ŽVILGSNIS Į IDEALIZMĄ

  Susidariusioje dabartinėje situacijoje „atsišviežina“ ir žvilgsnis į idealizmą. Idealistai gyvenime susiduria su pastovia kova už idealus, už idealius santykius, idealų gyvenimą, idealius kaimynus, idealią visuomenę ar valstybę. Idealistai, nepriklausomai nuo jų amžiaus, kas diena „kovoja“ su neidealiais pažįstamais, bendradarbiais, bendramoksliais, sutinkamais praeiviais ir jie to net nesupranta. Idealistai paprastai būna perskaitę daug knygų apie idealų pasaulį, matę savo tėvų idealų gyvenimą, kai tuo tarpu tikrąjį savo gyvenimą, konfliktus, ašaras tėvai slėpė nuo savo vaikų. Daugiausia idealistų ir gana konfliktiškų yra kilę iš socialiai sudėtingų šeimų, nepilnų šeimų. Tokie idealistai, matydami šalia savęs neidealų tėvų, giminės, kaimynų pasaulį, „pabėga“ į idealų knyginį, filmų, pasakų pasaulius, religijas. Jie tampa agresyvūs neidealiam pasauliui ir Jame gyvenančioms „būtybėms“.

  Paskutiniu metu, stebėdamas savo artimus žmones, turėdamas reikalų su jų rimtomis problemomis matau, kaip juos „laužo“, „atakuoja“ neidealus aplinkinis pasaulis. Tai neidealūs gydytojai pakliūva, tai neidealios sąlygos gydymui susidaro, tai „neidealų“ maistą ar gėrimus  pakiša ir t.t. Kol dar yra sveikatos, jauno amžiaus, tai kovojo su aplinkiniu neidealiu pasauliu, siekė, reikalavo iš aplinkinių būti idealiais (beje pagal jų suvokimą, pagal knyginį supratimą). Atakuojamas pasaulis tokiems idealistams galėjo pateikti tą patį – atakas prieš idealistus, per juos supančius žmones, situacijas, prikausomybes. Jei tokie idealistai laiku suvokia savo problemas, įgyja išminties, tai gana greit keičia savo nuostatas, įpročius, požiūrį į pasaulį ir taip pasaulis juos gydo. Beje idealistai gana protingi žmonės ir laukiami pasaulio. Tie idealistai, kurie lieka prie savo, ar per mažai koreguoja savo pažiūras, pasaulis daugiau ar mažiau įtakoja, „atakuoja“, dažnai padaro chroniškais ligoniais, jei jų siela pakankamai švari, o jei ne tai greitos ligos, ar „nelaimingi“ įvykiai „subalansuoja“ santykius su pasauliu. Dažnai tokie idealistai, kurie gyvena ilgai, ilgai serga chroniškomis ligomis, šalia savęs turi rūpestingus artimuosius, kurie dalį pasaulio atakų nesąmoningai perima ant savęs. Deja idealisto sielos apvalymui tai ne į naudą, nes pasaulio gydymo būdas tiesiog nusitęsia laike. Iš kitos pusės idealistui tuo būdu suteikiamas laikas susivokti, tapti išmintingesniu. Artimieji sumoka savo laiku, kad idealistas susivoktų. Tačiau mirtingiems laikas nėra begalinis ir artimieji negali be galo aukoti savo laiką ir lėšas idealisto „pasveikimui“. Jei taip nėra, tai artimieji visą gyvenimą neša to idealisto karmą ir kenkia jo ir savo sielai. Dauguma idealistų linkę geriau mirti nei pasikeisti. Todėl artimieji visokiais būdais turi savotiškai auklėti idealistus, „moralizuoti“, bausti tai perdėtu dėmesiu, tai nedėmesiu. Tik jokiu būdu neišdildyti savyje meilės savo artimam idealistui.

  Perdėtas artimųjų, draugų, pažįstamų rūpinimasis idealisto materialiniu, dvasiniu ir jausminiu komfortu visų pirma kenkia idealisto sielai ir visų antra visiems, perdėtai besirūpinantiems tuo idealistu. Tai savotiška nuodėmė, trukdymas Dievui bendrauti su tuo idealistu, o Dievas ir bendrauja būtent per konfliktiškas situacijas, nelaimes, ligas. Čia savotiška rykštė idealistams ir kam kitiems perdėtai atkišinėti savo užpakalį Dievuliui, vietoj to, kam iš tiesų ta rykštė skirta. Jei žmogus daug maž laimingas ir aplinkinių apsaugotas, tai kam jam keistis (?), kam suvokti ir taikytis prie besikeičiančio pasaulio. Jis ir taip apsaugotas ir laimingas savo pasaulėlyje iš kurio atakuoja aplinkinį, neidealų pasaulį. 

  Kažkaip teko išmokti, kad atėjus į naują vietą, ar pas kokį tai asmenį, kuris suteikia paslaugas, išgirsti, kad kažkas guodžiasi jog jam nepasisekė, kad analogiškas paslaugas kažkur kažkas suteikė netinkamai, tai geriau pasitraukti iš tos erdvės kuo greičiau, kad pačiam nenukentėti. Didelė tikimybė, kad ir tau paslaugos bus suteiktos netinkamai (bent tuo metu). Idealistai tokiu atveju ima tik labiau piktintis ir siekti idealumo jų atžvilgiu. Jie netampa „vandeniu“, kuris apteka „uolą“, bet siekia būti ta pati „uola“. Deja pasaulis yra didesnė „uola“ nei paskiras žmogus ir tokiu atveju gali subyrėti tik žmogus, jo sveikata, kaip sakoma „ragai“.

  Beje pastebėjau, kad visi idealistai turi vienokių ar kitokių priklausomybių, kurie reiškiasi kaip malonumai kūnui, protui ar jausmams. Kadangi tai ateina iš pasaulio, tai pasaulis tokiu būdu nepastebimai sekina juos atakuojantį asmenį, atimdamas per malonumus jo energiją. Būtent taip idealistas dažnai būna demoralizuojamas ir jo „pasaulėlis“ tampa ne visai idealus, nemoralus, su „išimtimis“, kurių idealistas siekia nematyti. Nemačiau nė vieno idealisto, kuris dėl ligos ar senatvės neprarastų sąmoningą protavimą. Pasaulis idealistams tiesiog atima protą. Tuomet jų galimybės sąmoningai atakuoti „neidealų“ pasaulį sumažėja arba dingsta. Dažniausiai tokie žmonės toliau energingai naikina save.

  Idealistai tiesiog negali sustoti neieškoję aplinkiniame pasaulyje neidealių žmonių, jų santykių, jų neidealaus protavimo ir negali sustoti jų vienais ar kitais būdais auklėti, perdirbinėti į idealius. Pagal lytį tai dažniausiai idealistėmis būna moterys. Būtent jos mėgsta „perdirbinėti“ savo vyrus, kaimynus, vaikus nesuteikdamos jiems pasirinkimo laisvės, galimybės klysti. Dievas galimybę klysti suteikė visiems, o idealistai ne. Tai jie tipo aukščiau už Kūrėją??? Nors moterys ir didžiausios kūrėjos, kurios kuria vaiku, bet pretenduoti į „postą“ aukščiau Dievo nevertėtų. Moteris turi kiek galima anksčiau, nuo jaunumės įgyti išminties, nes jos gyvybės kūrėjos. Būtent tik jų dėka visuomenė gali būti morali, sveikai besivystanti, turtėjanti. Ir tik dėl moterų neišminties visuomenė gali išsigimti, degraduoti, išnykti. Atsakomybė gana didelė, todėl moterims su idealizmu reikia elgtis labai atsargiai, pamatuotai, protingai. Beje astmatikų mergaičių paauglystės laikotarpiu miršta daug daugiau nei berniukų, kurie dažniausiai idealumą „išauga“. Todėl jei atsirado alergija, astma, sinusitas (sakoma "užvertė nosį") ar pan. tai vienas iš ženklų, kad žmoguje „prasimušo“ idealizmo daigai, susireikšminimo daigai, puikybė, išskirtinumo jausmas. Jei žmogus jau senokai serga panašiomis ligomis, kurios pastoviai erzina žmogų, laiko jį ant mirties slenksčio, tai ryškiai parodo niekaip nenorintį persiauklėti idealistą. O kaip su vaikais, kurie serga veik nuo kūdikystės alerginėmis ligomis, sinusitu ar pan. Visų pirma daug žalos padaro masinė vakcinacija, bet pagrindinė problema tai tėčio, mamos, ar senelių genetiškai perduotas idealizmas, puikybė. Tokie vaikai dažnai būna gabūs, bet būtent tokio tipo ligos pristabdo vaiko puikybę, idealizmą, kad jie mažiau kenktų kitiems vaikams, aplinkiniams. Tai tik paprasta pasaulio gynyba nuo idealistų. Jei tokie vaikai gana anksti supranta, jiems paaiškina kame problema, kaip ją reikia spręsti, kokiais galimais būdais, tai tokie vaikai išlaiko savo gabumus, bet ligos dingsta. Tuomet tokie vaikai, kai suauga gali duoti pasauliui naudos, realizuoti save, tokių  pasaulis laukia. Visais kitais idealistais pasaulis tiki ir laukia, kad jie supras, kitaip pradės mąstyti, pasikeis ir nebus konfliktiški. Pasaulis yra nepastovus, besikeičiantis, judrus ir jis negali sustingti „tobulume“ ir virsti paveikslu ant kažkieno sienos. Bet kas Jį stabdantis bus nušluotas kaip skruzdėlė galingos upės tėkme.

  Būna atvejų kuomet matai, kad artimasis, draugas, pažįstamas su kitais elgiasi negražiai, juos provokuoja negeram elgesiui, tai kyla klausimas – kieno pusę rinktis ir ką užstot konflikto atveju. Tokių atvejų man buvo nuo paauglystės. Atsakymas vienareikšmiškas – blokuoti tavo artimojo, draugo, pažįstamo kvailą, provokuojantį elgesį, visais atėjusiais į galvą būdais. Užstoti „savą“ tokiu atveju, tai nuodėmė savo sielos atžvilgiu, nes perimi Netiesos pusę ir neleidi pasauliui auklėti neteisųjį. Tik tuomet kai matai, kad tavo artimasis, draugas, pažįstamas ar net svetimas žmogus konflikte yra teisus ir gali nukentėti, tik tuomet stok jo pusėn ir padėk maksimaliai ir gal net daugiau. Tiesa turi būti ginama ir apginta, nes tik tuo atveju Ji ir pats pasaulis parems tave gyvenimo tėkmėje. Pagalba melui tik skandins. Draugystė su idealistu ar idealiste, tai tarsi pastoviai šalia esantys savaime užsidegantys degtukai ir nežinia kuo baigsis eilinė jų „liepsna“. Tačiau jie generuoja gana daug įdomių, tikrai pasauliui reikalingų idėjų, sukuria tiek meno tiek fizinių kūrinių. Jie duoda tonusą „užmigusiems“, duoda ugnelės abejingiems, pasiklydusiems gyvenimo kelyje. Idealistai labai aktyvūs, net perdėtai aktyvūs Tiesos gynėjai, propaguotojai, bet dėl Meilės ir Išminties stokos „priskaldo“ žiauriai daug „malkų“, dėl ko kenčia ir jie patys ir aplinkiniai. Pasauliui visi žmonės reikalingi...