Sakoma, kad su amžiumi, dėl savo teisingo požiūrio į patirtį, žmogus tampa vis išmintingesnis. Tai tarsi tam tikra dėlionė, kuri, nuo tam tikro kiekio sukauptos patirties, savaime atsako į daugybe gyvenimiškų klausimų.

 Rašymas yra mūsų minčių pirminė materializacija. Rašydamas savo mintis, giliau apmąstai jas, priartini prie materialaus pasaulio. Užrašyta mintis, užrašytas kažko tai suvokimas, tai jau apmąstymas materialioje erdvėje. Materialioje erdvėje viskas turi būti konkretu, apčiuopiama. Patariu užrašyti atėjusias „genialias“ mintis, kuomet jos jumyse kyla su polėkiu, su emociniu užtaisu, tarsi su „nušvitimu“. Po kiek laiko, tai perskaičius, jums gali pasirodyti naivu, kvaila, lėkšta. Tačiau gerokai praėjus laikui, šiuose eilutėse įžvelgsite gal net pranašiškas, laiką aplenkusias idėjas, mintis. Perskaitę savo praeities rašinius, pajusite kiek realiai jūs paaugote sąmoningume, pasaulio pažinime. 

  Absoliuti dauguma žmonių, toli gražu, nesuvokia kiek svarbi higiena ir kaip tai įtakoja mūsų gyvenimą. Dauguma žino apie higieną, tik kaip užkratą, kaip parazitų galimą atsiradimą. Tai tik menka dalis, įtakojanti mūsų sveikatą, mūsų elgesį, pasirinkimą ir aplamai gyvenimą. Paminėsiu tik tris, kasdieniniame gyvenime suvokiamas, higienos formas. Apie ketvirtą higieną, energoinformacinių esybių atžvilgiu, neminėsiu, nes tai jau ne kasdieninio suvokimo lygiui. Tai atskira tema.

  Visus, siekiančius tiek savo, tiek pasaulio pažinimo, bei ieškančius Tiesos domina Dievo klausimas. Anksčiau buvo akcentuojami Dievai iš kurių vienas ar keli buvo „viršiausi“. Tačiau pasaulį, krauju, melu, papirkinėjimu užkariavusios kelios religijos, kurios iš esmės akcentuoja vieną Dievą. Visi kiti tik pagalbininkai, Jo valios vykdytojai. Indijoje iki šiolei tiek daug Dievų ir dievybių, kad lengvai galima paklysti toje „minioje“. Nuo mažumės buvau programuojamas tikėti į vieną Dievą, nors gyvenimas man daug kartų bandė „pasakyti“, kad tai ne visai tiesa.

  Yra keistų ligų, kurias iš tiesų ligomis negalima pavadinti. Tai mąstymo „užstrigimo ligos“. Jos prasideda dar vaikystėje, kuomet vaikas  nori visko, o gauna mažai (kaip jam atrodo). Jei jis dar panyra į knyginį idealizmo pasaulį, tai būsena dar labiau paaštrėja. Jo aplinka, neatitinka „teisingą“, moralų knyginį pasaulį, neatitinka jo savyje sukurto teisingo fantazijų pasaulio. Jei šalia neatsiranda artimųjų, mokytojų, kurie paaiškintų kas yra knyga, ką galima iš jos pasisemti ir kaip visa tai atspindėti į pasaulį, tai vaikas pradeda konfliktuoti su pasauliu, dėl jo supratimu esančios neteisybės pasaulyje. Tas būdinga ir religingų tėvų vaikams, kurie savo vaikus uždaro į savotišką pasakų pasaulį.  Paauglystėje tas dar labiau paaštrėja, nes paauglys iš naujo pervertina tas vertybe, kurias jis iki šiol „sugėrė“. Jei jis per daug „sugėrė“ idealizmo, tai didelė tikimybė, kad jis taps ciniku, nihilistu, pasaulio „naikintoju“ (ir artimųjų gyvenimo). Tačiau, dalis vaikų, kurie nuo ankstumės turi tą, perdėtą idealizavimą, ar tai yra gauta iš mamos, tėčio, tai pasaulis juos užblokuoja tam tikromis „ligomis“.

  Savo aplinkoje stebime gana daug egoistiškų žmonių ir jų vis daugėja. Paprastai būtent jie patenka į visuomenės, valstybė valdymo struktūras. Būtent tokių žmonių veikla, tiek valdžios tiek verslo struktūrose, sukelia daugelio žmonių teisėtą pasipiktinimą. Būtent dėl tokių žmonių visuomenė degraduoja, prastėja dorovė, nyksta žmogiškos vertybės. Egoizmas, tai savęs, savo poreikių, savo šeimos poreikių sureikšminimas visos visuomenės, tautos, žmonijos atžvilgiu. Organizmo atžvilgiu tai vėžinės  pozicija. Panagrinėkime, o iš kur tokie žmonės atsiranda.

  Klausimas: slaugiau savo mamą prieš mirtį ir dabar jaučiu taip, lyg kaip mama sirgčiau tuo pačiu ir tuos pačius vaistus traukia gerti? Bijau baigti kaip mama, kurią ilgai lovoje slaugiau ir proto nelabai ji turėjo. Gal tai karma ir aš kaip mama sirgsiu? 

  Klausimas: man pasitaiko bjaurūs atvejai, nes aš netyčia įžeidžiu kitus žmones ir kartais dėl to prarandu darbą, net gerus pažįstamus. Ir atrodo aš teisi, tarsi nėra už ką atsiprašinėti. Suimu save į rankas ir bandau atsiprašyti, bet po to jaučiuosi bjauriai. Paskutiniu metu tai  padažnėjo. Šiais metais net savo sesutę kelis kartus įžeidžiau. Ji man taip pakyrėjo su savo nurodymais, kad aš gyvenčiau kaip visi ir niekur nesikiščiau. Nežinau kodėl aš kartais automatiškai lepteliu kokį tai priekaištą kitoms, arba kodėl pradedu aiškinti kaip reikia daryti. Ir dažniausiai tai padarau stačiokiškai, įžeidžiai. Vis dažniau man pasako, kad tapau labai netolerantiška. Gal aš tikrai kokia tai išpuikusi pasidariau?

  Klausimas: aš rūkau ir išgeriu nedaug, bet jei kas man dėl to pasako, kad tai negerai, tai norisi dar daugiau rūkyti ir išgeriu per daug. Dar turiu tokią viršininkę, prie kurios man iš rankų viskas krenta ir kalbu kažkokias nesąmones.

  Klausimas:  mūsų šeimoje esame dvi sesės. Viena gimusi gegužės, o kita balandžio mėnesį. Abi išvykome iš Lietuvos. Keisčiausia tai, kad aš visada „bėgau“ nuo mamos, o sesuo negalėjo rasti bendros kabos su tėčiu. Pagal gimimo mėnesius, kiekviena bėgom nuo savo karminių pareigų. Kaip susitaikyti su savo karminėmis pareigomis?