Yra keistų ligų, kurias iš tiesų ligomis negalima pavadinti. Tai mąstymo „užstrigimo ligos“. Jos prasideda dar vaikystėje, kuomet vaikas  nori visko, o gauna mažai (kaip jam atrodo). Jei jis dar panyra į knyginį idealizmo pasaulį, tai būsena dar labiau paaštrėja. Jo aplinka, neatitinka „teisingą“, moralų knyginį pasaulį, neatitinka jo savyje sukurto teisingo fantazijų pasaulio. Jei šalia neatsiranda artimųjų, mokytojų, kurie paaiškintų kas yra knyga, ką galima iš jos pasisemti ir kaip visa tai atspindėti į pasaulį, tai vaikas pradeda konfliktuoti su pasauliu, dėl jo supratimu esančios neteisybės pasaulyje. Tas būdinga ir religingų tėvų vaikams, kurie savo vaikus uždaro į savotišką pasakų pasaulį.  Paauglystėje tas dar labiau paaštrėja, nes paauglys iš naujo pervertina tas vertybe, kurias jis iki šiol „sugėrė“. Jei jis per daug „sugėrė“ idealizmo, tai didelė tikimybė, kad jis taps ciniku, nihilistu, pasaulio „naikintoju“ (ir artimųjų gyvenimo). Tačiau, dalis vaikų, kurie nuo ankstumės turi tą, perdėtą idealizavimą, ar tai yra gauta iš mamos, tėčio, tai pasaulis juos užblokuoja tam tikromis „ligomis“.

  Savo aplinkoje stebime gana daug egoistiškų žmonių ir jų vis daugėja. Paprastai būtent jie patenka į visuomenės, valstybė valdymo struktūras. Būtent tokių žmonių veikla, tiek valdžios tiek verslo struktūrose, sukelia daugelio žmonių teisėtą pasipiktinimą. Būtent dėl tokių žmonių visuomenė degraduoja, prastėja dorovė, nyksta žmogiškos vertybės. Egoizmas, tai savęs, savo poreikių, savo šeimos poreikių sureikšminimas visos visuomenės, tautos, žmonijos atžvilgiu. Organizmo atžvilgiu tai vėžinės  pozicija. Panagrinėkime, o iš kur tokie žmonės atsiranda.

  Klausimas: slaugiau savo mamą prieš mirtį ir dabar jaučiu taip, lyg kaip mama sirgčiau tuo pačiu ir tuos pačius vaistus traukia gerti? Bijau baigti kaip mama, kurią ilgai lovoje slaugiau ir proto nelabai ji turėjo. Gal tai karma ir aš kaip mama sirgsiu? 

  Klausimas: man pasitaiko bjaurūs atvejai, nes aš netyčia įžeidžiu kitus žmones ir kartais dėl to prarandu darbą, net gerus pažįstamus. Ir atrodo aš teisi, tarsi nėra už ką atsiprašinėti. Suimu save į rankas ir bandau atsiprašyti, bet po to jaučiuosi bjauriai. Paskutiniu metu tai  padažnėjo. Šiais metais net savo sesutę kelis kartus įžeidžiau. Ji man taip pakyrėjo su savo nurodymais, kad aš gyvenčiau kaip visi ir niekur nesikiščiau. Nežinau kodėl aš kartais automatiškai lepteliu kokį tai priekaištą kitoms, arba kodėl pradedu aiškinti kaip reikia daryti. Ir dažniausiai tai padarau stačiokiškai, įžeidžiai. Vis dažniau man pasako, kad tapau labai netolerantiška. Gal aš tikrai kokia tai išpuikusi pasidariau?

  Klausimas: aš rūkau ir išgeriu nedaug, bet jei kas man dėl to pasako, kad tai negerai, tai norisi dar daugiau rūkyti ir išgeriu per daug. Dar turiu tokią viršininkę, prie kurios man iš rankų viskas krenta ir kalbu kažkokias nesąmones.

  Klausimas:  mūsų šeimoje esame dvi sesės. Viena gimusi gegužės, o kita balandžio mėnesį. Abi išvykome iš Lietuvos. Keisčiausia tai, kad aš visada „bėgau“ nuo mamos, o sesuo negalėjo rasti bendros kabos su tėčiu. Pagal gimimo mėnesius, kiekviena bėgom nuo savo karminių pareigų. Kaip susitaikyti su savo karminėmis pareigomis? 

 Klausimas: ar verta tobulintis, daryti platesnę savo pasaulėžiūrą, domėtis atradimais, išradimais, mąstyti apie tautą, žmoniją ir t.t., jei man jau pakankamai daug metų ?  Gal tiesiog rūpintis esama sveikata, vaikais, anūkais? 

   Klausimas: kaip atskirti ar pas mane vyksta karmos valymas? 

  Atsakymas: labai dažnai yra painiojama karmos (atsineštų nedadarytų, blogai padarytų darbų nešulys iš praeitų savo gyvenimų ar savo tėvų, senelių palikimas) ir patikrinimas bei pamokymai ateities atžvilgiu. Labai didelė bėda yra tuomet, kuomet žmogus „užstringa“ ties vadinamu karmos valymu. Dar blogiau jei tai astrologai ar bioenergetikai sąmoningai ar nesąmoningai perdėtai orientuoja žmogų į tą karmos valymą.

  Į iš skaitytojų gaunamų klausimų atsakymus paprastai įpindavau į rašomus straipsnius. Straipsnių matyt jau daug ir ne visi turi laiko juos net perskaityti, o ką ten kalbėti apie įsigilinimą, permąstymą. Manau, kad kartais reikia atsikartoti ir vėl atsakyti (gal kažkiek kitaip) į tuos pačius užduodamus klausimus. Čia ne priekaištas skaitytojams. Tiesiog gyvenimas įvairus, mes visi įvairūs ir informacijos pateikimas taip pat turi būti kiek įmanoma įvairus ir atsikartojantis įvairiomis formomis.  

 Manau neparašysiu šiuo atžvilgiu nieko naujo. Tiesiog pažįstami žmonės, po 5 metų, dalinasi ta pat informacija, kuria aš dalinausi internete tuomet. Esmė tame, kad jiems tai kaip „nauja“ – pamiršo?  Man savaime tai atrodė  aišku ir perdėm to neakcentuodavau, bet matyt kažkiek susisteminti ir pateikti vis dėlto reikia.