ŽMOGUS

 Kas iš esmės yra „žmogus“ ? Yra daug visokių nuomonių, supratimų, teorijų. Pateiksiu vieną iš jų, kur žmogus, tai biorobotas, automobilis, kuriame sėdi vairuotojas, o dažniausiai keleivis – siela. Dar yra „dvasios“ sąvoka, kuri kaip programos kompiuteryje ir viename biorobote, automobilyje ar pan., jų daug ir su amžiumi tik daugėja, dalis jų išsitrina, degraduoja. Dar yra pavyzdžių, kad žmogus tai programuojamas kompiuteris. Tačiau viskas susiveda į vieną mintį, kad gimęs kūdikis dar ne žmogus ir tik būdamas žmonių visuomenėje ir gaudamas tam tikras programas, jis vis labiau „žmogėja“. Nustatyta, kad jei iki 5-6 metų kūdikis veik nemato žmonių, o tik daug gyvulių ar gyvūnų aplink, tai jis jau sunkiai pritaps, arba niekada nepritaps prie žmonių pasaulio.

 Išmintingi tėvai ir mamos, kuriuos užaugino jų išmintingi tėvai ir mamos, žino, kad labai svarbu vaiką tinkamai auklėti ir „programuoti“ jau nuo kūdikystės. Ir ne „ugu“ su juo „uguoti“, o taisyklingai su juo ir prie jo kalbėti, kad jis kuo greičiau ir teisingiau įsiprogramuotų teisingą kalbėseną. Tuo labiau tėvų, senelių ir aplinkinių gyvi pavyzdžiai, kaip jie vienas su kitu elgiasi, ką ir kaip daro su daiktais. Visokie vaizdai per TV, pasakų knygutės, kurie melagingi ir tik „apgaudinėja“ smegenis, sukuria klaidingas programas vaiko smegenyse. Todėl tokie vaikai vėliau lengvai valdomi kitų iliuzijų pagalba. Pamokančios pasakos ar filmai yra gerai, bet deja daugybė jų yra tik tam, kad išgauti tam tikras emocijas iš biorobotų. Tai labai panašu į narkotinių medžiagų veikimą. Jie, patekę į organizmą atpalaiduoja tam tikras medžiagas, esančias žmogaus organizme, kurios sukuria euforiją. Tų medžiagų organizme ne tiek ir daug ir jos lėtai gaminasi, todėl organizmas siekia apsiginti nuo narkotinių medžiagų įtakos. Tai yra patekus narkotinėms medžiagoms į organizmą, organizmas siekia apriboti euforiją sukeliančių medžiagų išskyrimą. Todėl žmogui reikia vis didesnės dozės, kad vėl patirti panašias euforija ir taip sekinama žmogaus emocinė sistema ir aplamai organizmas. Todėl tam tikri filmai, multiplikaciniai, knygos ir pan., sukelia būtent tokias „narkotines“ euforijas, kurių norisi vis daugiau ir dažniau. Tai dar vadinama priklausomybe. Vaikams tai ypač pavojinga, jie tampa dirglūs ir nepaklusnūs. Aišku panašiai yra ir su suaugusiais, tik jie jau kažkiek suvokia pasaulį ir gali save kažkiek kontroliuoti. Vaikai to negali, todėl suaugusieji nuo pat mažų dienų turi tinkamai programuoti kūdikius, vaikus. Nepamirštame, kad ir suaugusius per tuos pat TV, radiją, reklaminius bukletus programuoja visų pirma prekybininkai, siekiantys įkišti nereikalingą prekę. Po to tai sėkmingai daro farmacininkai, pateikiantys „vaistus“ kaip būtinybę. Dar tuo sėkmingai užsiima politikai, programuodami žmones. Nepamirštame ir religijų vadovus, kurie žmonių programavimu užsiima ne vieną šimtmetį ir turi galybę patirties toje sferoje. Ne veltui jie labai rūpinasi, kad kuo daugiau vaikų ir kuo anksčiau būtų įtraukti į religines apeigas, religines knygas ir užprogramuoti visam gyvenimui, kaip paklusnūs biorobotai, nešantys jiems pinigus ir suteikiantys ant savęs valdžią.

 Kaip jau buvo minėta, kad gimęs kūdikis, tai dar nėra žmogus. Va, kad ir indusų filosofijoje žmogus, tai visuma tam tikrų sudėtinių dalių. Dažniausia pateikiama versija, kad siela tai keleivis karietoje, kuri tai kūnas. Karietą tempia arkliai-jausmai, emocijos, juos valdo važnyčiotojas protas, smegenys. Nebus jausmų, emocijų, tuomet nieko nesinorės daryti ir karieta stovės vietoje. Nebus važnyčiotojo proto, tuomet jausmai arkliai gali nunešti karietą nuo kelio į pievas ar aplamai vienas arklys į vieną pusę, kitas į kitą, o trečias dar į kitą ir karieta-kūnas nukentės. Tuo pačiu ir keleivis-siela. Beje pagal indusų filosofiją, siela, praradusi kūną atgimsta kitame kūdikyje. Svarbu kuo greičiau atriboti sielos genetinį prisirišimą prie kūno. Todėl kūnas sudeginamas, o ne palaidojamas. Sudeginus kūną, siela randa kitą „karietą“ maždaug metų bėgyje, o kartais ir anksčiau. Palaidojus, genetinis atsirišimas vyksta 11-12 metų. Beje pastovus giminių verkšlenimas, dėl mirusiųjų, mirusių sielas veikia neigiamai ir trukdo susirasti tinkamą „indą“ savo atgimimui. Atgimusi siela, jei kūnas buvo palaidotas, veik nieko ir neatmena iš praeito gyvenimo. Daug metų praėjo. Prabūti „nežinioje“, tarsi rūke tiek metų, be kontaktų su gyvųjų pasauliu daug informacijos ir nelieka. O va pas indusus yra nemažai vaikų, kurie pamena savo praeitą gyvenimą, nes kūnai buvo sudeginti. Tik va skurdus gyvenimas, ligos, siekis išgyventi išdildo tuos prisiminimus gana greitai. Ir aplamai, pati siela nėra galutinis darinys ir vystosi su kiekvienu gyvenimu naujame kūne. Deja statistinė Žemės gyventojų siela vidutiniškai tai 2.5 metų pagal žmogaus visumos suvokimą. Tai yra faktiškai dar vaikas, kurį valdo emocijos ir siekis gauti, o ne duoti, ar dalintis su kitais. Aišku tam tikra dalis žmonių turi labiau subrendusias sielas, kaip ir tam tikra dalis dar jaunesnes sielas. Yra vaikų kurių žvilgsnis, kalbėsena, elgsena kaip suaugusių, atsakingų žmonių ir tai parodo jų sielų didesnį brandumą. Kad ir toje pat šeimoje vaikai gali ryškiai skirtis pagal elgseną dažniausiai būtent dėl sielų brandumo. Jaunesnės sielos bus labiau agresyvios, sieks gauti sau kuo daugiau, gudraus jei kūnas silpnas. Vyresnės sielos sieks bendrystės, dalinsis, bus labiau taikingos, nesieks viršenybės ar lyderystės. Beje jei kūnas-karieta gimė su dideliais defektais, o ypač važnyčiotojas protas su defektais, tai laikoma, kad būtina „užmigdyti“, sunaikinti kūną-karietą, kad siela nesikankintų tokiame kūne ir vėl atgimtų kitame. Nuodėmė yra kankinti sielą tokiame kūne ir neleisti jai atgimti ir normaliai vystytis kitame. Todėl tie tėvai ir mamos, kurie augina vaikus invalidus o ypač su protine negalia daro nuodėmę prieš sielą ir patys kankinasi. Kaip tuo tarpu būtina tokias negalias pastebėti iš anksto ir leisti sielai pakeisti kūną ir sau pasigimdyti sveiką vaiką. Vadinti vaikus ypatingais, kuomet jie iš tiesų yra neįgalūs, tai saviapgaulė, programa, kuri įpiršta visuomenei. Čia kaip analogiškos programos dėl gėjų, lesbiečių, trijų „tėvų“, gimdytojo numeris vienas ir numeris du, 72 lyčių, lyties pasirinkimo ir chirurginio bei medikamentinio lyties keitimo mokyklinukams, bendrų tualetų mokyklose mergaitėms ir berniukams, kas nuo šio rudens Lietuvoje deklaruoja, visų pirma Vilniuje. Įvardinus tiesą, atsižvelgiant į Gamtos dėsnius, programas žmogui, žmonijai taptų daug lengviau gyventi ir greičiau vystytis. Deja yra taip, kad dauguma žmonių su jaunomis sielomis, siekia kitus valdyti, turėti sau „vergų“, neturi bendrystės jausmo, kuris dažniausiai tai valdomos minios, minios su įvairiomis priklausomybėmis jausmas. Ir jei žmogus turi bent vieną stiprią ar keliolika silpnesnių priklausomybių, jis jau valdomas ir bijo tiesai pažvelgti į akis.

 Vaiką nuo mažumės būtina mokyti Gyvenimo, suteikti gyvenimiškos patirties, lavinti įgūdžius. Kuo labiau supažindinti su materialiu pasauliu, mokyti kurti daiktus, o ne tik naudotis jais. Labai gerai jei vaikas sako „aš pats“ ir būtina atrasti laiko tam „aš pats“ realizuoti. Jei, beskubėdami su savo „svarbiais“ reikalais suaugusieji patys atlieka tai, ką siekia realizuoti vaikas, tai sunaikina vaiko siekį pačiam programuoti save. Taip vėliau vaiką programuos jau kiti ir kitomis programomis. Būtina kuo anksčiau išmokyti vaiką pažinti raides, skaityti ir skaičiuoti. Tai kuo puikiausiai kai kurios mamos daro jau su trijų metų vaikais. Žinojau dvi keturmetes mergaites, kurios skaitė ir jau mokėjo sudėti atimti, o vienas penkių metų berniukas ir daugybos lentelę mokėjo. Kūnas gimsta su skirtinga nervų sistema, su skirtingo galingumo „kompiuteriu-smegenimis“, todėl laukti mokyklos ir tik į tai orientuotis yra klaidinga. Na nebent jūs norite, kad jūsų vaikas būtų statistinė vidutinybė, arba jums tiesiog tingu. Deja dauguma tėvų yra tinginiai, todėl ir jų vaikai vidutinybėmis išauga, kuriuos lengva valdyti, nes informacinės priemonės, aplinka, visuomenė sudėjo savo programas į šitą biorobotą. Jei vaiko siela yra vyresnė nei statistinė, tai net esant nepalankioms sąlygoms, vaikas siekia pats save programuoti. Ir būtent paties vaiko pastebėjimai, kad jame ar su juo yra kažkas negerai, kažkas ne taip, jam suteikia galimybę ištrinti „blogas“ programas. Tos programos ypač vaikus, tarsi priverčia pasielgti ne taip, kaip sako jų vidus, jų siela, todėl jas būtina kuo anksčiau pastebėti ir ištrinti. Tas „trynimas“ smegenyse vyksta pastoviai. Pavyzdžiui vidutinio amžiaus žmogaus smegenyse per parą nutraukiami apie 150000 nervinių ląstelių ryšių ir sukuriama naujų. Todėl tai nėra mechaninis, o biologinis kompiuteris, kuris gali keistis. Tą puikiai žinojo religijos valdovai ir siekia, kad žmonės kiekvieną dieną melstūsi ir palaikytų programas, kad jos nesuirtų. Ypač tai ryškiai matosi pas musulmonus, kurie turi penkis kartus dienoje melstis. Tai ir yra saviprogramavimas ir tų programų palaikymas. Be šito jos gana greitai suirtų, tik va tuo laiku žmogus jaustūsi blogai, tarsi narkomanas su priklausomybe.

 Aišku dauguma vaikų tik nuo 6-7 metų subręsta mokslams ir visa tai todėl, kad jų tėvai tinginiai „neturėjo“ laiko programuoti vaiko. Jie manė, kad jiems svarbu tik pamaitinti ir aprengti vaiką, o mokslais tesirūpina mokytojai. O būtent iki 6 metų intensyviai „kuriasi“ smegenys. Būtent tuo laiku didesnė dalis smegenų ląstelių „suvalgomos“ aktyvių smegenų ląstelių, kurios kuria tarpusavio stiprius ryšius. Būtent tuo laiku sukurti ryšiai lieka visam gyvenimui ir tie ryšiai stipriausi sukurti per stiprias emocijas. Todėl bet koks vaiko smegenų programavimas turi būti susietas su emocijomis. Jei kažką blogo padarė, su neigiamomis, bausmės emocijomis, o jei gero, su teigiamomis emocijomis. Vien tik teigiamų emocijų deklaravimas užaugina bevalį vaiką, kuriuo manipuliuos tiek kiti vaikai, tie suaugusieji. Pavyzdžiui mamos, kurios gana greit pasiekė gerų savo vaikų skaitymo rezultatų, po kiekvienos raidės įsiminimo, ar žodžių bei sakinių sudarymo, būtinai ne tik emocionaliai garsiai pasidžiaugdavo bet duodavo vaikui kažką skanaus, išvesdavo pasižaisti į kiemą su kitais vaikais ar pan. Tai yra užtvirtindavo pasiekimus teigiamomis emocijomis, kurios būtinai su kita veikla susijusios. Nereikia sakykim po jau išmoktų keliolikos sakinių versti toliau skaityti. Būtina pakeisti veiklą kita teigiama veikla. O šiaip tai vaikiškos knygutės turi namuose „netyčia“ gulėti ten, kur vaikas dažniausiai vaikšto. Tai yra po ranka, kad jis pats, neverčiamas tuo retkarčiais susidomėtų. Būtų gerai, kad ir matematikos tose knygutėse būtų. Dar ikimokyklinukas namuose turi girdėti vieną, ar kelias užsienio kalbas, kurias jis galbūt mokysis ateityje. Tam reikalingi filmai, ar spektakliai, kur žmonės aiškiai taria žodžius, arba radijas. Tai neturi būti veiksmo filmai, nes vaikas užstrigs veiksme, emocijose. Jam tiesiog būtina girdėti tarimą žodžių, taisyklingą tarimą. Ir aišku negalima mokyti užsienio kalbų, kol taisyklingai savo kalbos vaikas neišmoko, kol rašyti ir taisyklingai reikšti mintis neišmoko. Kuo anksčiau vaikui bus peršama užsienio kalba, tuo paviršutiniškiau jis žinos savo kalbą ir tas pačias užsienio kalbas. Kalba turi savo spalvas, atspalvius, pagaliau vibracijas ir tik per saviraišką, per knygų skaitymą, kur kalba turtinga, vaikas tampa turtingas saviraiška. Ir jei jam tuo metu peršamos užsienio kalbos, tai to turto jis netenka, bet bendravimas su užsieniečiais jam tampa lengvesnis. Aš pamenu, kaip vaikystėje „panirimas“ keliems mėnesiams į užsienio kalbą virto tuo, kad su atvykusiais tėvais negalėjau bendrauti lietuviškai ir pykau, o tėvai nesuprato, kodėl aš piktas. Reikėjo kelių dienų, kol šiaip tai vėl galėjau normaliau bendrauti lietuviškai. Beje kalbėti ir galvoti skirtingomis kalbomis tai ne tas pats. Jei vaikas išmoksta galvoti kita kalba, tai kalbėti jis greitai išmoksta.

 Kaip buvo paminėta, vaiką būtina kuo anksčiau išmokyti kurti daiktus, naudotis darbo įrankiais, buitinius darbus patiems atlikti, padėti ir palengvinti tėčių ir mamų gyvenimus. Kuo anksčiau išmokyti savišvietos, gebėjimo atsirinkti ir analizuoti informaciją. Kuo labiau savarankiški bus vaikai, tuo dažniau jie patys save programuos, o ne politikai, prekybininkai, religijos atstovai, gatvės lamihuzai.