Kiekvienas žmogus, anksčiau ar vėliau įgyja tam tikrą požiūrį į religiją, patį tikėjimą. Paprastai tai pradeda formuotis vaikystėje. Tuo laiku aš viduje jaučiau tam tikrą tikėjimą, bet religijai priešinausi. Senelė, mama norėjo mane padaryti religingą. Jų noras pilnai suprantamas, nes joms religiją įpiršo ir pripratino tėvai, laikmetis. Religijoje žmonės ieškojo tam tikros jausminės, psichologinės ir fizinės atramos jų sunkiame gyvenime. Manyje taip pat buvo tikėjimas, tačiau religinių apeigų aš nepriėmiau. Man tai atrodė teatrališka, „kvepėjo“ tam tikra psichologine prievarta. 

Bet kuri sistema siekia išlikti ir plėstis. Išlikimas reikalauja sutaupyti kuo daugiau energijos. Plėtimasis reikalauja aktyvumo ir daugiau energijos. Gyvybė turi atrasti pusiausvyrą tarp šių dviejų tendencijų. Jei gyvybė orientuosis tik į išlikimą, tai ji, taupydama energiją, užsidarys savyje, išsigims ir galų gale išnyks. Jei gyvybė bus orientuota tik į plėtimąsi, tai bet kuri gyvybės forma, pratęsdama save greitai mirs pati.

Besimokantiems dirbti su informacinėmis energetinėmis (IE) struktūromis labai svarbu suvokti tam tikras taisykles.

Taisyklė pirma : erdvė, laikas tai visų pirma informacinės struktūros. Tai tarsi įvairių įvairiausios formos formelės.

Taisyklė antra : per informacines struktūras, kaip sakykim per sausainių gaminimo formeles trykšta energija. Energijai tekėti būtini yra priešingi poliai, tam tikros priešybės, konfliktiškumas.

Taisyklė trečia : IE struktūros erdvėje ir laike suformuoja tam tikrus darinius, kurie skiriasi savo tankiu. Didžiausias tankis mūsų aplinkoje tai materialus pasaulis ir pagaliau mes patys. Kuo labiau suslėgtos IE struktūros, tuo medžiagos tankis didesnis.

Remiantis šiomis taisyklėmis galima kokybiškiau naudotis čia (ir ne tik čia) pateiktomis žiniomis. Kaip visa tai veikia. Sakykim aš skaitau kažkokią informaciją ir iškarto mintimis taikau savo, savo artimų, draugų, pažystamų gyvenimams. Ta informacija manyje sukelia tam tikrus jausmus, kuriuos aš išgyvenu ir būtinai leidžiu sau juos išgyventi. Išgyvenimas dažnai gali būti skaudus, besipriešinantis, besipiktinantis, o gal su viskuo sutinkantis ir padidinantis džiaugsmą. Galimas visas jausmų spektras. Nuo ko tai priklauso?

  Bet kokia IE struktūra nepertraukiamai bendrauja, sąveikauja, konfliktuoja su visomis IE struktūromis. Žmogus sąveikauja su savo vidinėmis ir išorinėmis IE  struktūromis. Paimkime konkrečius atvejus. Aš bendrauju su kitu žmogumi. Kai tik aš ir jis randame kažką bendro, tai mūsų bendravimas nušvinta ryškiomis emocijų spalvomis.

Nuo pat gimimo kūdikiui suteikiamas mamos, tėčio, senelių, prosenelių meilės palaiminimas. Šis palaiminimas tesiasi tol, kol jaunuolis ar mergina nesuseina į jausminiu-fizinius santykius su kitos giminės priešingos lyties atstovu. Tuomet priešingų lyčių ir giminių mergina ir vaikinas laimina savo palikuonis.

     Ligos ir neįgalumai yra glaudžiai susiję su charakteriu. Kokį žmogus susiformuoja charakterį, tokiomis ligomis jis ir bus linkęs sirgti. Pats procesas iš tiesų yra sudėtingesnis, nes pačios ligos padeda formuoti tam tikrą žmogaus charakterį. Viskas vyksta lygiagrečiai. Bet kuris silpnas iš prigimties kūdikis reikalauja padidinto mamos, tėčio, senelių, giminių ir aplinkinių dėmesio, saugumo. Jei jis negauna to dėmesio, tai imasi isterijų, gudrybių, ligų. Jei kūdikis pastebėjo, kad mamos padidintą dėmesį gauna tuomet kai serga, tai gali įsitvirtinti jo pasąmonėje ir toks vaikas turi galimybę būti neįgaliu visą gyvenimą. Todėl šeimose, kur sunkus materialinis gyvenimas, kur mamos ir tėčio tarpusavio santykiai blogi ir vaikui nelieka dėmesio yra pavojus vaikams pastoviai sirgti. Tos ligos vadinamos psichosomatinėmis.

Pradėkime nuo to, kad nėra visiškai sveikų žmonių. Visi turi fizinių, mentalinių, ar jausminių sutrikimų. Tik tuomet, kai tie sutrikimai trukdo žmogui pajusti džiaugsmą ar riboja jo galimybes, norus, siekius žmogus pasijaučia ligoniu, neįgaliu. Ir aplamai vadinkime ligonius neįgaliai, nes sveikų atžvilgiu jie kažko  nebegali, kad ir laikinai. Neįgalūs neįgali atlikti tam tikrų fizinių, protinių veiksmų ar nebeturi jausmų aštrumo. Tuomet juose pradeda kauptis nepasitenkinimas, po to pyktis ir galų gale neapykanta ( iš tiesų jau prieš tai visa kaupėsi ). 

Galvos traumos – sąmonė užaugino didelę puikybę. Daugybinės galvos traumos vaikystėje – ženklas didelės puikybės sieloje.
Galvos sunkumas, galva nelaiko –puikybės blokuotė. Jei jaučiamas sprando linkimas, tai problemos perduotos vaikams.
Problemos su psichika – puikybės stabdymas (visas pasaulis turi atitikti mūsų troškimus ir mūsų valią).