Kuo labiau suauga žmogus, tuo labiau pamiršta, kad jam labiau reikia mokytis iš kitų žmonių patyrimo, nei „rinkti“ savus patyrimus. Kūdikis, vaikas, natūraliai labiau mokosi iš kitų patyrimo – ir kalbėtis ir vaikščioti ir tam tikru būdu mąstyti. Asmeninis jo patyrimas paprastai susietas su galimybe reikštis šiame pasaulyje. Garsų skleidimas, kalba, tai tik elementarus dėmesio siekis, manipuliavimo suaugusiais galimybė. Galimybė gauti maisto, malonumų, saugumo. Vaikščiojimas, tai galimybė susirasti tuos pasislėpusius suaugusius, kad daugiau iš jų gauti. Pagaliau tai pasaulio tyrinėjimas ir galimybė tiek daugiau iš to pasaulio gauti, tiek jame reikštis. Elgesio su pasauliu vaikai mokosi stebėdami suaugusius. Kaip tie suaugusieji tai daro, kaip kalba, bendrauja, kaip elgiasi su daiktais. Asmeninė vaikų patirtis susijusi tik su suaugusių elgesio kopijavimo metu tinkamai įdarbinti tam tikrus raumenis, koordinaciją, lavinti kalbą, intonaciją. Ir jokiu būdu nereikia „atimti“ iš vaiko atsiradusį poreikį daryti kuo daugiau pačiam. Tai gali visam gyvenimui jį padaryti infantiliu. Suaugęs, pamatęs kaip ilgai vaikas kažką daro ir dar „nekokybiškai“, tai pats tą padaro greitai, nes jam tipo kažkur skubiai reikia. Viena pažįstama prisimena, kad mažiuke būdama vis bandė padėti mamai išvalyti kambarį, išplauti grindis. Mama vis sakydavo, kad ta blogai tai padaro ir pati pervalydavo. Savarankiškumas buvo apribotas net virtuvėje. Tik suaugus ir tapus vyro žmona, jai teko iš naujo mokytis viso to „meno“.

 Žmogaus, kaip ir bet kokios gyvybės kūnai visų pirma tai energoinformacinės struktūros. Jos užprogramuotos tam tikru būdu vystytis, maitintis, daugintis. Programos nėra galutinės ir jos kinta, priklausomai nuo aplinkos įtakos. Jei aplinka labai ilgą laiką pastovi, tuomet gyvybinė struktūra (biorobotai) maksimaliai prisitaiko prie esamos aplinkos. Tačiau staiga aplinkai pakitus, gyvenimo sąlygoms joje pasikeitus, didesnė dalis, perdėtai prisitaikiusių prie esamos aplinkos, tiesiog žūsta. Išlieka tie biorobotai, kurių programos paslankios ir nebūna maksimaliai pritaikytos esamai aplinkai. Tai yra tie, kurie nesijaučia pilnai komfortiškai esamoje aplinkoje, tipo dažniau „serga“ nei labiausiai prisitaikę, turi nevisai pritaikytą prie aplinkos kūną. Būtent žmogaus kūnas yra būtent mažiausiai pritaikytas prie įvairios aplinkos, jautrus šalčiui, karščiui, beplaukė oda jautri sužeidimams, jautrus virusinėms ir kitoms „ligoms“. Būtent dėl žmogiško kūno visiško neprisitaikymo konkrečiai aplinkai ir pažeidžiamumo, tai universalus kūnas Gyvybės vystymuisi bet kokioje aplinkoje. Tuo labiau, kad žmogus gali pats kurti tam tikras komfortines sąlygas savo kūnui, panaudodamas įvairias medžiagas iš aplinkos (drabužiai, namas, dirbtinai išsiauginamas maistas).

 Kuo skiriasi gyvybė nuo mechaninių robotų? Labai nedaug. Mechaninių robotų dalys susidėvi ir jas reikia keisti. Gyvųjų „robotų“ dalys atsinaujina iš vidaus. Keitimo galimybė jau yra nes medicina turi realių pasiekimų. Mechaninių robotų dalis gamina gamyklos, kur jie ir surenkami. Gyvieji „robotai“ atgamina patys save. Mechaniniams robotams reikia specialios energijos. Gyvieji „robotai“ panaudoja įvairias medžiagas iš aplinkos, taip pat ir kitų gyvųjų „robotų“ dalis tiek savo atsinaujinimui, tiek energijai. Mechaniniams robotams į diegiamos tam tikros programos, kurių jie tiksliai laikosi, arba išsijungia. Gyviesiems „robotams“ įdiegtos tik tam tikros, dauginimosi, išlikimo, teritorijos plėtros programos. Kitos programos sukuriamos priklausomai nuo aplinkos įtakos, išlikimo, patirties. Gyvieji „robotai“ tuo ir ypatingi, kad jie mokosi, tobulėja santykyje su aplinka. Tuo tarpu mechaninius robotus turi tobulinti, kažkas iš pašalies.

 Vakar sutikau pažįstamą merginą, kuri ėjo vos neverkdama. Priėjau pakalbinti, nors ji nelabai norėjo kompanijos. Pasirodo grįžta iš kapinių, kur aplankė artimo žmogaus kapą. Susikėlė emocijas, kad net „vaidentis“ pradėjo visokios esybės, nesaugumas dėl ateities ir t.t. Tokius žmones būtina nukreipti kalbomis prie žemiškų rūpesčių, kurie yra dabar ir kuriuos būtina atlikti. Jokiu būdu neleisti išsikalbėti ir suteikti „laisvas ausis“. Kažkada atrodydavo, tuo labiau psichologai patardavo, kad būtina leisti išsikalbėti žmogui, nes tuomet palengvės. Deja atvejai būna skirtingi. Kai kuriais atvejais galima leisti išsikalbėti, „nukanalizuoti“ per savo ausis (blogiau jei per save), skleidžiamą iš to žmogaus „bėdų“ srautą. Tačiau jei pavyzdžiui isterija, tai efektyviau yra užvožti, kad atsipeikėtų ir pajustu fizinio pasaulio poveikį čia ir dabar. O yra atvejų, kuomet žmogus susiduria su energoinformaciniu pasauliu, kapstydamasis po savo jausmus, mintis, praradimus. Tuomet jis „netyčia“ gali sukurti energoinformacines esybes, kurios, priklausomai nuo emocinio užpildo, gali rodytis tik jam (jai) asmeniškai, arba įtakoti ir kitų jausmus ir veiksmus.

 Teko girdėti tokį pasakymą, ar skaityti tokį užrašą? Manau, kad religingiems jis visiems žinomas. Tai ištrauka iš knygos Biblija vadinamos. Knygoje surinkta įvairių, tiek teigiamų, tiek neigiamų dalykų, tiesų bei apgaulių. Va šis, aukščiau paminėtas pasakymas, turi mintyje, kad jei keli religingi žmonės susirinko, galvoja apie tą patį, atlieka įprastus ritualus, kalba apie „gerai žinomą dievą“ ir mini citatas iš Biblijos, bei meldžiasi tomis pat maldomis, tuomet tarp jų atsiranda dievas. Iš esmės tai gerai žinomas reiškinys tiems, kas užsiima energoinformacinėmis struktūromis.

 Daugelis problemų žmonėms kyla dėl jų smegenų fizinių resursų. Mokslininkų nustatyta, kad vaisiui besivystant, smegenys susikuria „atsitiktinai“ tokios, kokios susikuria. Tai yra smegenų resursai priklauso nuo beveik atsitiktinai susidarančių ryšių tarp nervinių ląstelių. Didele dalimi tai priklauso nuo genetikos. Gimus kūdikiui, nervinių ląstelių tankumas smegenyse yra gana didelis. Tuomet jau antras etapas, nuo kurio priklauso kokius smegenų resursus turės suaugęs žmogus. Antrame etape smegenims svarbūs įspūdžiai gaunami iš aplinkos per visas kontaktus su ta aplinka. Kuo daugiau (bet ne per daug) tų įspūdžių, gal net kažkiek pavojingų išgyvenimui, tuo daugiau ryšių tarp smegenų neuronų, daugiau realios fizinės patirties su aplinka. Jei apkrovos smegenims nėra, tuomet daug, net labai daug smegenų neuronų tiesiog žūsta, organizmo „suvalgomi“, nes nenaudojami. Lieka tik tie, kurie sugeba intensyviai kurti vis naujus ir naujus tarpusavio ryšius (tiesti laidus). Iš esmės yra dvi pagrindinės priežastys, dėl turimų žmogaus smegenų resursų. Tai prigimtinė ir antra, tai perdėtai ramios, stresais neapkrautos, smegenys per pirmus 4-6 metus po gimimo. Dėl to, idealiausiu žmonijos variantu yra apie 70% žmonių su „neįgaliomis“ smegenimis. Iš tokių žmonių tiesiog neįmanoma daugiau išsireikalauti, negu pajėgia jų smegenys.

 Dar jaunystėje teko skaityti ir matyti filmų, kur antro pasaulinio karo metu sužaloti kariai, gana greitai pasveikdavo ir vėl eidavo į kovą. Kodėl tai buvo galima? Visų pirma tai toks jausmas, kurį pavadinčiau „vidinis pasiutimas“ , arba pyktis. Tai vienas iš kliūčių sunaikinimo, kryptingo energijos ir veiksmų nukreipimo būdas. Antra, tai vaizduotė, kuri tą energiją „įvelka“ į tam tikrą formą. Karys, patyręs kovą, gana nesunkiai įsivaizdavo save vėl toje pat būsenoje. Vaizduotėje judėjo, bėgo, kovojo. Smegenyse veikė tam tikri impulsai, kurie įtikino pasąmonę, kad tai vyksta, kad tai reikalinga, kad tai realu. Visi organizmo resursai buvo nukreipti būtent geidžiamoms kūno funkcijoms atstatyti, kas ir įvykdavo, su sąlyga, kad ir pačio žmogaus fiziniai veiksmai į tai buvo nukreipti, o ne tik likdavo vaizduotėje, svajonėse.

 Gyvosios gamtos tikslas, pastoviai atkurti save, maitinantis savimi ir negyvąja gamta. Atkūrimo metu, prisitaikyti prie besikeičiančių sąlygų negyvoje gamtoje, Visatoje ir tame, kas vyksta savyje. O Gyvosios gamtos savyje, vyksta pastovi kova ir „taikos sutartys“, tarp jos kūrinių. Vyksta vienas kito „valgymas“, konkurencinė kova, simbiozė toje kovoje. Išlieka ne tik stipriausi, bet ir gudriausi, labiausiai prisitaikantys, kurie ir palieka palikuonis, su tam tikromis savybėmis. Keičiantis aplinkos sąlygoms, laimint vienos rūšies gyvybei, kitoms jau tenka prisitaikyti vėl ir vėl keisti savo genus, gebėjimą maitintis tuo ar kitu maistu - biologiniu, ar negyvosios gamtos elementais. Pavyzdžiui ecoli, žarnyno bakterijos tam tikrą laiką, gana ilgą buvo gerai maitinamos, bet tame mitybos tirpale buvo šiek tiek rūgščių, galinčių sąveikauti su metalais. Po kiek laiko, gana ilgo, gerai maitinamų bakterijų tirpale pradėjo nepakakti maisto ir bakterijos pakeitė savo genetiką, nes „nusprendė“, iš alkio, maitintis rūgštimis. Trumpas paaiškinimas : kas žino kaip auginamos bakterijos ir kokiu greičiu jos auga, tas supranta, kad mažiausiai 99% procentų bakterijų kolonijos turi būti naikinamos ir tik menka dalis perkeliama į naują mitybinį substratą.

 Mes visi žinome, kad kūdikiai auga gana greitai ir tai susiję su greita medžiagų apykaita. Tam reikia dažniau maitintis. Dar svarbu kokia mikroflora, teisingiau mikrofauna bus karaliaujanti žarnyne. Dar labai svarbu pačio žarnyno paviršiaus savybės, tai yra kaip, kiek ir kokiu greičiu jis sugeba įsiurbti maistingas medžiagas. Na dar aišku skrandžio, kasos, kepenų, inkstų kokybiškas darbas. Visa ši suma nusako būsimą kokybišką kūną, jei neatsižvelgsime į genetiką.

 Norint tinkamai dirbti su energoinformacinėmis struktūromis yra būtina kuo labiau priartėti prie vadinamos žmogiškos energoinformacinės struktūros. Būti žmogumi toli gražu nereiškia turėti žmogaus kūną. Todėl gimę žmogaus kūdikiai, dar nėra žmonės. Juos reikia išauklėti žmonėmis, suteikti reikalingų žinių, įdiegti žmogiškas vertybes ir dar daug visa ko. Toli gražu tai retai su kuo pavyksta, todėl pasaulyje yra tiek mažai žmonių, bet daug žmogiškų kūnų. Deja religinės struktūros, bei valdžios siekis valdyti, palaiko mitą, kad kas turi žmogišką kūną yra žmogus, nes tai naudinga toms struktūroms. Jiems pavojingi tikri, vidumi laisvi, kūrybingi žmonės. Todėl įvairiomis priemonėmis, apgaulėmis, instinktų sureikšminimais ir net naikinimais, bei karais, siekiama, kad kuo mažiau pasaulyje būtų tokių, žmogiškų žmonių.