuo skubiau siekia įtraukti tėvus į savo poreikių aptarnavimą. Tai natūralu Gyvybei, nes kitas etapas - vaiko siekis vis labiau komunikuoti su tolima aplinka, ją tyrinėti, kad ir joje būtų galima dominuoti. Dominuojantis vaikas visuomet yra agresyvesnis, gyvybingesnis, greičiau vystosi ir tuo pačiu gyvenime gali daugiau pasiekti. Tokį vaiką tėvai gana anksti gali pradėti mokyti tam amžiui nebūdingo mokslo, suteikti galimybę dar plačiau patyrinėti pasaulį, kad kuo anksčiau įgytų įvairių įgūdžių. Tėvams būtina tokius vaikus kuo skubiau išmokyti priežasties – pasekmės dėsnio. Nes jie linkę ne tik labiau skriausti kitus (brolius , seses, savo tėtį ar mamą), bet ir patys rizikuoti tyrinėjant pasaulį. Jiems būdingos įvairios traumos, nudegimai ugnimi, skendimas vandenyje ir pan. Kuo anksčiau jie išmoks to dėsnio, tuo anksčiau supras, kad būtina valdyti savo vidinę „ugnelę“ -  patiems nenukentėti ar kitus nenuskriausti. Tokius, labai anksti savarankiškumo siekiančius vaikus, būtina kuo anksčiau išmokyti saugiai mokytis būti savarankiškais, kad po to, daugybę metų, „nestovėti“ šalia su pamokymais, kaip reikia save saugoti. Puikiai žinome, kad nuo paauglystės, o tokie vaikai net ir anksčiau, nebelaiko savo tėvų „dievais“. Tuomet jau vėlokai mokyti ne tik žodžiais, bet ir pavyzdžiais. Yra toks posakis – ką pasėjai, tą ir pjausi. Tai va, ką mama ir tėtis pasėjo savo vaikuose iki jų paauglystės, tokį derlių jie ir „pjaus“ – toks jų vaiko elgesys su jais ir bus, kuomet vaikui ateis paauglystė. Tačiau „sėja“ nesibaigia. Ką mama ir tėtis „pasės“ savo paaugliškame vaike, tokią šeimą, tokį gyvenimą ir kurs tas vaikas, kuomet pasieks brandą. Kokią mamą ir tėtį matys mergaitė, tokia ji ir pati sieks būti, bei panašaus į tėtį vyro ieškos. Taip pat ir berniukas, kokį tėtį ir mamą, matys, kokius jų tarpusavio santykius matys, tokį savo gyvenimą ir konstruos – kopijavimo dėsnis nusėda giliai pasąmonėje ir yra veik nevaldomas. Todėl veik visos problemos jaunose šeimose, tarp vyro ir moters, kyla daugiausia tik iš blogų pavyzdžių, parsineštų iš savo mamų ir tėčių gyvenimo.

  Mokslininkams, tyrinėjant žmogaus ir kitų gyvių smegenis, nustatyta, kad tik žmogus turi tokią didelę smegenų ataugą priešakinėje kaukolės dalyje. Ilgą laiką buvo manyta, kad tai ir yra proto buveinė. Tačiau paskutiniai tyrinėjimai davė tokias išvadas, kad iš tiesų, ta smegenų dalis, atlieka „stabdžio“ vaidmenį – emocinio stabdžio!!! Būtent tos smegenų dalies dėka, visos gyvūniškos emocijos ir gyvūniški poreikiai, instinktai yra tarsi pristabdomi šioje vietoje, kas duoda galimybę gerai patikrinti, tarsi permąstyti sprendimą, o tik tuomet jį priimti. Ta sritis sulaiko emocijas ir duoda laiko apmąstymams – „kas bus jei aš pasielgsiu taip ar anaip?“.  Iš esmės žmogus nuo beždžionės skiriasi tik „stabdžiais“. Beždžionė pajuto – padarė, užsinorėjo – paėmė. Tai yra ji gyvena šiame momente ir negalvoja kas buvo kažkuomet, ar kas gali būti už kažkiek tai laiko. Žmogus, stabdydamas savo emocijas, gali plačiau žvilgtelėti „laike“, suprasti priežasties – pasekmės dėsnį. Būtent dėl esamų „stabdžių“, žmogus išmoko dalintis maistu su artimais ir po to su svetimais. Tas sustiprino žmonių populiaciją, ją pagausino. Gyvūnas nelinkęs dalintis maistu net su savo artimu, nes maistas yra vienas iš instinktyvaus gyvybės išlikimo pagrindo. Tai yra, žmogus išmoko kažkiek valdyti vieną iš prigimtinių instinktų – mitybos instinktą. Kiti du svarbūs instinktai yra dominavimas ir dauginimasis (iš esmės tai vienas instinktas). Būtent dėl šių dviejų instinktų ir kyla daugybė problemų žmonių gyvenime. Jei vyras nestabdo savo dauginimosi instinktų, tai yra smegenyse turi per mažus „stabdžius“, tai jis, kaip patinas, rujoja per visą savo gyvenimą ieškodamas vis naujų patelių. Tas pats ir su moterimis. Mokslininkai mano, kad jei žmogus išmoktų valdyti savo dauginimosi instinktą, tai nebūtų tiek apsigimimų, neįgaliais gimusių vaikų ir tauta, rasė galėtų sėkmingai vystytis joms skirtose teritorijoje, nebūtų poreikio kariauti, siekti dominuoti kitų tautų ar rasių atžvilgiu. Tas sustiprintų visą žmoniją ir sudarytų sąlygas jai pasklisti kosmose, o  tai jau kokybiškai naujas žmonijos vystymosi etapas.

  Gimdami, genetiniu lygmeniu, mes iš giminės gauname savo smegenyse tam tikras struktūras, o jei kažkokių tai gavome menkai, tai nereiškia jog jos neišugdomos. Būtent žmonių visuomenėje, remiantis žmogiškumo taisyklėmis, pastovia savidrausme, emocijų atžvilgiu, galima padėti smegenims formuoti platesnes tam tikras zonas, kurios gali būti perduotos jau savo palikuonims, kaip realus palikimas. Tos smegenų zonos suteikia mums įvairiausių gebėjimų, tiek gamybinių įgūdžių lengvo įsisavinimo, tiek meno pajautos ir pan. Ir visa tai, genetiniu lygmeniu mes perduodame savo palikuonims, tai yra jiems suteikiame vidinių „supergalių“. Tokie vaikai tarsi savaime gabūs kažką tai konstruoti, muzikuoti, moka vaidybinio meno ir pan. Pavyzdžiui gimnastų vaikai ar net anūkai iš prigimties gali turėti pusiausvyros pajautą, o kariūnų vaikai sugeba anksti save ir kitus drausminti, jų reakcija greita ir kariūnams būdinga logika, tvarka.

  Mes puikiai žinome, kad jei nėra savidrausmės emocijų atžvilgiu, tai emocijos, kaip pabaidyti arkliai vežimą išveš į pievas ir sugurins jį, bei patį vežėją. Gyvenime protas eina lygiagrečiai su jausmais. Normaliame vyre  šiek tiek daugiau proto, bet mažiau jausmų. Normalioje moteryje šiek tiek daugiau jausmų ir mažiau proto. Ir yra kvaila, kuomet moteris iš vyro reikalauja daugiau jausmų ir nusivilia jų „nebuvimu“, arba kuomet vyras reikalauja iš moters daugiau proto ir nusivilia jo „nebuvimu“. Mes skirtingi ir mumyse negali nieko būti po vienodai. Tai kvaila, egoistiška, savanaudiška. Tačiau kuomet vyre randama labai mažai proto ir gana daug jausmų, tai ne vyras, o patinas. Ir kuo daugiau vyre jausmų, tuo labiau jį valdo instinktai, tuo jis vis labiau virsta malonumų ieškotoju, kol galų gale jam nesvarbu ar prieš jį patelė, ar patinas, ar koks gyvūnas. Panašiai ir su moterimis. Kuo daugiau moteryje proto ir mažiau jausmų, tuo ji mažiau linkusi gimdyti vaikus, tuo labiau joje gęsta Gamta ir lieka tik malonumų instinktas. O kas būna jei moteris turi labai daug jausmų, o proto menkai? Tuomet ji tik patelė, kuri arba tik gimdo nuo bet kokio vyro, arba yra bet kokiam vyrui malonumų šaltiniu. Na, o jei vyras turi labai daug proto ir menkai jausmų, tuomet jis „šaltas“ ir žiaurus, reikalaujantis, net iš Gamtos, absoliutaus idealumo. Jei sutikote žmogų, kurio namuose kiekvienoje lentynoje tvarkingai, idealiai, kiekvienas rūbas „savo“ vietoje. Kiekviena knyga surikiuota pagal viršelių aukštį, spalvas; visi kambario kampai idealiai išvalyti nuo dulkių, vonia ir tualetas po panaudojimo ne tik, kad išplaunami, bet ir nusausinami šluoste ir panašiai, tai tas žmogus žiauriai prisirišęs prie idealumo. Jis(ji) nepakęs (nors pradžioje gal ir neparodys) jūsų net menkiausios klaidos (jo, jos manymu), net menkiausio neidealumo. Beje Gyvenimas beveik visada „pasišaipo“ iš tokių žmonių, pakišdamas jiems neidealius partnerius, kurie griauna jų idealų pasaulėlį. Jei „idealios“ moters vyras „pašluostukas“, tai gimsta neidealūs vaikai, kurie „gadina“ nervus ir gyvenimą „idealiai“ mamai. Jei idealistai vengia susieti savo gyvenimą su „neidealiais“ partneriais, tai Gyvenimas juos patalpina į neidealią aplinką, su neidealiais kaimynais, su materialiniais sunkumais, kurie verčia eiti į tą „neidealią“ aplinką ir bendrauti su „neidealiais“ žmonėmis ir būti priklausomais nuo tų „neidealių“ žmonių. „Idealistai“ dažnai į Gyvenimą ir jo „pokštus“ reaguoja elementaria isterija, nes jiems neidealu gyvenime reikšti, rodyti savo emocijas. Isterija juose pratrūksta tuomet, kuomet jų, sukauptų emocijų „taurė“ jau liejas per kraštus. Beje pastebėjau, kad kuomet idealistai užsiima meditacija, atsipalaidavimo pratimais, tai visi arba pravirksta, arba isterikuoja, arba juos „užpuola“ traukuliai (kiti tai įvardija kaip apsėdimus). Taip išeina sukauptos, kūne uždarytos emocijos, kurios paprastai, su laiku, virsta ligomis (dažniausiai psichikos). Beje, jei linkusi prie idealizmo moteris, sutinka jai patinkantį vyrą, tai didelė tikimybė, kad Gyvenimas jai pakišo neidealų vyrą. Po kiek tai laiko, tokia moteris pastebi, kad jos vyras pradėjo išgėrinėti alkoholio, nors prieš tai gal būt visai negėrė. Toks vyras gali pradėti vaikščioti  pas kitas moteris ir net  „netyčia“  tame išsiduoti. Situacija tik blogės, kol moteris nesugebės atsisakyti savyje visa ko idealizavimo, nes problema ne tame vyre, o joje. Tas vyras, priklausomai nuo jo proto ir emocionalumo, gyvenimiškos patirties, reaguoja į savo moters vidinį pasaulį. Ir kuo jis vidumi silpnesnis, tuo anksčiau ir aštriau jis reaguos į moters vidinį pasaulį (alkoholizmu, paleistuvyste, apsiėdimu ir pan.). Tas pat ir idealistų vyrų atžvilgiu – kuo moteris silpnesnė vidumi, tuo ji greičiau ir aštriau reaguos į vyro idealistinį vidinį pasaulį savo neidealumu (alkoholizmu, narkomanija, apsiėdimu, paleistuvyste ir t.t.). Stiprūs savo vidumi vyrai ar moterys, susidūrę su idealumo trokštančiu partneriu, su laiku pastebi, kad jiems norisi prieš tą moterį ar vyrą būti „bjauriu“, nusigėrusiu (nusigėrusia), silpnu patarnautoju (silpna tarnaite) ir pan., ir jiems tas jausmas nepatinka. Iš pradžių jie užsibūna pas draugus (o jos pas drauges), žvejyboje, medžioklėje ir t.t. Kartais to pakanka, jei partnerio idealizmas nežudantis ir dar sulaiko vaikai, butas, namas. Tačiau dauguma skuba tiesiog atsiriboti, išsiskirti ir tai padarius, tarsi lengviau kvėpuojasi. Gamta, Gyvybė, Gyvenimas nėra idealūs, jie tarsi amžini eksperimentatoriai. Ir jei kas iš kūrinių užstringa idealizme ar bando tai platinti po savo aplinką, tai skubiai yra „gesinami“ neidealia aplinka, neidealiais partneriais, neidealiais vaikais, neidealiu gyvenimu. Idealizmas, tai pokyčių, gyvybės sustabdymas tam tikroje būsenoje. Šito trys GGG nedaleis, nes tai būtų jų mirtis.

  Žmogiškumo dėsniai, civilizacija, išsimokslinimas visa tai ugdo žmogišką esybę. Tačiau skirtingos socialinės sistemos gali būti toli gražu nesuinteresuotos ugdyti žmogišką esybę. Pavyzdžiui šiuo metu pasaulyje dominuojanti socialinė-kapitalistinė sistema suinteresuota didesnę žmonijos dalį suturėti labiau instinktų sferoje. Reikalinga tik maža dalis kompetentingų specialistų, kad aptarnauti kapitalizmo socialinę sistemą. Todėl dauguma ugdymo ir mokymo įstaigų yra nukreipta tik į siauros specializacijos „specialistų“ apmokymus. Visuomenė patalpinama į vis tvirtesnius kurpiamų „įstatymų“ rėmus, kurie skirti apsaugoti esamą kapitalistinę sistemą nuo galimų vidinio „mechanizmo“ sutrikimų. Kuo senesnė kapitalistinė sistema, tuo daugiau gyvenimiškų sferų, smulkmenų ji siekia apriboti „įstatymų“ rėmais. Kuo laisvesnė visuomenė, tuo joje mažiau įstatymų, tuo labiau viskas juose susireguliuoja savaime, vien dėl žmogiškumo dėsnių, kurie tarsi jau savaime yra kiekviename. Tik, jau gerokai „užprogramuotas“, nelaisvos visuomenės atstovas, jausis nesaugus be įstatymų, reglamentavimų, įvairių taisyklių. Beje, religijos užprogramuotas žmogus taip pat pradės jaustis nesaugus, jei atimti iš jo galimybę vaikščioti į bažnyčią, melstis, turėti namuose ar ant kaklo kryželį, būti nepakrikštytam (ar jų vaikams būti nepakrikštytiems), žinoti, kad juos į kapus nelydės kunigėlis ir pan. Kapitalistinė socialinė sistema siekia, daugumoje žmonių, palaikyti ir net skatinti gyvūniškus instinktus. Be aktyvaus dominavimo instinkto ugdymo, nuo pat kūdikystės, žmogus vis labiau lieka autsaideriu, kol galų gale tampa paprastu, tik tam tikras funkcijas atliekančiu darbininku-vartotoju. Sistema skatindama dominavimą, skatina žmonių tarpusavio kovą, juos atskiria nuo bendrumo pajautos. Tai skaldyk ir valdyk priemonė. Ta pati priemonė taikoma daugelyje sričių ir žmonės jaučiasi nesaugūs vienas kito atžvilgiu, tampa priešais net tautos ar rasės. Šiuo metu pasaulyje yra įsigalėjęs transnacionalinis kapitalizmas, kuriam tautos ir net rasės yra trukdis. Neliko net vadinamos „laisvos rinkos“ apie kurią dar svaičioja  žemo suvokimo verslininkai. Taisyklės tik mitinės, tiesiog didesnė „žuvis“ praryja mažesnes. Iš esmės, tai dominavimo instinkto valdomas gyvūnijos pasaulis.

  Kadangi maisto dalijimosi instinktą žmonija kažkiek įveikusi, tai be dominavimo instinkto, dar intensyviai manipuliuojama dauginimosi instinktu. Taip moterys supriešinamos su vyrais įvairių „įstatymų“ pagalba. Taip buvo supriešinti vaikai su mamomis, tėvais. Tas pats skaldyk ir valdyk principas. Taip pradėta smerkti net pati šeimos sąvoka, iškeliant virš visa ko tik dauginimosi malonumą. Taip buvo sukurtos ir dirbtinai, „įstatymiškai“ skatinamos gėjų ir lesbiečių vienadienės „šeimos“. Dauguma žmonių sako, kad tai juos neveikia, bet deja veikia. Lašas po lašo veikia pasąmonę, veikia tavo vaikų sąmonę. Tie ištvirkimai tau pasidaro priimtini, normalūs, o tavo vaikams jau bus natūralūs. Žmogus yra programuojama biosistema ir tą tiesą būtina suvokti iki kaulų smegenų.

  O kaip kasdieniniai vyro ir moters santykiai? Tai priklauso kiek žmogiškumo, iki šio momento, buvo išugdyta tėvų dėka, bei išsiugdyta paties individo. Jei tie merginos ir vaikino santykiai užsimezga jaunumėje, tai didelė tikimybė, kad visas „spektaklis“ vyks labiau instinktų srityje nei žmogiškumo, ar proto teritorijoje. Dauguma merginų, jaunų moterų šiame amžiuje dar labai stipriai valdomos instinktų ir siekia materialinio, fizinio saugumo. Tai natūralu pateliai, kuriančiai savo lizdą. Kaip natūralu ir patinui, ieškant maksimalaus dominavimo teritorijoje ir pasidauginimo toje teritorijoje. Tačiau moteris nori, kad tas aktyvus patinas, kuris stiprus ir turtingas būtų tik jos. Tai yra ji nori šeimos. Tai neatitinka patino interesų ir iš čia kyla pirminis konfliktas. Tuomet moteris-patelė iš vyro-patino reikalauja žmogiškumo.  Deja nei jos poreikiai, nei jo poreikiai žmogiškumo pagrindo neturėjo, tai buvo tik instinktų pagrindas. Tuomet moteris lieka viena, ar su vaiku (vaikais) ir gavusi instinktų pamoką, ieško žmoniškumo, kurį randa tik pas vertinančius žmoniškumą vyrus. Kitas klausimas ar tie vyrai norės auginti svetimus vaikus ir apsikrauti tos moters praeities klaidomis? Daugumai moterų-patelių yra labai naudinga pasaka, kad „jei mane mylės, tai ir mano vaikus mylės“. Deja tai nutinka retai, nes pirmiausiai patys vaikai jaučia svetimą vyrą ir jie natūraliai jo prisibijo, kaip svetimo patino. Gamtoje yra gerai žinomas faktas, kad patinai, kurie užkariauja patelę, turi nužudyti jos vaikus, nes tik taip patelė priims jį visiškai. Žmonių visuomenės vyrai, tą instinktą, savyje stabdo dėka priekinėje kaukolės dalyje esančių jau minėtų „stabdžių“. Aktyvūs, tipo alfa patinai, vis viena liks agresyvūs svetimų vaikų atžvilgiu, abejingi jų bėdoms. Jie gali būti net savų vaikų atžvilgiu agresyvūs, jei yra priversti gyventi su viena moterimi ir negali, arba turi mažai galimybių išreikšti dauginimosi poreikį su kitomis moterimis. Vaikai jautrūs ir jaus tokių tėvų agresiją ir tai juos traumuos ilgą laiką, o kai taps savarankiški, tai atspindės ir savo gyvenimuose (domino efektas). Stipresni vyrai, kurie pamils tokias moteris, priims jos vaikus, deja visą gyvenimą jaus svetimo vyro tam tikrą įtaką jo mylimos moters atžvilgiu. Kadangi buvo jausmai, yra vaikai, tai svetimo vyro „aura“ plaukios toje šeimoje. Pasąmonė nieko nepamiršta, net ir tų, laikinų partnerių, nes visa tai užregistruota jausmų srityje ir susipynė nervų ląstelių šaknelėmis po visą organizmą. Jei vyro organizmas dar linkęs veik viską pamiršti, tai moters organizmas pasilieka atmintį tų prisilietimų, bučinių, lytinės patirties jausmus visam gyvenimui (ypač pirmąsias patirtis). Pakalbinkit atvirai bet kokią močiutę, tai jos ryškiausiai jaučia būtent pirmąsias patirtis, vyrų atžvilgiu ir dar tas, kurioje buvo ryškūs, aistringi jausmai. Gal todėl anksčiau šeimos taip saugodavo savo mergaites iki vestuvių, o jaunikaičio šeimos ieškojo tokių išsaugotų mergaičių, nes pirmoji, stipriausiai išgyventa patirtis, sukuria stiprius jausminius ryšius. Visa tai teigiamai atsiliepia tiek partnerių tolimesniame gyvenime, tiek vaikų sveikatai ir psichikai, tiek aplamai giminės išsiplėtimui, tautai, rasei. Tai taip elementaru, bet daugumai, paskendusiai savo apatinių instinktų liūne yra tiesiog nesuvokiama, nepriimtina, pavojinga, nes tai kėsinasi į jų geidulių pasaulėlius.

  Kiekviena mergina, moteris jaučia savyje Gyvybės tvinkčiojimą nes ji pirmiausia yra patelė. Tačiau ji savyje vis labiau turi ugdyti žmogiškumą, net jei mama ar tėtis nesugebėjo to padaryti ar nežinojo. Kelios merginos man pasakojo, kaip paauglystėje, mokykloje per pertraukas ar kieme, stovėdamos būryje bendraamžių, šalia kokio tai vaikino, staiga pajusdavo drėkstant jų kelnaites. Jos suprasdavo kas su jomis vyksta ir paskubėdavo pasitraukti. Viena neleisdavo net rankomis liestis kitiems vaikinams, išskyrus jos rankas. Tai natūrali žmogiškos merginos reakcija į jos, kaip patelės instinktus. Jos siekė instinktus suvaldyti, nes savo mamų dėka, laiku buvo supažindintos, kas su jomis gali vykti nuo tam tikro amžiaus. Mamos siekė, kad jų dukros sulauktų ne tik lytinės, bet ir kūno, proto brandos, daugiau įgytų žmogiškumo pajautos. Ir aplamai, bent klasės mokyklose turi būtinai būti atskiros tiek berniukams tiek mergaitėms. Pastebėta, kad mokslo atžvilgiu rezultatai yra dvigubai geresni. Merginos, kurios iš jaunystės leidžia reikštis instinktams ir tikina, kad tai meilė, yra tiesiog patelės, kuriomis aktyviai naudojasi berniukai-patinai. Taip jos kenkia ne tik savo psichikai, kūnui, bet ir tvirkina berniukus. Tiek merginoms, tiek jų tėvams yra šeimos tragedija, kuomet merginos patampa nėščiomis. Dauguma iš jų darosi abortus, gerokai sumažindamos tikimybę gimti būsimiems savo vaikams. Ne vaikų mokslo pasiekimai turi rūpėti tėvams, o vaikų žmogiškumas, sąmoninga dorovė. Jei to nebuvo, tai po to ieškoti  kaltų, tai tas pat, kas šaukštų po pietų.

  Labai sudėtinga yra vaikinams, kuriems bukai buvo kalama dorovė, bet ne žmogiškumas. Tuomet, jei jie įsimylėjo pateles, jiems tampa nesvietiškai skaudu, kuomet tos, pažaidusios su jais, eina pas kitus, pas labiau „alfa“. Tokie vaikinai pradeda blogai mokytis, elgiasi grubiai su tėvais, užsidaro savyje, žaloja save, net žudosi. Tas pat nutinka ir su „geromis“ merginomis, jei jos patenka į alfa patino glėbį, o po to būna „pametamos“. Gamtos dėsnis sako, kad silpniausieji žūsta, o šiuo atveju nusižudo. Reiškia tiems vaikams ne dorovės principus kalti į galvą reikėjo, o sąmoningos dorovės mokyti, mokyti žmogiškumo, suprasti gamtos dėsnius, supažindinti su gyvenimu, o ne su matematika (nors ji ir labai svarbi loginiam protui vystyti). Aišku vaikų savižudybės ne tik suaugusiųjų pražiūrėti dalykai, bet visų pirma pačių vaikų sprendimas. Kaip pasiklosi, taip išsimiegosi. Tik išpuikęs, susireikšminęs vaikas, kuriam jo asmeniniai išgyvenimai, jo asmeninė tragedija yra svarbiau už jo tėvų, giminaičių, draugų skausmą, gali nusižudyti. Reiškia jis nusprendė organizme tapti svarbiausia ląstele, kurios niekas neįvertino (saviidealizacija). Naivu. Gamtoje Gyvybė greit tokius sunaikina. Žmonių visuomenė, dauguma tokių susireikšminusių dar sugeba išsaugoti, savo laiko, nervų ir materialinių vertybių sąskaita. O ar buvo verta? Į tą klausimą galės atsakyti tik patys tėvai, kurie sulauks senyvo amžiaus ir ką jiems duos tokie vaikai. Yra ir gražių pavyzdžių, bet jų gana mažai.

  Jei dėl savižudybių, tai ne tik meilės-nemeilės skatina žudytis susireikšminusias esybes. Tai skatina ir socialinės sistemos, kuriose toms esybėms „sunku“ išgyventi, realizuotis jų susikurtoms fantazijoms. Tokiu būdu, jie siekia pabėgti iš šio „negero“, „nesuprantančio“ jų „jautrių sielų“,  gyvenimo. Dažnas iš jų siekia tai atlikti artistiškai, kad jį matytų, jo gailėtųsi, įkalbinėtų to nedaryti. O va gal kas ims ir išgelbės, gal po to net pagailės, sudarys patogias gyvenimo sąlygas, globos? Daug tokių, pašnekintų, pasirodo prisižiūrėję panašių filmų ir kopijuoja tai. Todėl manau būtina drausti panašius vaizdus filmuose. Net informacinėse laidose turi būti draudžiama, kuomet rodoma kaip kažkas tai žudosi. Savižudybių pavyzdžiai skatina silpnas esybes tokiems poelgiams, tarsi programuoja. Tėvai ir mamos, kurie savo vaikus palieka saviauklai ar visuomenei, tiesiog netenka jų (anksčiau ar vėliau).

  Panagrinėkime kas instinktyviai būdinga patelėms ir patinams iš žmogaus giminės. Patelės pagaili ir priglaudžia silpnesnį, net jei jis išdavė savo artimuosius, giminę, tautą, rasę. Šis instinktas, jai buvo skirtas, savo vaiko gynybai, tačiau tai ji atspindi bet kokios silpnos, bėdon patekusios esybės atžvilgiu. Jos logiškas protas tuo metu neveikia, net jei ta, jos „gelbėjama“ būtybė, gali būti apsikrėtusi pavojinga liga, ar atėjūnas, kuris po to ja pasinaudos, kaip jam tinkama. Patelės, pabuvusios pas grobikus, bankų plėšikus įkaitais, pirmosios skuba teisinti, užjausti ar net padėti nusikaltėliams. Yra net toks sindromas, Stokholmo sindromas, kuris buvo pradėtas tyrinėti po banko apiplėšimo 1973m. Stokholme. Tam sindromui paveikūs yra ir jausmingi vyrai(moteriško tipo vyrai). Agresorių, plėšikų, prievartautojų, žudikų atžvilgiu sprendimus ir veiksmus turi priimti vyrai ir neleisti tą procesą įtakoti moterims.  Todėl teisėjomis ar policininkėmis, bei kariūnėmis moterys neturi būti.

  Patelė atsiduoda  kitos rasės patinui, nei savo rasės visų pirma todėl, kad jai atrodo, kad jis stipresnis, kitoks, gaus kitokių patirčių, kitokių genų savo palikuonims. Deja tarpines rases Gamta per laiką išnaikina, ne veltui Žemėje tik tokios ir tiek rasių. Jei dabartiniu metu dirbtinai vykdomas tam tikras rasių maišymas, tai tarpinės grandys su laiku vis viena išnyks, tiek dėl nevaisingumo, tiek dėl rasinės konkurencijos, kuri buvo ir visuomet bus. Rasinė konkurencija, kaip ir tautinė konkurencija, tik daug agresyvesnė. Ją ypač ryškiai jaučia vyrai. Beje jei rasė nyksta, tai ryškus vyriškumo energijos joje sumažėjimas, vyrų sumoteriškėjimas.

  Vyras, kuris linkęs pasiduoti patino instinktui, nebus linkęs ilgam užsilikti vienos moters draugijoje, kokia ji žmogiška ir gera jam bebūtų.  „Jis ieškos vis kitos ir dažniausiai kiek galima „švaresnės“ moters. Tai yra tokios, kuri turėjo kiek galima mažiau vyrų, o dar geriau – neturėjo. Ten, kur jau pabuvojo daug patinų, jam „nuvaikščiota“ teritorija. Tačiau yra vienas toks gyvenimiškas momentas, kuris vis dažniau ir dažniau „bado“ man akis. Beveik visi tokie patinai, ar linkę į patinus vyrai, su amžiumi, apnikus ligoms, ieško „senų meilių“, kurios buvo jiems dėmesingos, jautrios, daug ką atleisdavo, gal net pagimdė ir iš esmės pačios užaugino jų vaikus. Ir keista, kad tos aukos, kurios savo laiku buvo paniekintos, apgautos, vaikai nustatyti prieš mamą, turto daug negavo, bet vis viena priglaudžia tuos paliegusius „alfukus“  savo butuose, priima į savo gyvenimą. Žinau ne vieną tokią damą, kuri jau karšina savo „alfuką“, o tas dar patogumų reikalauja, keikiasi, šnapso reikalauja nupirkti. Yra tokių, dar ne visai paliegusių, bet „padėvėtų alfukų“, kurie ieško vienišų, tarsi visai šansų jau nebeturinčių moterų ir naudojasi jų globa, net rūpesčiu jų sveikata. Kilus konfliktui jie patys neišeis, jie provokuos pasakyti moterį, kad „jau viskas“. Taip tikisi atsakomybę dėl išsiskyrimo permesti ant moters ir taip save pateisinti.  Kažkaip, paskutiniais metais, pasidarė visai negaila tokių moterų. Tiesiog tai jų pasirinkimas. Tačiau negaila ir tokių „alfukų“, kurie sugrįžo pas „senas meiles“ vien dėl to, kad ne tik, kad sveikata jų pagriuvo, bet ir „kampo“ prisiglausti neliko niekur. Tokie tampa „pašluostukais“ buvusių meilių rankose, kurios jais sėkmingai manipuliuoja ir savotiškai keršija už patirtas gyvenimo kančias. Gal kerštas ir „saldus“ bet ar tai Gyvenimas???  

 Iš vienos pusės sudėtingi tie vyro-moters santykiai, o iš kitos pusės paprasti. Ypač svarbu to mokyti vaikus nuo pat mažens, nuo darželio, mokyklos. Vaikams svarbu gyvi, nuoširdūs šeimos pavyzdžiai, nes visa ko galima būtų išmokyti mokykloje bus tik žodžiai, tik modeliavimas. Realybėje jie tai įgyvendins, kuomet subręs tam – tiek kūnu, tiek protu, bei jausmais.

  2019.03.31