Tiek pas įprastus gydytojus, tiek pas bioenergetikus ateinančių ligonių gijimo greitis, o ir pats gijimas labai priklauso nuo ligonio. Ypač tai ryškiai matosi jei ligoniai lankosi pas bioenergetikus, kurie ligonį „įveda“ į sveikos būsenos pojūtį, nuteikia sveikai būsenai. Kiek laiko pacientas sugebės išlaikyti tos būsenos pojūtį ( kelias valandas, paras ir pan.), tokiu greičiu pacientas ir sveiks. Gana dažnai net pas bioenergetikus-mėgėjus kai kurie pacientai sveiksta greičiau, nei pas stiprius bioenergetikus. Ir visa tai tik dėl to, kad tiek pats bioenergetikas, tiek pacientas atitiko vienas kito „chemiją“, būseną, esamo momento jausmą ir pacientas „įsirašė“ tą jausmą į savo energoinformacinę sistemą ilgam, (bent iki kito seanso). Kartais pakanka kelių tokių poveikių, kad žmogus pasveiktų iš bet kokios ligos ir visa tai tik todėl, kad ligonis maksimaliai atsivėrė poveikiui ir prisiminė tą poveikį ilgam. 

  Susidariusioje dabartinėje situacijoje „atsišviežina“ ir žvilgsnis į idealizmą. Idealistai gyvenime susiduria su pastovia kova už idealus, už idealius santykius, idealų gyvenimą, idealius kaimynus, idealią visuomenę ar valstybę. Idealistai, nepriklausomai nuo jų amžiaus, kas diena „kovoja“ su neidealiais pažįstamais, bendradarbiais, bendramoksliais, sutinkamais praeiviais ir jie to net nesupranta. Idealistai paprastai būna perskaitę daug knygų apie idealų pasaulį, matę savo tėvų idealų gyvenimą, kai tuo tarpu tikrąjį savo gyvenimą, konfliktus, ašaras tėvai slėpė nuo savo vaikų. Daugiausia idealistų ir gana konfliktiškų yra kilę iš socialiai sudėtingų šeimų, nepilnų šeimų. Tokie idealistai, matydami šalia savęs neidealų tėvų, giminės, kaimynų pasaulį, „pabėga“ į idealų knyginį, filmų, pasakų pasaulius, religijas. Jie tampa agresyvūs neidealiam pasauliui ir Jame gyvenančioms „būtybėms“. 

  Labai aktuali tema visais laikais yra tema apie Tiesą, o bioenergetikoje tai yra vienas iš svarbiausių pagrindų. Beje, kitas supersvarbus pagrindas yra Meilė. Tiesą dauguma supranta pagal savo išsivystymo lygį. Kuo aukštesnis žmogaus dvasinis išsivystymo lygis, tuo jis daugiau nori žinoti Tiesą apie save ir tuo remdamasis nebijo keisti savęs, kad ta Tiesa, dar labiau taptų Tiesa. Tiesa, kaip šviesa, kuo labiau įsidienoja, tuo daugiau pamatai spalvų ir to kas vyksta niuansų. Dauguma bijo kurti Netiesą šviesoje, nebent būtų karas, sumaištis, nes tuo metu žmonių protus užgožia Tamsa. Kuo daugiau šviesos, tuo daugiau Tiesos galima pamatyti. Tas pat ir bendravime, nes tik didėjant „šviesai“ tarpusavio santykiuose, bendravime, socialiniuose santykiuose ir t.t. didėja ir Tiesos laipsnis. Tiesa, kaip ir šviesa turi tendenciją didėti ar mažėti. 

 Dauguma senų, gerų gydytojų, iš savo praktikos patyrė, kad pacientų ligos eiga ir trukmė labai priklauso nuo pacientų charakterio bruožų. Kuo „ugningesnis“ ir atviresnis žmogus, tuo greičiau jame išsikvepia liga, nors gana dažnai greičiau ir suserga. Kuo lėtesnio charakterio žmogus, tuo lėčiau jame įsigali liga, bet tuo pačiu ilgai užtrunka gijimo procesas. Kadangi žmogus, priklausomai nuo situacijos, patirties turi įvairių charakterio bruožų, tai net atrodo pas ugningą žmogų, liga gali tapti chroniška vien dėl to, kad jis „ugningai“ išgyvena ne tik savo, bet ir kitų gyvenimiškas bėdas, o dar blogiau jai jas uždaro savyje. Tuomet dar ir kitų bėdos graužia žmogų iš vidaus. Dažnai tokie žmonės linkę kitiems nurodinėti kaip reikia „teisingai“ gyventi, kokių klaidų nedaryti, o jei jų „paskaitų“ neklauso, tai pyksta ir ant tų žmonių ir ant savęs. Dievas visiems žmonėms davė laisvą valią mokytis tiek iš savo klaidų, tiek iš kitų klaidų, tiek iš „paskaitų“. Kiekvienas žmogus laisvai renkasi kaip ir iš ko mokytis ir beje jam jo asmeninė patirtis yra svarbiausia, nes jis atėjo į šį pasaulį įgyti patirties. Išgirsti kitų pamokymus, patarimus, paskaitas yra būtina, bet būtina, su tuo, kitų žmonių žinojimu, žengti į savo patirtis, padarant mažiau klaidų ir patiriant mažiau klystkelių. 

 Labai, tiesiog nepadoriai labai daug žmonių nesidomi išskyrų iš savo kūno problemomis, o ką kalbėti apie savo minčių „išskyras“, kurios reiškiasi per fizinę kalbą. 

  Silpnybes turintys žmonės paprastai būna bevaliai ir agresyvūs. Jų agresyvumas gali būti nukreiptas į vidų ar į išorę ir beje kaitaliotis priklausomai nuo aplinkybių ir aplinkinių žmonių. Jei jų agresyvumas nukreiptas į vidų, tai jie griauna, žudo save ir jaučiasi kaip auka. Jei agresyvumas nukreiptas į išorę, tai jie gali kitus „atakuoti“ žodžiais, apkalbomis, fiziniu poveikiu. 

  Ligos glaudžiai susijusios su žmogaus charakteriu. Tie patys virusai, bakterijos, grybelis skirtingo charakterio žmonėse reiškiasi skirtingai ir tik iš dalies priklauso nuo imuninės sistemos. Tiesiog remiuosi įvairių ligonių daugelio metų stebėjimu ir praktika. Pavyzdžiui chroniškomis ligomis linkę sirgti žmonės, kurie pasąmoningai pastoviai nepatenkinti savo galima ateitimi, pretenzijomis tai ateičiai, pretenzijomis žmonėms, kurie gyvena „netinkamą“ gyvenimą ir „netinkamai“ supranta pasaulį. Jei chroniškos ligos paaštrėja pavasarį, tai ryškus vidinis konfliktas su ateities energijomis, ateities informacija, kuri labai netenkina to žmogaus. Jei chroniškos ligos paaštrėja rudenį, tai ryškios pretenzijos dėl praeityje savo padarytų klaidų, kitų žmonių „blogos“ įtakos. Chroniškų ligų suaktyvėjimas tam tikru periodu kas met, paprastai nurodo į įvykį praeityje iš kurios informacinės „duobės“ žmogus iki šiolei negali išlipti. Būna ir karminiai dalykai gauti iš tėvų ar senelių. 

 Negailestingumas, tai geriausia kas gali nutikti asmenybės gyvenime. Savęs ir pasaulio tobulinimu užsiimantys žmonės tai vadina aksioma. Gailėdamasis „vargšelio“, tuo visų pirma sureikšmini savo padėtį, o visų antra netiki jo galimybe pasikeisti, kažko pasiekti. Savo gailėjimu ir parama tu maitini jo, kaip aukos padėtį, o „mitybos“ dėsnis sako – ką maitini tas auga ir dauginasi. Reiškia tam žmogui ir toliau „patiks“ būti auka ir gauti materialinę pagalbą ir dėmesį kaip aukai. Tai užsiprogramuoja pasąmoniniam lygmenyje ir joks protingas mąstymas to nepakeis. 

  Kiekvienoje savo reinkarnacijoje žmogaus siela, per dvasią ir kūną savirealizuojasi ir įgyja patirties, kuri vis auga, įvairėja. Taip siela vis labiau artėja prie Tiesos, prie Kūrėjo, Dievo. Savirealizacijos mastai, kokybė, ilgalaikiškumas priklauso nuo daugybės faktorių, tiek jau turimos patirties, tiek nuo esamos aplinkos. Labai svarbu  bent šiek tiek kiekvienam susisteminti, išanalizuoti turimą sukauptą patirtį, žvelgiant Tiesai į akis. Be šito neįmanoma bet kokia  normali savirealizacija. 

  Tiek iš savo tiek iš kitų bioenergetikų praktikos žinau kaip svarbu yra „bioenergetinė švara“ ir prieš ir po bendravimo su interesantu. Ypač tai svarbu jei bioenergetikas turi šeimą, vaikų. Bet koks „prisilietimas“ prie interesanto karmos, jo problemų, kaip mat nubanguoja per patį bioenergetiką, jo karmą, jo artimuosius. Kaip toli nubanguos svetimos karmos bangos, priklauso nuo meilės kiekio pas tą bioenergetiką. Meilės kiekis, tai savotiška neigiamos informacijos perdirbimo gamykla. Kuo daugiau svetimos, neigiamos informacijos, karmos (kurią įsileidai, o tai didele dalimi priklauso tik nuo tavęs) perdirbsi, tuo mažiau jos teks tavo artimiesiems. Todėl dauguma stiprių bioenergetikų, aiškiaregių, ekstrasensų yra vieniši, be palikuonių, gal net su fiziniais defektais. Tai tik rodiklis, kad žmogus neatlaikytų per juos einančios interesantų gausios neigiamos informacijos ir karmos.