VYTURIAI IR PELĖDOS
Daugumai teko girdėti apie tokį žmogaus įvertinimą – „tai ji pelėda, todėl taip ilgai miega“, arba „tai jis vyturys, jam lengva anksti keltis“. Kažkaip tuo viskas ir užsibaigia. Įsigilinti į tema retas sugeba, o tuo labiau tas žinias taikyti savo, ar savo šeimos gyvenime. Pasigilinus pastebi, kad tai labai svarbus reiškinys.
Net paviršutiniškai pasidomėjus iš karto krenta į akis, kad žmonės „pelėdos“ yra gimę arčiau vakaro, vakare, ar link nakties. Kuo arčiau nakties, tuo tikresnė „pelėda“. Kuo žmogus anksčiau ryte gimęs, tuo jis tikresnis „vyturys“. Šita programa įsijungia gimus ir daro įtaką mūsų visam gyvenimui, mūsų sveikatai, mūsų pasirinkimams ir t.t. Kuo vaikas tikresnė „pelėda“, tuo jam sunkiau ryte keltis į darželį, mokyklą. Jo smegenys, organizmas dar miega, o jį kažkur tempia, liepia kažką daryti (kasdieninė trauma). Vaikas bando priešintis, bet išorinis pasaulis stipresnis ir vaikas turi taikytis. Tas „taikymasis“, su laiku, vaiko organizme nuskamba įvairiomis ligomis, dažnokai chroniškomis. Tokie žmonės, kiek metų jie beturėtų, labiau linkę sirgti alergija, pas juos dažniau, nei pas „vyturius“ pasireiškia vėžys. Jie sunkiau perneša staigius aplinkos temperatūros pokyčius, nei „vyturiai“.
„Vyturio“ tipo žmonės mieliau į gyvenimą įsijungia iš pat ankstaus ryto. Jei vyturys pramiegojo rytą, tai jis tą dieną jausis kaip „ne savo lėkštėje“- bus nervingas, neatidus, nesiseks darbas ir pan. Beje panašiai jaučiasi ir „pelėdos“, kurios turi eiti į mokyklą, darbą iš ankstyvo ryto. „Vyturiams“ sunku darbuotis vėlai vakare, o ypač jei darbas naktinis – tai kenkia tiek psichikai tiek aplamai organizmui, susilpnėja imunitetas. Sakoma, kad „vyturiui“ geriau neduok valgyti, negu neleisk pamiegoti naktį. Tas pat ir pelėdoms – leisk pamiegoti ryte. „Vyturio“ organizmas ištvermingesnis nei „pelėdų“, greičiau adaptuojasi prie aplinkos pokyčių, greičiau sveiksta jei perdėtai netrukdyti vaistais, neapnuodyti chemija. Tačiau „pelėdos“ yra nuovokesnės, greičiau gaudosi situacijoje yra labiau kūrybingos. Jas paveda „tingėjimas“, kuris dažnai „trukdo“ jų gyvenimiškai realizacijai. Jei „vyturius“ reikia mokyti matyti visą problemos vaizdą, tai „pelėdos“ tarsi iš prigimties jau tai regi. Kompiuterių programuotojai, hakeriai ir įvairiai šioje srityje sėkmingai „gyvenantys“ žmonės, daugumoje yra „pelėdos“ – kūrybingi iš prigimties. Ir iš kur tas kūrybingumas, ar tingėjimas ir pan. Viskas paprasta, jei atsižvelgi į tai, kad žmonijos socialinės sistemos aktyvumas yra orientuotas į „vyturius“, o „pelėdoms“ reikia taikytis, išgyventi toje sistemoje.
Visa socialinė, gamybos, prekybos, sistemos sukurtos taip, kad jos aktyviausios tik nuo tam tikro laiko ir iki tam tikro laiko - sistema pritaikyta „vyturiams“. Vaikai gimsta įvairiu laiku ir savo vidinius „laikrodukus“ turi derinti su esama socialine, gamybine sistema. Tai sukelia įtampą tarp tavo „laikroduko“ ir išorinės sistemos peršamo „laikrodžio“. Va iš kur atsiranda „pelėdų“ vadinamas „tingėjimas“ ar organizmo silpnumas, palyginus su „vyturiais“ – tiesiog ne jų laikas. Esama socialinė-gamybinė sistema, tai savotiškas genocidas „pelėdų“ atžvilgiu – „laiko“ genocidas. Vaikai gimę bent iki 16-tos ar 17-tos valandos vakaro, dar kažkaip prisitaiko prie SISTEMOS aktyvumo laiko. Vėliau kaip 17 valandą gimusieji, visą gyvenimą patiria kasdienines traumas. Visa tai daro įtaką ne tik sveikatai, bet ir jų charakterio, pasaulėžiūros formavimuisi.
Žmogus gana lanksti biologinė sistema ir vienaip ar kitaip prisiderina, bet vienokios ar kitokios pasekmės vis viena būna. Todėl jau nuo mažumės būtina išmokyti (o kur dingsi nuo „vyturių“ SISTEMOS diktatūros) vaikus patiems derintis prie išorinio „laikrodžio“, nepamirštant ir savo. Pavyzdžiui, jei mama, žinodama, kad jos vaikas gimė septintą vakare, anksti ryte agresyviai kels vaiką į darželį arba į mokyklą, tai vaiko imunitetas garantuotai nusilps, jis dažniau sirgs. Jis tarsi tyčia sirgs, kad tik neiti į darželį ar mokyklą. Dauguma „pelėdžiukų“ tuo pradeda naudotis sąmoningai, bet nesuvokdami ima ir užprogramuoja savo organizmą realiai sirgti. Ir taip jie elgiasi, kuomet situacija ar aplinkybės jiems nepatinka, ko jie nenori ar bijo patirti, o gal jaučiasi per silpni. Taip daro ir kitu laiku gimę vaikai, tačiau „pelėdžiukai“ tai daro veik 100%. Tokios ligos dažnai tampa chroniškomis ir jomis „pelėdžiukai“ savotiškai ginasi nuo tėvų, nuo aplinkinio pasaulio agresijos. Taip jie, iš nesusivokimo, dar labiau atsilieka moksle ir jų nesaugumo pojūtis, aplinkinio pasaulio atžvilgiu tik sustiprėja. Ratas tampa uždaras.
Dar vienas iš „pelėdžiukų“ priverstinių bruožų, dėl nepalankios jiems socialinės-gamybinės sistemos, tai gudravimas ir net kito asmens daiktų pasisavinimas. Kad išgyventi jiems nepalankioje sistemoje, jie nori nenori išmoksta gudrauti. Priverstinis tingumas (dėl nusilpusios energetikos) ir noras turėti ką kiti turi, dažnai juos skatina pasisavinti kitų daiktus. „Pelėdžiukai“ išmoksta manipuliuoti kitais vaikais, žmonėmis būtent dėl to paties. Jie nėra blogi, tiesiog socialinė-gamybinė sistema neleidžia jiems savirealizuotis (juos sekina) ir jie priversti daugiau ar mažiau „parazituoti“ toje aplinkoje. „Pelėdžiukams“ ir darželis ir mokykla, o suaugusiems darbas, turėtų būti ne anksčiau 11-12val. Tuomet tiek gamybos, tiek prekybos, tiek socialinės sistemos paslaugų teikimo laikas, paros bėgyje, išsiplėstų. „Vyturiai“, kaip estafetę darbus perduotų „pelėdoms“, nes ankstyvieji „vyturiai“ darbą gali ramiai pradėti 6val. Taip „pelėdos“ nebūtų traumuojamos nuo pat vaikystės ir galėtų pilnai save realizuoti. Būtų daugiau laimingų ir besišypsančių veidų. Tiek sveikata, tiek gyvenimiškas džiaugsmas ateitų ir į jų gyvenimą. Mes skirtingi laiko gimimu ir mūsų negalima mechaniškai įsprausti į vienos socialinės-gamybinės sistemos rėmus net laiko atžvilgiu, o ką kalbėti apie kitus niuansus. Bet čia klausimas iš temos „kas būtų jeigu būtų“. Realybė žiauri ir deja, vaikus nuo mažumės reikia mokyti maksimaliai prie jos derintis.
Su „vyturiukais“ viskas aišku, jie lengvai keliasi anksti ryte. Dėl jiems palankaus socialinės-gamybinės sistemos aktyvaus funkcionavimo laiko, dėl ko jų organizmas išlieka stipresnis ir ištvermingesnis. Visa tai yra jei nėra blogų genų, gautų iš tėvų, jei jie neapnuodyti perdėtais skiepais, cheminiu, modifikuotu maistu, reikia nereikia vaistais. „Pelėdžiukus“ patartina kuo vyresniame amžiuje pradėti leisti į darželį, o dar geriau tik į mokyklą. Tuo metu, netraumuojant, pratinti juos keltis šiek tiek ankstėliau, darbo dienomis, duodant pamiegoti savaitgaliais. Jiems einant į mokyklą – ilgesnis miegas savaitgaliais yra šventas reikalas. Beje jie linkę vėliau eiti miegoti, todėl savaitgaliais leisti miegoti pagal jų poreikį. Pagrindinė ir kasdieninė trauma darbo dienomis yra „pelėdų“ prisivertimas eiti anksčiau gultis miego, kad anksčiau keltis. Silpnam vaiko organizmui tai neišvengiama kasdieninė trauma (dėmesio – vaikai „pelėdžiukai“ patiria kasdieninę traumą), todėl ir minėjau, kad savaitgalio naktinėjimai ir miegas iki pietų, „pelėdoms“ yra šventa. Tėvų bandymas savo vaiką iš „pelėdžiuko“ paversti „vyturiu“, pradžioje sukelia vaiko elgesio sutrikimų, po to ir sveikatos sutrikimų.
Žmonės gimsta įvairiu paros metu, todėl grynai tik „pelėdų“ ar tik „vyturių“ nėra tiek daug. Dauguma linkę tiek į vienus, tiek į kitus, dėl savo įvairaus gimimo laiko. Dėl viso to prisitaikymas jiems yra lengvesnis ir be didelių traumų.
Kadangi mūsų gimimo statusas pagal laiką skirtingas, tai ir mūsų, protingai pasirenkamas aktyvumas paroje yra svarbus sveikatai, psichikai, charakterio formavimuisi, pasaulėžiūrai ir t.t. Paimkime, kad ir vadinamas pasilinksminimo įstaigas, naktinius klubus. Ten geriausiai jausis „pelėdos“. „Vyturiams“, kad išlikti aktyviems tose įstaigose, teks vartoti įvairius stimuliantus. Smegenys, kūnas pagal savo ciklą ruošiasi miegui, o šeimininkas tempia į aktyvumo reikalaujančias įstaigas. Kol organizmas jaunas, tai dar jis gana greitai sugeba atsistatyti po tokių stresų. Tačiau kuo arčiau visiškos brandos (27 – 29m.), tuo tas pavyksta sunkiau net patiems sveikiausiems „vyturiams“. Dažnai besilankantiems tokiose įstaigose „vyturiams“, jau po kelių metų, organizmas tiek išsenka, kad be stimuliantų, narkotizuojančių medžiagų periodiško ar pastovaus vartojimo, jau nepavyksta produktyviai dalyvauti socialiniame gyvenime, darbuotis. Taip „gaminami“ gydymo įstaigų klientai, farmacijos kompanijų donorai, neįgalūs, negalintys save realizuoti žmonės. Na, o kaip su „pelėdomis“? „Pelėdos“ gydymo įstaigų klientais ar klientėmis tampa dėl pastovios, kasdieninės prievartos eiti į darbą, ar būti socialiai aktyviomis iš pat ankstyvo ryto.
Labiausiai akcentavau kraštinius „polius“, bet dauguma mūsų yra gimę įvairiu laiku ir prisitaikyti prie esamų gyvenimo, darbo, pasilinksminimo sąlygų mums yra lengviau. Tačiau žinant savo prigimtinį gimimo laiko statusą, mums sąmoningai bus lengviau palaikyti savo sveikatą, kūno būseną tinkamame tonuse ir išlikti tokiais (tokiomis) daugybę metų. Tuo labiau, kad remiantis tomis žiniomis, mes galime vaikus auginti daug sveikesnius, sąmoningesnius. Sąmoningumas gęsta, kuomet pastoviai, chroniškai pažeidžiame savo gimimo laiko statusą. Tą puikiai supranta gal būt tik vienintelės „grynos pelėdos“, kurios vakare ilgai niekaip negali užmigti, o ryte turi save versti keltis ne pagal savo prigimtinį laiką. Kaip tuomet galima jaustis darbe, kokioje nuotaikoje ir su kokia „šypsena“ bendrauti su bendradarbiais, klientais ar pan. Todėl neverta reikalauti iš žmonių šypsenos ar teisti juos, kuomet mes nieko nežinome apie juos. Na, o jei tu „vyturys“ ir turi norą (o gal kas tau įkalbėjo, kad tokį norą turi turėti) lankytis vėlyvuose pasilinksminimo įstaigose, tai pats kaltas, jei tau darbe nėra nuotaikos, prastėja sveikata ir t.t. „Ką pasėsi, toks ir derlius“.
..... ir dar apie gimimo mėnesį pasikartosiu.
Labai svarbus, mokslo ištirtas, bet oficialiai nutylimas reiškinys – gimimo mėnesio efektas. Mėnuo iki gimimo ir antras mėnuo po gimimo yra labai svarbūs organizmui. Ir tas reiškinys išlieka visą žmogaus gyvenimą. Ypač svarbus mėnuo prieš gimimą. Organizmas tarsi prisimena, kas su juo vyko prieš jam gimstant, kaip jis tuo metu jautėsi. Tuo metu organizmas yra jautrus aplinkos poveikiams. Jis tarsi persitvarko, ruošdamasis kitiems „darbo“ metams. Tuomet jam reikia sveikesnio maisto, palankesnių aplinkos sąlygų. Jei tuo metu jį veikti neigiamai, sudaryti daug stresinių aplinkybių, tai visus metus jis bus silpnesnis. Buvo pastebėta, kad apie 70% mirčių įvyksta būtent tame mėnesyje. Tuo metu seno žmogaus organizmas nebesugeba persitvarkyti, o jaunesnių žmonių mirtys nutinka dažniausiai dėl nelaimingų atsitikimų – tiesiog jų dėmesys natūraliai sumažėjęs.
Pavyzdys: jei žmogus gimęs rugpjūčio 4d., tai jis, maždaug nuo liepos 4d., jau turi būti atsargesnis, perdėtai neapkrauti save darbais, vengti stresų, konfliktų, įvairiai maitintis, daugiau būti gamtoje, nevartoti organizmą žalojančių produktų, chemijos. Laiką, nuo rugpjūčio 4d., iki rugsėjo 4d., organizmas prisimena kaip atėjimo į šį pasaulį laiką, kaip stresą. Tuo metu jis tarsi ginasi nuo aplinkinio pasaulio, bando prisitaikyti jame. Šiame laikotarpyje organizmo imunitetas yra pats stipriausias per visus metus. Jei tuo metu susergama, tai reiškia, kad blogose sąlygose organizmas pragyveno mėnesį prieš tai ir ateinantys metai jam bus sudėtingi. Dar yra šansas kažkiek pataisyti situaciją į antrą gimimo mėnesį, šiuo atveju tai nuo spalio 4d., iki lapkričio 4d. Tą laiką organizmas prisimena kaip prisitaikymą prie aplinkos po gimimo. Tuomet jis vėl mielai ima iš aplinkos kas geriausia ir vykdo savyje „statybas“. Vėl venkite stresų, įvairiai maitinkitės, venkite staigių fizinių, emocinių ir staigių aplinkos temperatūrinių pokyčių. Tai tarsi antra starto aikštelė. Tinkamai pragyvenus tas „starto aikšteles“, žmogaus organizmo imunitetas bus daug stipresnis.
Aišku yra dar įvairių niuansų, aplinkybių, kitų organizmo savybių, kad ir ta pati genetika ir visa ką suvesti tik į vieną iš jų yra neprotinga, tačiau informacija patikrinta tiek savo artimųjų, tiek pažįstamų bei nepažystamų gyvenimais.
2019.02.13