Mums visiems norisi vystytis, kažko tai pasiekti gyvenime ir pagaliau tiesiog būti laimingais. Šiuo metu gana laisvai galima rasti daugybę naudingų mokymų, pratimų savęs tobulinimui, vystymuisi; gauti žinių ir kaupti išmintį. Tačiau svarbiausia kliūtis link tikslo tampame mes patys. Būtent  mes patys, nes būtent mumyse ir yra paslėptas  pagrindinis priešas. Tai vadinama – puikybe. 

Čia dėliosiu visą informaciją  apie skaičius. Tai ir ezoterika ir matematika ir gyvenimiški dalykai. Surinkta iš įvairių autorių. Kiek tai veiksminga spręsti kiekvienam ar kiekvienai asmeniškai. Svarbiausia atsiminti, kad skaičiai tai tarsi antenos. Jei signalas ir vibracijos iš žmogaus yra  tai rezonanse vibruos ir skaičiai. Signalas iš žmogaus kyla dėl jausminio pliūpsnio, kuris užkoduojamas minčių, norų, siekių. Jei siekių, minčių, emocijų nėra, tai ir reakcijos nebus jokios.

Pats svarbiausias po oro žmogui yra vanduo. Svarbu kaip jį gerti, kada ir kiek. Kas yra žmogaus kūnas. Grubiai paėmus tai labai porėta kempinė užpildyta vandeniu. Žmogaus organizme jo yra 85% - 65%. Daugiausia vandens vaikų organizme, o mažiausiai virš 70m. žmonių organizmuose. Deja dauguma žmonių už vandenį ir net orą labiau vertina maistą. 

 Kiekvienas žmogus, anksčiau ar vėliau įgyja tam tikrą požiūrį į religiją, patį tikėjimą. Paprastai tai pradeda formuotis vaikystėje. Tuo laiku aš viduje jaučiau tam tikrą tikėjimą, bet religijai priešinausi. Senelė, mama norėjo mane padaryti religingą. Jų noras pilnai suprantamas, nes joms religiją įpiršo ir pripratino tėvai, laikmetis. Religijoje žmonės ieškojo tam tikros jausminės, psichologinės ir fizinės atramos jų sunkiame gyvenime. Manyje taip pat buvo tikėjimas, tačiau religinių apeigų aš nepriėmiau. Man tai atrodė teatrališka, „kvepėjo“ tam tikra psichologine prievarta. 

Bet kuri sistema siekia išlikti ir plėstis. Išlikimas reikalauja sutaupyti kuo daugiau energijos. Plėtimasis reikalauja aktyvumo ir daugiau energijos. Gyvybė turi atrasti pusiausvyrą tarp šių dviejų tendencijų. Jei gyvybė orientuosis tik į išlikimą, tai ji, taupydama energiją, užsidarys savyje, išsigims ir galų gale išnyks. Jei gyvybė bus orientuota tik į plėtimąsi, tai bet kuri gyvybės forma, pratęsdama save greitai mirs pati.

Besimokantiems dirbti su informacinėmis energetinėmis (IE) struktūromis labai svarbu suvokti tam tikras taisykles.

Taisyklė pirma : erdvė, laikas tai visų pirma informacinės struktūros. Tai tarsi įvairių įvairiausios formos formelės.

Taisyklė antra : per informacines struktūras, kaip sakykim per sausainių gaminimo formeles trykšta energija. Energijai tekėti būtini yra priešingi poliai, tam tikros priešybės, konfliktiškumas.

Taisyklė trečia : IE struktūros erdvėje ir laike suformuoja tam tikrus darinius, kurie skiriasi savo tankiu. Didžiausias tankis mūsų aplinkoje tai materialus pasaulis ir pagaliau mes patys. Kuo labiau suslėgtos IE struktūros, tuo medžiagos tankis didesnis.

Remiantis šiomis taisyklėmis galima kokybiškiau naudotis čia (ir ne tik čia) pateiktomis žiniomis. Kaip visa tai veikia. Sakykim aš skaitau kažkokią informaciją ir iškarto mintimis taikau savo, savo artimų, draugų, pažystamų gyvenimams. Ta informacija manyje sukelia tam tikrus jausmus, kuriuos aš išgyvenu ir būtinai leidžiu sau juos išgyventi. Išgyvenimas dažnai gali būti skaudus, besipriešinantis, besipiktinantis, o gal su viskuo sutinkantis ir padidinantis džiaugsmą. Galimas visas jausmų spektras. Nuo ko tai priklauso?

  Bet kokia IE struktūra nepertraukiamai bendrauja, sąveikauja, konfliktuoja su visomis IE struktūromis. Žmogus sąveikauja su savo vidinėmis ir išorinėmis IE  struktūromis. Paimkime konkrečius atvejus. Aš bendrauju su kitu žmogumi. Kai tik aš ir jis randame kažką bendro, tai mūsų bendravimas nušvinta ryškiomis emocijų spalvomis.

Nuo pat gimimo kūdikiui suteikiamas mamos, tėčio, senelių, prosenelių meilės palaiminimas. Šis palaiminimas tesiasi tol, kol jaunuolis ar mergina nesuseina į jausminiu-fizinius santykius su kitos giminės priešingos lyties atstovu. Tuomet priešingų lyčių ir giminių mergina ir vaikinas laimina savo palikuonis.

     Ligos ir neįgalumai yra glaudžiai susiję su charakteriu. Kokį žmogus susiformuoja charakterį, tokiomis ligomis jis ir bus linkęs sirgti. Pats procesas iš tiesų yra sudėtingesnis, nes pačios ligos padeda formuoti tam tikrą žmogaus charakterį. Viskas vyksta lygiagrečiai. Bet kuris silpnas iš prigimties kūdikis reikalauja padidinto mamos, tėčio, senelių, giminių ir aplinkinių dėmesio, saugumo. Jei jis negauna to dėmesio, tai imasi isterijų, gudrybių, ligų. Jei kūdikis pastebėjo, kad mamos padidintą dėmesį gauna tuomet kai serga, tai gali įsitvirtinti jo pasąmonėje ir toks vaikas turi galimybę būti neįgaliu visą gyvenimą. Todėl šeimose, kur sunkus materialinis gyvenimas, kur mamos ir tėčio tarpusavio santykiai blogi ir vaikui nelieka dėmesio yra pavojus vaikams pastoviai sirgti. Tos ligos vadinamos psichosomatinėmis.

Pradėkime nuo to, kad nėra visiškai sveikų žmonių. Visi turi fizinių, mentalinių, ar jausminių sutrikimų. Tik tuomet, kai tie sutrikimai trukdo žmogui pajusti džiaugsmą ar riboja jo galimybes, norus, siekius žmogus pasijaučia ligoniu, neįgaliu. Ir aplamai vadinkime ligonius neįgaliai, nes sveikų atžvilgiu jie kažko  nebegali, kad ir laikinai. Neįgalūs neįgali atlikti tam tikrų fizinių, protinių veiksmų ar nebeturi jausmų aštrumo. Tuomet juose pradeda kauptis nepasitenkinimas, po to pyktis ir galų gale neapykanta ( iš tiesų jau prieš tai visa kaupėsi ).