Mūsų mintys, tai kaip „stikliniai indai įvairios formos“, pripildyti įvairaus „skysčio“ ir tos mintys gali mus palikti. Mes kaip antenos ir generatorius viename – galime išspinduliuoti mintis į aplinką. Tai panašu į mūsų laikmečiui jau žinomą televizijos ar radijo transliaciją. Mintys gali skisti erdvėje toliau, jei jos pakankamai stiprios, pakankamai įkrautos vaizduotės, įvairiausių jausmų. Arba užgesti netoliese, užgožtos kitų žmonių minčių. Jos gali sustiprėti jei šalia sutinka panašias mintis ir net labai sustiprėti jei sutinka veik vienodas mintis.

Vaikų autizmas, tai 21 amžiaus tragedija, beje susijusi su farmacijos korporacijų godumu. Jei 1995 metai vaikų autistų buvo tik kas 1 iš 5000, tai dabar 1 iš 40. Tai pagal oficialią statistiką. Pagrindinė viso to priežastis yra skiepai kūdikiams.

 Absoliuti dauguma žmonių net nebando suvokti, kad jie nuo kūdikystės yra programuojami aplinkinių žmonių. Paaugę jau programuoja kitus ir gali patys save programuoti. Bet kuri gyvybė tai galybė biologinių, emocinių ir mentalinių programų, kurios atsikartoja, truputį kinta ar sąmoningai keičiamos. Kadangi žmogus sąmoningiausia būtybė planetoje, tai jis turi galimybę sąmoningai ir greitai programuoti tiek save, tiek kitus.

 Dar prieš 40 metų chirurgai (o gal ir anksčiau, tiesiog nerašė apie tai), pastebėjo, kad po nedarbingo organo (inkstai, kepenys ir kt.) persodinimo su pacientu vyksta keli keisti dalykai…

 Pasižvalgius po Gamtos teikiamas „dovanas“ ir dėsnius, vienas iš ryškių dėsnių yra gausos dėsnis, kuris gausiai dalinamas visoms gimstančioms gyvoms būtybėms, bet daugumos žmonių tarsi „nematomas“. Tai gyvybės pratęsimo į ateitį dėsnis.

 Visiems gerai žinoma, bet mažumai suvokiama, kokį svarbų vaidmenį mūsų organizme nuveikia iš atmosferos į kūną patenkančios dujos. Dauguma suvokia, kad tik deguonis jiems reikalingas. Pavyzdžiui plaučiuose yra bakterijų, kurios yra savotiškas imuninis sluoksnis nuo kitų, kenksmingų bakterijų ir dar jos minta azotu. Azoto atmosferoje veik 80%. deguonies mažiau 20%. O taip bauginamu anglies dvideginiu, tik 0,03%. O be tam tikros koncentracijos to anglies dvideginio organizme, mes tiesiog uždustume. Jis reguliuoja kraujagyslių spindį , praplatina, kai tuo tarpu į deguonies perteklių, kraujagyslės reaguoja susitraukimu, tai yra spindžio susiaurėjimu. Todėl, dažnai ir giliai kvėpuojant, galva pradeda „suktis“ ne nuo deguonies pertekliaus smegenyse, o nuo jo trūkumo, nes kraujagyslių spindis perdėtai susiaurėjo. Ir tik trumpam nekvėpuojant, kuomet organizmo ląstelės „susiurbia“ deguonį ir išskiria anglies dvideginį, ląstelių spindis prasiplečia. Todėl kaitaliojant lėtą ir greitą ir trumpą nekvėpavimą, galima treniruoti kraujagyslių sieneles, daryti jas labiau elastingomis ir tuo pačiu valyti organizmą. Kvėpavimo metu iškvepiama ir daugybė toksiškų dujų, organizmo gyvybinės veiklos produktų.

 Yra toks retas posakis – o man violetiškai. Tai reiškia „man nei šilta, nei šalta“, „man vienodai“ ir pan. Violetinė spalva „pagaminama“ sumaišius raudoną spalvą su mėlyna. Raudona spalva asocijuojasi su karščiu, o mėlyna su šalčiu. Todėl tų spalvų mišinys tarsi karščio ir šalčio junginys viename ir vienas kitą kompensuoja. Violetinė spalva ezoterikoje gerbiama ir žinoma kaip gydanti, transformuojanti, keičianti ir panašiai. Indijoje, violetine spalva žymima sritis ties viršugalviu, dar vadinama sachasrara, arba karūnos čakra (energetinis centras). Plačiau apie čakras galima rasti internete, o jei trumpai, tai tie, energetiniai centrai kūne prasideda nuo tarpukojo, kur pirmoji, raudonoji čakra ir iki mėlynos čakros galvoje. Viršugalvyje gaunasi mišinys galvos energetinio centro ir tarpukojo. Stuburu raudonoji energija tiesiogiai pasiekia viršugalvį, kur ir vyksta grynasis energijų susijungimas. Nors jau ir pačiame stubure tos energijos šiek tiek susijungusios ir vyrauja švelniai violetinė energija.

 Visos emocijos, kurias mes patiriame gyvenime yra reikalingos ir net būtinos. Svarbu tik tai, kad mes jas išmoktume valdyti kaip važnyčiotojas arklius. Tik taip galima Gyvenimo keliu greičiau ir saugiau važiuoti. Paleisi vadžias, tai arkliai ir pievon gali pasukti ir bandyti priešingomis kryptimis išsilakstyti. Emocijos mums duotos iš Gamtos, kaip ir bet kuriai gyvybei. Emocijos skirtos išgyventi dabar, dabar ieškoti maisto, dabar daugintis ir t.t. Emocijos yra dabarties energija. Tik sąmoningi, gebantys protu „nukeliauti“ tiek praeitin, tiek ateitin, gali tas emocijas skleisti plačiau.

 Mes stebime kaip Gamtoje visi vienas kitą valgo. Taip Gamta perdirba savyje savo kūrinius, tuo pačiu ir „pamaitindama“ savo kūrinius. Gamta kaip akla mašina, „gamina“ savo kūrinius aklai. Išgyvena tie kūriniai, kurie judresni, stipresni, pirmi „kanda“ , moka slėptis, prisitaikyti prie esamos situacijos. Kūriniai, kurie pagaminami su trūkumais, pirmi ir žūsta. O kas yra silpnesni, tai dauginasi kuo masiškiau, kad bent dalis iš jų spėtų užaugti, kol dar jų kas nesuvalgė. Beje tie trūkumai, tai Gamtos „gamyklos“ gaminių įvairios mutacijos, kaip natūrali galimybė tobulinti savo gaminius. Tuomet, jei situacija keičiasi, tai tie, kurie mutavę, tai yra pasikeitę tam tikra linkme ir įgiję tam tikrų, dabar nereikalingų, ar net trukdančių „ataugėlių“, tai situacijai aplinkoje pakitus gali ir išlikti. Tuo tarpu „normalūs“, nespėję prisitaikyti prie naujos situacijos žūsta.

 Kiekvienas savo gyvenime turėjom galybę mokytojų, pradedant nuo tėčio, mamos ir kitų giminių ir pratęsiant kaimynais, vaikų darželio auklėtojais, mokytojais mokyklose, dvasiniais mokytojais, guru ir taip toliau ir panašiai. Klausimas tame, ar tie mokytojai mums lieka visam gyvenimui mokytojais? Kaip matome toli gražu ne visi tėvai ar mamos lieka visam gyvenimui mokytojais. Tuo labiau darželio auklytės, ar mokyklos mokytojai. Na kad ir dvasiniai mokytojai, bei guru dažnokai parodo savo interesus, savo „netobulumus“ ir tampa nebe mokytojais. Tai natūralu, kad mūsų gyvenime yra mokytojų kaita. Reiškia mes tobulėjame, neprisirišame visam gyvenimui prie vieno ar kelių mokytojų. Tai reikštų tų mokytojų sudievinimą, sustojimą savo gyvenime. Bet koks mokinys, nesiekiantis praaugti savo mokytojų, tiesiog sustoja savęs vystyme ir dažniausiai degraduoja. Siekti praaugti savo mokytojus, tai nereiškia, kad juo tikrai pralenksi, nes jie taip pat gali tobulėti, keistis. Svarbu tau to siekti, o kaip pavyks tai kitas klausimas. Na, o jei mokytojas, guru sustojo savo vystymesi, gal paklydo, pažeidė žmogiškumo dėsnius, tai nereiškia, kad nuo visko, ką jis tau davė reikia „atsižegnoti“. Pasaulyje yra daugybė žmonių, kuriuos tikrai mes nenorėtume pavadinti savo mokytojais, bet tam tikrų dalykų, kaip pamokančių, iš jų verta pasiimti sau.