Šį straipsnį pavadinau biblijinio projekto vienu iš veikėjų „užvadinimu“, nes daugumai tas projektas gyvenimiškai gana gerai žinomas. Tame projekte šviesos angelas minimas Liuciferio vardu. Tai angelas, kuris nešė savyje Šviesą, Žinias, Idealą, buvo be galo gražus ir pan.  Jis minimas kaip „puolęs“ angelas, o kodėl? Todėl, kad jis norėjo būti tapatus ar net „aukštesnis“ už Dievą? O gal todėl, kad norėjo savo turimas žinias dalinti Dievo kūriniams tiesiog taip, kad jie gyventų gerai, patogiai?

  Aš manau, kad sapnai auklėja sapnuotoją ir būtent todėl jie labai reikalingi. Tik sapnuose žmogus yra daug tikresnis negu pabudęs, kuomet pabunda jo ego, pabunda sąmonė, kuri linkusi keistis, prisitaikyti, dėliotis kaukes ir t.t. Sapnai atspindi žmogaus pasąmonę, kur slypi tikrasis „aš“. Paprastas pavyzdys, pakanka sąmonę nors kiek „išjungti“ alkoholiu, kad žmogus pradėtų elgtis taip, koks jo artimiausias vidus. Vieni taps ramūs, tylūs, gal eis miegoti, kitus patrauks prie dainų, kažkas pradės flirtuoti, o dar kiti sieks išreikšti savo agresiją prieš patį pirmą nepatikusį jam ir t.t.

 Gal būt daug kame atsikartosiu, bet va vėl kažkoks naujas etapas, kuriame tarsi naujaip tenka daug ką peržiūrėti, naujaip išjausti. Na, kad ir sielos, dvasios laisvėjimo etapai, kurie šiam momentui, manau yra  trys.

Pirmame etape, tobulėjantis žmogus Žemėje turi vergišką sielą. Antrame etape, tai laisvos sielos žmogus. Trečiame etape, kažkas panašaus į Tiesos piramidės laiptus. 

  Bet kokiai informacijai apie sveikatinimą, pagijimą ir kaip tai daryti, iš kur ji bepareitų yra būtina būti pasiruošus ją išgirsti, suprasti, „perdirbti“ per save. Būtina būti pasiruošus keistis, pakeisti savo požiūrį į praeitį, dabartį, ateitį. Jei žmogus nepasiruošęs keistis, gerinti savo charakterį, tai ką jis beskaitytų, tai tik laiko gaišimas. Gaunamos informacijos supratimas, suvokimas, tai visuomet vidinis pasikeitimas. Deja tai dažnai ilgalaikis ir sunkus procesas, daugumai. Dauguma nepasiruošusi greitai keistis, va todėl ir kenčia gana ilgai, prasidėjus tiems pokyčiams.  Kad informacija greičiau pradėtų veikti, būtina mąstyti apie tai ką skaitai, taikyti savo ir kitų gyvenimams. Todėl geriau ją nusikopijuoti ant popieriaus lapų iš kurių bus galima skaityti lėtai, bet kur, pamąstyti. Šalia, ant to pačio lapo galima dar ir savo pastabas, mintis užsirašyti, paanalizuoti. Tuomet vyksta gyvas darbas, daugiau dirba smegenys ir jausmai. Skaitymas iš kompiuterio turi tokią savybę, kad įjungus jį, informacija esanti jame jau čia, jau jaučiama, bet neišreikšta, o jei įjungtas dar ir internetas, tai viso pasaulio galima informacija jau čia, tik neišreikšta. Labai jautrūs žmonės tai jaučia ir negali net būti šalia įjungto kompiuterio. 

  Kiek svarbios žmogaus gyvenime yra smegenys ir jų kokybiškas darbas? Kiek žmonių apie tai susimąsto? Aplamai mažai žmonių susimąsto apie bet kurių organų darbą. Dar kažkiek pajunta skrandį, vidurius, širdį, akių problemas, tai yra tos vietos, kurios greičiausiai ir jautriausiai sureaguoja į susikaupusias problemas ir tarsi sustabdo žmogų pagalvoti. Deja ir čia su dauguma žmonių yra problema – jie tiesiog numuša simptomus ir skuba „gyventi“ toliau. Ne nepasistengia trumpam pamąstyti, „įjungti“ smegenis, va jos todėl tokios ir „negudrios“, nes negauna visapusiškos informacijos, o kas gi dedasi išorėje, už tų kaulų ir mėsos „pavėsio“.  

 Tarp mūsų (o gal ir mes tokie), gyvena žmonės, kurie jau daugybę kartų reinkarnavo Žemėje ir kurie daugybę kartų patyrė įvairių patirčių, bei gavo pamokų. Kaip tokiems žmonėms gyvenasi Žemėje vėl ir kaip juos atskirti iš bendros masės? Kaip jiems sekasi vėl ir vėl pradėti nuo „švaraus lapo“? 

 Smegenys gana dažnai stebina ne tik paprastus žmones, bet ir mokslininkus. Pavyzdžiui kažkoks tai stimulas iš išorinio pasaulio gali sukurti specifinę patirtį. Na sakykime kažkokia tai piliulė nuo galvos skausmo. Kuomet sąmonė pastebi, kad dėl tos piliulės pavartojimo nustojo skaudėti galva ir, kad tą pokytį sukūrė toks poveikis iš aplinkos ir tai pasikartos kelis kartus, tuomet kažkurį  tai kartą, pavartojus net „tuščią“ piliulę organizmas lieps galvai nebeskaudėti. Tai vadinama išorinio stimulo asociacija su tam tikru vidiniu pokyčiu. Tiesiog smegenys suaktyvina tas pačias neuronų grandines, kaip išgėrus vaistų ir organizme išsiskiria panašios cheminės medžiagos. Tai galima pavadinti organizmo saviprogramavimu.  

  Neigiama patirtis dažnai mums atsiliepia neigiamu savęs saviprogramavimu į ateitį. Pavyzdžiui jei pirmoji patirtis kalbant auditorijai viešai (o ypač jei dar vaikas) yra neigiama, tai yra tuo metu žmogus pasijuto nesaugus, apimtas nerimo, kažkas auditorijoje šyptelėjo, prunkštelėjo. Žmogų išpylė šaltas prakaitas, pradėjo strigti kalba, širdis daužosi, veidą užliejo raudonis, gal susuko skrandį, vidurius, galva ištuštėjo ir pan. Už visa tai atsakinga pasąmonė, autonominė nervų sistema. Sąmoningai to pakeisti negalime. Jei nors kartą nutiko toks „sutrikimas“, tai žmogus sąmoningai ar nesąmoningai daugybę kartų mintimis tą atkartoja, tuo tik sustiprindamas neigiamą saviprogramavimą. Jis prisimena daugybę smulkmenų nesėkmės metu, kurios „įsiėda“ programose, kas tik kartosis ateityje. Jei ateityje kas pasiūlys išstoti viešai prieš auditoriją, kad ir po daugybės metų, mintys, jausmai, praeitis susipins į vieną visumą ir sąmoningai to nesugebėsime įveikti. Beliks tik atsisakyti. 

  Kažkaip vis pagalvoju, kad gana dažnai žmonės nesiorientuoja kas yra tie „vampyrai“, iš kur kyla vampyrizmas ir aplamai kas tai yra. Dažnai pokalbis ar pamąstymai apie tai suvedami į kinosiužetus, kartais dar pakalbama apie energoinformacines struktūras, kurios prilimpa prie žmonių su tam tikrais charakterio bruožais, pasaulėžiūra ar „paveldi“ iš tėvų, senelių, prosenelių. Tačiau kas tai yra realiai gyvenime, kas dieną, metai iš metų ir dar su pažįstamais, artimaisiais ir su pačiu savimi (dažniau ar kartais), tai apie tai nekalbama, nutylima, o gal net nemąstoma. Tačiau apie tai reikia ir būtina mąstyti ir kalbėti, nes kaip tavo draugai, artimieji apturės šansą išgirsti problemos buvimą ir galimybę pasitaisyti, atsikratyti to ir neskriausti savo draugų, artimųjų ir savęs.  

 Tiek pas įprastus gydytojus, tiek pas bioenergetikus ateinančių ligonių gijimo greitis, o ir pats gijimas labai priklauso nuo ligonio. Ypač tai ryškiai matosi jei ligoniai lankosi pas bioenergetikus, kurie ligonį „įveda“ į sveikos būsenos pojūtį, nuteikia sveikai būsenai. Kiek laiko pacientas sugebės išlaikyti tos būsenos pojūtį ( kelias valandas, paras ir pan.), tokiu greičiu pacientas ir sveiks. Gana dažnai net pas bioenergetikus-mėgėjus kai kurie pacientai sveiksta greičiau, nei pas stiprius bioenergetikus. Ir visa tai tik dėl to, kad tiek pats bioenergetikas, tiek pacientas atitiko vienas kito „chemiją“, būseną, esamo momento jausmą ir pacientas „įsirašė“ tą jausmą į savo energoinformacinę sistemą ilgam, (bent iki kito seanso). Kartais pakanka kelių tokių poveikių, kad žmogus pasveiktų iš bet kokios ligos ir visa tai tik todėl, kad ligonis maksimaliai atsivėrė poveikiui ir prisiminė tą poveikį ilgam.