Išorinis pasaulis  tapatus vidiniam pasauliui. Panašus traukia panašų dėl dabarties komforto, o priešingas traukia priešingą dėl ateities komforto. Panašus nekonfliktuoja su panašiu, nes jiems gerai jau dabar ir jie sutaria jau dabar. Priešingi konfliktuoja dabar ir traukia vienas kitą dabar, kad ateityje tų konfliktų nebūtų. 

Dažnai mes gyvenime netenkame daug energijos, laiko bereikalingiems pokalbiams, veiksmams su žmonėmis, kurie tiesiog „nuodija“ mūsų gyvenimą. Kokie tai žmonės? 

  Manau daug kam pažįstama kova su savimi, bet ne visi save laiku „pagauna“ toje kovoje. Kova su savimi, dažniausiai pasireiškia kaip savęs smerkimas dėl praeityje padarytų klaidų ir neteisingų pasirinkimų. Dažniausiai iškyla mintis, kad „ ...štai jei tuomet būčiau padaręs (padariusi) taip, tai dabar būtų TAIP...“;  „...jei būtų galima atsukti laiką atgal, tai dabar...“ . Tai gailestis dėl praeities pasirinkimų. Ką daryti? 

  Gana daug iš gyvenimo „atima“ miegas, sapnai. Ar tai reikalinga tik fiziniam ir psichiniam poilsiui? Manau, kad tai yra daug sudėtingiau. Manau, kad sapnų metu, kaip ir tikros meditacijos metu žmogus kuria savo informacinį pasaulį ir yra tikrinamas jo atitikimas ateičiai. Kaip tai vyksta? 

 Labai daug žmonių tiesiog nepastebi (arba nenori pastebėti), o nemažai bioenergetikų tiesiog vengia kalbėti apie akivaizdų faktą, kad kontakto su kitu žmogumi metu, kontaktuojančių žmonių informacija persiduoda ir tuo pačiu keičiasi. Ką tai reiškia? Tai reiškia, jei vienas žmogus susitiko kitą žmogų, tai bendraudami jie pasidalina savo bėdomis ir džiaugsmais nori to ar nenori. 

  Atėjo tokia diena, kuomet aš suvokiau, kad mano kūno ribos nėra mano ribos. Aš daug platesnis ervėje ir pasklidęs laike. Atrodo ir senai ir visai nesenai tas suvokimas, ta pajauta persmelkė mane. Vien žinoti nepakanka. Būtina pajauta, giluminis suvokimas ir tik tuomet bus galima keistis ir kažką keisti. Pajauta, kad praeitis, dabartis ir ateitis koncentruojasi ties tavimi. Pajauta, kad savo mąstymu, veiksmais aš keičiu erdvę aplink save ir į tą erdvę patekęs jautrus žmogus pajaučia mane per jame vykstančius pokyčius.

  Manau stebėjote mestelėtus vandenin amenukus. Palietę vandens paviršių jie, aplink save, sukuria vandens ratilus. Dabar prilyginkime tuos akmenukus su žmonėmis, o ratilus su energoinformacine struktūra, tik sustingusia ir virpančia erdvėje (ir laike). Jei tokių akmenukų į vandenį mestelėsime kelis, tai ratilai persiklos vienas ant kito ir gausis mišrus vaizdas. Tas pat vyksta kuomet erdvėje yra daugiau nei vienas žmogus ir visi jie aplink save turi savo energoinformacines bangas, vibracijas. Jos jungiasi, stiprėja ar silpnėja persiklodamos viena ant kitos. Tokios bangos, perėjusios per kelis žmones gali sustiprėti tiek, kad į tam tikro žmogaus gyvenimą pritrauks norimą įvykį ar asmenį. Gali būti ir atvirkščiai, kad „pavyduoliai“ užgesins to žmogaus troškimus, idėjas. Tai labai paprasta ir tuo pačiu sudėtinga struktūra. Kuo žmogus labiau tai suvokia ir pajaučia, tuo daugiau jis savo gyvenimo šeimininkas ir pagaliau kitų „šeimininkas“, arba pagalbininkas. 

  Dar vaikystėje pastebėjau, kad nepastebimai prikimba įpročiai, kurie man trukdo, trikdo, vargina. Tai gali būti ir pastoviai kartojami žodžiai ar frazės – „vienu žodžiu“, „ta prasme“, „kad kad“ ir pan. Iš kažkur „išdygdavo“ nesuprantamos baimės ir ne mano norai? Tuo metu daug ko nežinojau, bet man tie reiškiniai nepatiko ir aš juos giniau šalin nuo savęs. Kažką praginti pavykdavo iš karto, o kažko ne. Kas tai? 

  Daug kam teko girdėti apie Liuciferį, bet mažai kas žino kas jis ir kokia jo istorija (aprašoma istorija). Liuciferis yra Šviesos angelas, kuris buvo Dievo dešinėje, skleidė Tiesą ir kovojo už Tiesą. Deja jis taip sureikšmino Tiesą, taip idealizavo ją, kad iškėlė aukščiau Meilės ir tapo puolusiu angelu. Liuciferio Tiesa, tai sustingęs Laike ir Erdvėje Idealas. Jis nesubyra ir nesikeičia, nes nėra Laiko. Jei kas neatitinka Liuciferio Tiesos, tas turi būti sunaikintas, tam neleista egzistuoti. Tiesa aukščiau visko. 

  Keista, bet labai mažai kas suvokia kas tai yra MELAS. Tiesiog mes visi tiek prie to pripratome, kad melo tarsi ir nepastebime. Jį pajaučiame tik tuomet, kuomet jis asmeniškai paveikia mūsų gerovę, statusą, kažkokias tai mūsų sureikšmintas vertybes (religiją, dorovę, privatumą ir pan.). Melas yra būtina mūsų išgyvenimo šiame pasaulyje dalis, tik svarbu kokia dalis ir koks jo kiekis. Nedideliais kiekiais net nuodai yra vaistas, bet viršijus dozę sutrinka sveikata ir net mirtis galima. Tai kaip savo gyvenime reikia „dozuoti“ melą?