Medikai puikiai žino, kad apie 80% susirgimo priežasčių yra emocinės. Iš karto kyla klausimas – tai kodėl jie gydo vaistais, o ne moko žmones valdyti ir išreikšti emocijas. Tai būtų galima daryti jau mokykloje ar vaikų darželyje ir daugybė ligų tiesiog net neprasidėtų. Deja verslo visuomenė tuo nesuinteresuota. Farmacininkams nebus pajamų, daugybė „gydytojų“ tiesiog neteks darbo. Tad žmonėms belieka dalintis informacija apie prasiveržiančias į spaudą, knygas, TV, video informacija, savo asmenine patirtimi. Didelį darbą čia atlieka dvasiniai mokytojai, bet ir čia pasitaiko verslininkų ir nieko čia tokio nebūtų, jei jie su laiku nevirstų tik verslininkais. Žmonėms, o ypač vaikams būtina mokytis valdyti savo emocijas, jas išreikšti ir čia daug padeda meditacijos, savistaba įvairiuose gyvenimiškuose situacijose. Bet kokia suturėta savyje emocija, ar pagaliau netinkamai išreikšta sukelia nervinės energijos sutrikimą, organizmo kraujotakos sutrikimą, mikrospazmus. Visa tai kaupiasi, kartais prasiveržia kaip visa griaunanti lavina ir galų gale po truputį įsikūnija įvairių ligų forma, o ypač chroniškų ligų. Jos paprastai yra nepagydomos ir vaistais, tam kartui, galima nuimti tik ligos simptomus. Emociniai sutrikimai tuomet organizme juda kaip gyvas padaras – „pagydo“ vieną organą, tai sunegaluoja kitas, arba skausmai, silpnumas „vaikšto“ iš vienos kūno vietos į kitą. Gydytojų išrašyti vaistai tik dar labiau iškreipia vidinius procesus ir organizmas vis mažiau susigaudo kaip jam gydytis, o organizmo savigydos potencialas yra milžiniškas. Tereikia tik tinkamai nukreipti organizmo gebėjimą gydytis ir turėti tam žinių. Apie tai yra įvairios literatūros įvairių autorių, bet neišsiplečiant norėčiau panagrinėti tik regėjimo atveją. 

  Mėnuo prieš gimimo dieną yra labai svarbus organizmui. Būtent tuo metu organizmo ląstelės dauginasi intensyviau. Visas organizmas atsinaujina. Didesnis kiekis energijos nukreipiama organizmui. Tačiau tuo pat metu smunka organizmo imunitetas, pasipriešinimas išorės neigiamiems veiksniams, ligoms, traumoms ir pan. Būtent tuo laiku senesni žmonės dažniausiai miršta, nes jų organizmai sutrinka dėl greito persitvarkymo.

„Jei neturi man pasiūlymų, tai nerodyk man kokia ta realybė. Geriau gyventi tame proto rūke ir nematyti tiesos, nei pamatyti ją ir prarasti bet kokį pagrindą po kojomis, bet kokią viltį. Jei nenori įsigyti priešo, nerodyk man tos realybės.“ 

 Natūralioje medicinoje bičių įgėlimai vadinami skiepais, nes jie tiesiog atgaivina imuninę organizmo sistemą ir organizmas pats susidoroja su įvairiomis savo problemomis. Bičių įgėlimai suaktyvina kraujotaką ir atgaivina mirštančius organus, nužudo įvairius, kenksmingus organizmo „gyventojus“. Labai svarbu tai, kad bičių „skiepai“ naikina ir organizme išplitusį grybelį. Dar praėjusiais metais teko išgirsti informaciją, kad bičių įgėlimai pagydė Laimo ligą, kurią sukelia erkės įkandimas. Pasirodo, jei įkando erkė ir nežinai ar ji užkrėsta  ir nėra jokio supratimo ir galimybės ką po tokio įvykio daryti, tai geriausi vaistai šalia – bitės „skiepas“. Aišku apie tai galima ir plačiau pasidomėti kam aktualu. 

  Kūrėjas, dar vadinamas Dievu yra be galo svarbus visiems savo kūriniams. Kiekvieno kūrinio santykis su Kūrėju suteikia tam kūriniui galimybę tobulėti savo valia ir tapti savotišku savęs ir aplinkos kūrėju. Kuo sąmoningesnis kūrinys, tuo labiau jis pretenduoja į savotišką kūrėjo poziciją. Žemėje žmogus laikomas sąmoningiausiu kūriniu, tačiau pasirodo žmogus žmogui nelygus (pagal sąmoningumo išsivystymo lygį). Yra visa virtinė sąmoningumo lygių ir pagal tai vertinama kiek tas žmogus gali būti kūrėju. Tarp kita ko sąmoningumo lygis mažai priklauso nuo išsilavinimo, amžiaus ar materialinių vertybių vartojimo lygio. Sąmoningumo lygis priklauso nuo išminties, patirties, nuo išsimokslinimo, vis platėjančios pasaulėžiūros, dorovingumo, sugebėjimo tarp „balto“ ir „juodo“ matyti visą „vaivorykštę“, auginti savyje besąlygišką meilę ir tuo pačiu gebėjimą auklėti mažesnio sąmoningumo žmones, nepriklauso nuo amžiaus ir t.t.  

 Ne kartą ir ne iš vieno žmogaus patirties teko išgirsti žinomą frazę : „Bijok savo troškimų, nes jie gali išsipildyti“. Tačiau aš visada maniau, kad troškimų nereikia bijoti, nes tai žmogaus vystymosi variklis. Troškimus reikia tyrinėti, analizuoti, sudaryti protingą pagrindą jiems realizuotis. Šioje srityje taip pat būtina mokytis. 

  Išorinis pasaulis  tapatus vidiniam pasauliui. Panašus traukia panašų dėl dabarties komforto, o priešingas traukia priešingą dėl ateities komforto. Panašus nekonfliktuoja su panašiu, nes jiems gerai jau dabar ir jie sutaria jau dabar. Priešingi konfliktuoja dabar ir traukia vienas kitą dabar, kad ateityje tų konfliktų nebūtų. 

Dažnai mes gyvenime netenkame daug energijos, laiko bereikalingiems pokalbiams, veiksmams su žmonėmis, kurie tiesiog „nuodija“ mūsų gyvenimą. Kokie tai žmonės? 

  Manau daug kam pažįstama kova su savimi, bet ne visi save laiku „pagauna“ toje kovoje. Kova su savimi, dažniausiai pasireiškia kaip savęs smerkimas dėl praeityje padarytų klaidų ir neteisingų pasirinkimų. Dažniausiai iškyla mintis, kad „ ...štai jei tuomet būčiau padaręs (padariusi) taip, tai dabar būtų TAIP...“;  „...jei būtų galima atsukti laiką atgal, tai dabar...“ . Tai gailestis dėl praeities pasirinkimų. Ką daryti?