Reinkarnacijos sąvoka, apibūdina energoinformacinės struktūros, liaudyje vadinamos siela, atgimimą naujame kūne. Reinkarnacijos sąvoka buvo ir taip vadinamoje biblijoje, kol kunigų susirinkimas nusprendė tą sąvoką pašalinti, kad labiau įbauginti „aveles“ gyventi pagal Bibliją ir ypač pagal kunigų nurodymus. Kitaip avelės neteks „amžino gyvenimo“.

„Kur mūsų mintys, kur mūsų žvilgsnis, ten mūsų energija“. Tai vienas iš Gamtos, energoinformacinės erdvės dėsnių. Paprasčiau pasakius, apie ką tu galvoji, arba į ką tu žvelgi, ten nuteka tavo energija, beje kartu su informacija, kurią tu įdedi į tas mintis. Gyvenimiškas pavyzdys. Eini gatve ir kažkaip nejaukiai pasijauti iš nugaros pusės. Atsisuki, o ten į tave stebeilijasi kažkoks tai žmogus. Tai dar vadinama žvilgsnio pajautimu. Arba pats stovi, ar sėdi ir tau kažkokia moteris (moteriai vyras) patinka ir įsistebeiliji. O ji (jis) ima ir atsisuka į tave. Pajuto žvilgsnį.

 Žmogus yra tam tikra energoinformacinė struktūra. Jo kūne vyksta daugybė cheminių reakcijų, o cheminės reakcijos, tai elektronų sąveika. Susikuria įvairūs elektromagnetiniai laukai, kurie veikia ir aplinką. Kuo žmogaus kūnas labiau vystosi, tuo stipresni elektromagnetiniai laukai aplink jo kūną ir jų stiprumas, o ypač kryptingumas priklauso nuo smegenų ir stuburo kanalo. Tai yra žmogaus kūnas, kaip antena spinduliuoja elektromagnetines bangas. Tas bangas jaučia visa aplinka, o geriausiai iššifruoja tik kiti žmonės, kurie savo smegenyse operuoja panašiomis sąvokomis, vaizdiniais. O būtent tai visuomenės suformuotos sąvokos. Ypač tai ryškiai atsispindi dvyniuose, kurių organizmai jaučia vienas kitą nepriklausomai nuo atstumo. Dar tas pastebėta pas mamas, kurios savo vaikų būseną gali jausti bet kokiame atstume. Aišku tai priklauso nuo nusistatymo vienas kito atžvilgiu. Tai panašu į radijo imtuvą, kuomet sukinėjama „rankenėlė“ ir „pagaunama“ ieškoma banga. Tai yra jei mama dažnai galvoja apie savo vaiką, ji tarsi nusistato savo „imtuvą“ ant tam tikros bangos ir savotiškai „girdi“ savo vaiko būseną. Jai tai lengva padaryti, nes ji užaugino savo vaiką savyje ir tai dalis jos kūno. Tas pat ir su dvyniais. Jie užsimezgė ir brendo mamos kūne tam tikrą laiką ir todėl jaučia vienas kitą. Dažnai būna, kad jei suserga vienas iš dvynių, tai sunegaluoja ir kitas, nepriklausomai kokiuose kontinentuose pasaulyje jie būtų. Galima tai pavadinti poerdviniu, kvantiniu ryšiu, kurio mokslas dar neištyrinėjo. Vienas iš šio ryšio pradininkų buvo rusų mokslininkas Garejavas.

 Pasirėmus „netradicinėmis“ istorija ir archeologija, dievai žmonijos istorijoje, tai planetos „okupantai“, kurie atvyko dar ir kaip atskiros korporacijos, besinaudojančios Žemės turtais ir kovojančios tarpusavyje. Iš čia ir daugkartinis civilizacijų „išnykimas“ nežinia kur, dirbtinai sugalvotos istorijos, parašytos nugalėtojų. Pagaliau staigūs techniniai ir mokslo proveržiai, tarsi „iš dangaus“. O kur dar staigus žmonių skaičiaus sumažėjimas kelis kartus per tūkstantmetį ir eilinis skaičiaus augimas nuo 19 a. pabaigos, su naujai „parašyta“ istorija mažutėliams.

Masažas, tai kaip šokis dviese. Kuo didesnis rezonansas tarp šokančių, tuo šokis labiau pilnatviškas, vientisas. Masažas be rezonanso, tai kaip meilė be vidinės chemijos, arba tuoktuvės be meilės. Kaip pasakė vienas kepėjas – bandelės iškeptos ir atrodo skanios, bet kepėjas savo sielos į jas neįdėjo.

 Organizmo reakcija į aplinkos veiksnius ir net viduje vykstančius veiksnius yra tiek svarbi, kad net sudėtinga tai įvertinti iš pirmo karto. Ir visa tai pasirodo priklauso nuo receptorių, kurie gali būti tiek įvairūs ir jų kiekis gali skirtis net labai, pas įvairius žmones ir be to tai tai keičiasi su amžiumi. Su amžiumi gali tiek mažėti, tiek didėti receptorių reakcija į poveikius. Dažniausiai mažėja tiek reakcija, tiek pačių receptorių kiekis. Pavyzdžiui aš, dar studentų laikais, kuomet ateidavo laikas laikyti egzaminus, pastebėjau, kad kava mane migdo, kuomet kitus aktyvina. Tuomet nesupratau kame esmė, o tiesiog nustojau ją vartoti, kaip stimuliantą neužmigti naktį prie konspektų. Vėliau sužinojau, kad reakciją į kavos stimuliaciją priklauso nuo receptorių ir kam maždaug kas dvidešimto žmogaus organizmas į kavą, kuomet yra poreikis miegoti, tiesiog greičiau užmiega. Yra žmonių, kurių proto darbingumas nepagerėja, o tik širdies veikla suprastėja. Tai yra reakcija į kofeiną ir kavos sudedamuosius komponentus skirtingų organizmų yra skirtinga.

 Kuo labiau suauga žmogus, tuo labiau pamiršta, kad jam labiau reikia mokytis iš kitų žmonių patyrimo, nei „rinkti“ savus patyrimus. Kūdikis, vaikas, natūraliai labiau mokosi iš kitų patyrimo – ir kalbėtis ir vaikščioti ir tam tikru būdu mąstyti. Asmeninis jo patyrimas paprastai susietas su galimybe reikštis šiame pasaulyje. Garsų skleidimas, kalba, tai tik elementarus dėmesio siekis, manipuliavimo suaugusiais galimybė. Galimybė gauti maisto, malonumų, saugumo. Vaikščiojimas, tai galimybė susirasti tuos pasislėpusius suaugusius, kad daugiau iš jų gauti. Pagaliau tai pasaulio tyrinėjimas ir galimybė tiek daugiau iš to pasaulio gauti, tiek jame reikštis. Elgesio su pasauliu vaikai mokosi stebėdami suaugusius. Kaip tie suaugusieji tai daro, kaip kalba, bendrauja, kaip elgiasi su daiktais. Asmeninė vaikų patirtis susijusi tik su suaugusių elgesio kopijavimo metu tinkamai įdarbinti tam tikrus raumenis, koordinaciją, lavinti kalbą, intonaciją. Ir jokiu būdu nereikia „atimti“ iš vaiko atsiradusį poreikį daryti kuo daugiau pačiam. Tai gali visam gyvenimui jį padaryti infantiliu. Suaugęs, pamatęs kaip ilgai vaikas kažką daro ir dar „nekokybiškai“, tai pats tą padaro greitai, nes jam tipo kažkur skubiai reikia. Viena pažįstama prisimena, kad mažiuke būdama vis bandė padėti mamai išvalyti kambarį, išplauti grindis. Mama vis sakydavo, kad ta blogai tai padaro ir pati pervalydavo. Savarankiškumas buvo apribotas net virtuvėje. Tik suaugus ir tapus vyro žmona, jai teko iš naujo mokytis viso to „meno“.

 Žmogaus, kaip ir bet kokios gyvybės kūnai visų pirma tai energoinformacinės struktūros. Jos užprogramuotos tam tikru būdu vystytis, maitintis, daugintis. Programos nėra galutinės ir jos kinta, priklausomai nuo aplinkos įtakos. Jei aplinka labai ilgą laiką pastovi, tuomet gyvybinė struktūra (biorobotai) maksimaliai prisitaiko prie esamos aplinkos. Tačiau staiga aplinkai pakitus, gyvenimo sąlygoms joje pasikeitus, didesnė dalis, perdėtai prisitaikiusių prie esamos aplinkos, tiesiog žūsta. Išlieka tie biorobotai, kurių programos paslankios ir nebūna maksimaliai pritaikytos esamai aplinkai. Tai yra tie, kurie nesijaučia pilnai komfortiškai esamoje aplinkoje, tipo dažniau „serga“ nei labiausiai prisitaikę, turi nevisai pritaikytą prie aplinkos kūną. Būtent žmogaus kūnas yra būtent mažiausiai pritaikytas prie įvairios aplinkos, jautrus šalčiui, karščiui, beplaukė oda jautri sužeidimams, jautrus virusinėms ir kitoms „ligoms“. Būtent dėl žmogiško kūno visiško neprisitaikymo konkrečiai aplinkai ir pažeidžiamumo, tai universalus kūnas Gyvybės vystymuisi bet kokioje aplinkoje. Tuo labiau, kad žmogus gali pats kurti tam tikras komfortines sąlygas savo kūnui, panaudodamas įvairias medžiagas iš aplinkos (drabužiai, namas, dirbtinai išsiauginamas maistas).

 Kuo skiriasi gyvybė nuo mechaninių robotų? Labai nedaug. Mechaninių robotų dalys susidėvi ir jas reikia keisti. Gyvųjų „robotų“ dalys atsinaujina iš vidaus. Keitimo galimybė jau yra nes medicina turi realių pasiekimų. Mechaninių robotų dalis gamina gamyklos, kur jie ir surenkami. Gyvieji „robotai“ atgamina patys save. Mechaniniams robotams reikia specialios energijos. Gyvieji „robotai“ panaudoja įvairias medžiagas iš aplinkos, taip pat ir kitų gyvųjų „robotų“ dalis tiek savo atsinaujinimui, tiek energijai. Mechaniniams robotams į diegiamos tam tikros programos, kurių jie tiksliai laikosi, arba išsijungia. Gyviesiems „robotams“ įdiegtos tik tam tikros, dauginimosi, išlikimo, teritorijos plėtros programos. Kitos programos sukuriamos priklausomai nuo aplinkos įtakos, išlikimo, patirties. Gyvieji „robotai“ tuo ir ypatingi, kad jie mokosi, tobulėja santykyje su aplinka. Tuo tarpu mechaninius robotus turi tobulinti, kažkas iš pašalies.

 Vakar sutikau pažįstamą merginą, kuri ėjo vos neverkdama. Priėjau pakalbinti, nors ji nelabai norėjo kompanijos. Pasirodo grįžta iš kapinių, kur aplankė artimo žmogaus kapą. Susikėlė emocijas, kad net „vaidentis“ pradėjo visokios esybės, nesaugumas dėl ateities ir t.t. Tokius žmones būtina nukreipti kalbomis prie žemiškų rūpesčių, kurie yra dabar ir kuriuos būtina atlikti. Jokiu būdu neleisti išsikalbėti ir suteikti „laisvas ausis“. Kažkada atrodydavo, tuo labiau psichologai patardavo, kad būtina leisti išsikalbėti žmogui, nes tuomet palengvės. Deja atvejai būna skirtingi. Kai kuriais atvejais galima leisti išsikalbėti, „nukanalizuoti“ per savo ausis (blogiau jei per save), skleidžiamą iš to žmogaus „bėdų“ srautą. Tačiau jei pavyzdžiui isterija, tai efektyviau yra užvožti, kad atsipeikėtų ir pajustu fizinio pasaulio poveikį čia ir dabar. O yra atvejų, kuomet žmogus susiduria su energoinformaciniu pasauliu, kapstydamasis po savo jausmus, mintis, praradimus. Tuomet jis „netyčia“ gali sukurti energoinformacines esybes, kurios, priklausomai nuo emocinio užpildo, gali rodytis tik jam (jai) asmeniškai, arba įtakoti ir kitų jausmus ir veiksmus.