Toks kasdienis, nekasdienis klausimas, kaip religija ir tikėjimas. Absoliuti dauguma žmonių net nemąsto apie tai, o kaip biorobotai atlieka tam tikrus veiksmus ir operuoja knyginėmis „žiniomis“, arba tipo šventųjų tėvelių išsireiškimais. Žmonių ant tiek trumpas gyvenimas, kad jie „nespėja“ pamąstyti apie tai, kad jie pasaulio pažinimo procese ir bet kokia religija ar tikėjimas tik stabdo tą pažinimo procesą. Pažinimas nepažinto dar buvo pavadintas mokslu, kuris deja, religijos pavyzdžiu, ar jos įtakoje kuria savo, tipo nepajudinamas žinias ir tuo stabdo savo pagrindinį variklį – pasaulio pažinimą, toks, koks jis yra. Pažinimas neturi rėmų. Religija ir tikėjimas pažinimą talpina į vienokius ar kitokius rėmus. Mokslas tą daro ne taip masiškai, bet daro ir tai susiję su pačių mokslininkų asmenybėmis, jų nauda, mokslo įstaigų gyvavimu ir nauda. Dabartyje mes akivaizdžiai matome, kaip perkami mokslininkai, kurie daro vienokius ar kitokius „mokslinius“ pareiškimus, naudingus valdžiai, transnacionalinėms korporacijoms. Moksliniai išradimai ir atradimai, tampa vis pavojingesni žmonijai, nes sukuria vis labiau kontroliuojančia priemones tos žmonijos, nekalbant apie masines naikinimo priemones. Pats mokslas nė prie ko. Visa tai vyksta tik dėl socialinės sistemos, kurioje svarbiausia yra nauda, pelnas, žmonių masių valdymas ir išnaudojimas. O dabartinė socialinė sistema mums žinoma kaip kapitalizmas, kuris tampa transnacionaliniu ir visa apimančiu. Šioje sistemoje žmogus žmogui priešas ir žmogus naudojasi žmogumi, gamta, jos ištekliais, savęs neribodamas, dėl savo malonumų. Visa tai veda į lėtą išsigimimą ir susinaikinimą. Ne veltui religija baugina pasaulio pabaiga.

 Mes pastebime daug keistų dalykų, jei esame pastabūs. Tačiau atkreipę į tai dėmesį, vėl juos sėkmingai pamirštame. Pastebime, kad galime pajusti kai kurių žmonių žvilgsnius, jų dėmesį. Dažniausiai pastebime „negerus žvilgsnius“. Mes pastebime, kad šalia kai kurių žmonių sunku net būti, o šalia kitų apima tokia ramybė. Visa tai mes pastebime, bet kodėl pamirštame tokius efektus? Kodėl nesidomime iš kur tai? Gyvenimo rutina, ar dar kažkas nukreipia mūsų dėmesį nuo įvairių, keistų jausmų, pastebėjimų, ar dar kažkas?

 Įdomu, kiek tūlas pilietis ar pilietė žino apie savyje nešiojamus riebalus ir kam jie reikalingi? Pakalbinau krūvą žmonių ir vaizdelis nekoks. Žinios labai paviršutiniškos. Būtent todėl, net menkiausias ligas gydyti, žmonės laksto į gydymo įstaigas ir jokios prevencijos rimtoms ligoms užsimegzti. Oficialios medicinos teigimu, mūsų organizme yra trijų rūšių riebalai. Tai baltieji, geltonieji ir rudieji.

 Labai populiarūs žmonių klaidžiojimai dėl antioksidantų, cholesterolio ir pan. Čia kalta ne tik oficialioji medicina, bet ir patys žmonės, kurie nesidomi tiesa, kuri niekada nėra vienpusiška. Deja, iš tingumo, žmonės nesidomi įvairiapusiškumu ir jiems cholesterolis tai blogis, o antioksidantai tai gėris. Ir tuo žinios užsibaigia.

 Panaudosiu visiems daugmaž girdėtus terminus, kad orientuotis aprašomoje situacijoje. O situacija tokia, kad mūsų organizmas dirba komunizmo sąlygomis. Tai yra iš kiekvieno pagal gabumus, galimybes ir kiekvienam pagal poreikius.

 Be stiprių gyvybinės energijos, išgyvenimo programų, mūsuose yra susinaikinimo programos. Natūraliai jos pasireiškia tuomet, kuomet biologinis objektas turi per mažai gyvybinės energijos, kad daugintųsi, apsigintų ir pan. Tačiau yra dar ir pasirinkimo laisvė, kuomet biologinis objektas renkasi savižudybę ir tai įvyksta dėl skausmo, skausmo baimės, vienišumo baimės, būti kažkam našta baimės, baimės būti nuskriaustam (nuskriaustai), baimės nieko nepasiekti savo gyvenime ir t.t. Daugybė savižudybės programų yra net genetiniu būdu perduodama iš kartos į kartą. Masinės savižudybės, ilgam laikui įtakoja tas gimines, teritorinius gyventojus, tautas ar rasę, kurioje įvyko tos masinės savižudybės. Pamenu, kuomet mane, dar moksleivį šokiravo Pilėnų tragedija. Šokiravo ne tai, kad kryžiuočiai puolė juos ir ne tai, kad pilėniečiai įvykdė savižudybės aktą, išskersdami savus ir susidegindami. Tai buvo jų pasirinkimas, kuris beje yra nuodėmė. Šokiravo tai, kad tai tapo romantizuojama, vaizduojama kaip gėris. Net deklaruojama, kad Pilėnų tragedija, tai raktas į Lietuvos laisvės simboliką. Pilėnų tragedija, tai savižudybės programa Lietuvai ir jokios romantikos. Bet koks pavyzdys, savanoriško pabėgimo iš gyvenimo, atsiliepia aidu į tolimesnes kartas.

 Kas esu „aš“? Dauguma žmonių apie tai pagalvoja, retas pamąsto ir tik vienetai tyrinėja tą „aš“. Mąstantys apie „aš“, suvokia, kad „aš“ tai ne kūnas, nes jis su laiku kinta, o „aš“ išlieka. Tuo labiau „aš“ ne jausmai, emocijos, kurios praeina, ateina kitos, o „aš“ išlieka. Mintys taip pat ne „aš“. Jos gana greitai kinta, jos laikinos, o „aš“ tiesiog yra.

 Šis keistas klausimas, apie seksualinę orientaciją pastoviai bandomas įpiršti visuomenei. Tokio klausimo net nėra. Yra tik pirmi, atsitiktiniai lytiniai potyriai, kurie tam kartui, ar visam laikui, psichikoje, iškreipia berniuko ar mergaitės siekį patirti malonumo potyrius lytiniu būdu. Malonumas yra stiprus vidinis narkotikas, sužadinamas išoriniais cheminiais, ar fiziniais poveikiais. Gamta ne veltui dauginimąsi tampriai susiejo su malonumu, nes kitaip žmonės, gyvūnai ir kt., nebesidaugintų. Psichika labai greit įsidėmi kokiu būdu patiriamas malonumas ir tai paverčiama refleksu. Ryškus pavyzdys yra Pavlovo šuns eksperimentas. Suskamba skambutis, šuns organizmas išskiria seiles ir šuo bėga nuspausti pedalą, kad į jo indą įkristų maistas. Suvalgius maisto šuo patiria malonumą. Reiškia, jei berniukas ar mergaitė vaikystėje turėjo pirmą lytinį potyrį su savo lyties partneriu, jo psichika tą malonumą ryškiai įsidėmi ir vėliau ieško analogiško potyrio. Labiau „paslanki“ nervinė sistema linkusi labiau „įsidėmėti“ tokį potyrį ir toks potyris faktiškai virsta psichine trauma visam gyvenimui. Didesnė vaikų dalis, su negamtiškais pirmaisiais lytiniais potyriais, kurie sukėlė malonumą, dėl teisingo tėvų auklėjimo ir visuomenės įtakos, savaime pagyja nuo šios traumos. Liekamieji reiškiniai, tai agresija priešingai lyčiai, kuri gali prasiveržti stresinėse situacijose. Mažesnė vaikų dalis jaučia pastovų nepilnavertiškumą, kas sukelia agresiją prieš tėvus, visuomenę, siekį būti pastebėtam, siekį, kad tokių kaip jis(ji) būtų kuo daugiau ir pan. Tik gydymas ir ribojimai gali sumažinti tokių žmonių skaičių ir apsaugoti visuomenę.

 "Mokslininkai paskaičiavo, kad atlaisvinus visą šviesą, visą jos energiją iš vieno žmogaus, ji pranoktų bet kokios atominės bombos sprogimą“ .

Absoliuti dauguma žmonių neturi jokio suvokimo apie visatą ar mikrovisatą. Visa pasaulėžiūra, tai artimiausia aplinka ir bandymas joje saugiai ir sočiai išgyventi. Tik elementarios žinios, kurios tik dalinai mokslo suvoktos yra pateikiamos mokyklose ir aukštose mokyklose. Be plataus domėjimosi visata ir mokrovisata, tam tikrais dėsniais, jokios kalbos apie savęs suvokimą ir negali būti. Ir būtent dėl to, daugumai daug lenviau ir komfortiškiau gyventi religiniuose tikėjimo liūnuose.

 Paskutiniai įvykiai pasaulyje, plačiai visuomenei, o ypač mokytojams, kad mokymas galimas ir ne mokykloje. Tai jau buvo aišku daugiau kaip prieš dešimtmetį. Reikėjo tik technines galimybes organizuoti. Jau ne pirmi metai mokymas per atstumą vyksta. Kai kuriose šalyse jau anksčiau nei Lietuvoje buvo tai vykdoma. Dėl karantino, mokytojai buvo priversti dirbti kitaip. Įvyko tam tikras lūžis, kuris keis visuomenę.